Ištrinta praeitis,
Užmiršta ateitis.
Ir tik skausmas baisus akyse.
Kur tu eisi vėliau
Jeigu kaltę jauti savyje?
Atsisėdęs ramiai,
Kaip gyventi mąstai.
Ir atodūsis kyla sunkus.
Jeigu šauksi tolyn,
Jeigu skrisi žemyn,
Nusineš tave vėjas smarkus.
Tik nurimti gali
Ir tam laiko turi,
Ir vienatvė tau peilį paduos
Ir tik šaltas lietus,
Ir tik žodis švelnus
Tavo mirštančią širdį paguos.
Kastytis Mickus
X.
(Sekant Petrarca)
Palaiminti tie metai, ta diena puikioji,
Ir tos akimirkos palaima neišsenka,
Tai vietai irgi amžina palaima tenka
Kur pirmąkart man širdį uždegė mieloji.
Palaimintos jos akys, tos, kur spinduliuoja
Vaikelis dieviškas, iškėlęs aukso lanką;
Aš laiminu mane sužeidusią jo ranką.
Jo strėlės ligi šiol man širdyje liepsnoja.
Palaiminta kukli giesmelė pirmutinė;
Kartojo upės ir miškai tą giesmę mano,
O dar vėliau kartojo ją visa gimtinė.
Ir savo plunksna laiminu, kuria nuo seno
Ją šlovinau; palaiminta mana krūtinė,
Nes Laura ten visiems laikams apsigyveno.
Poezija! Kur atspalviai tie stebuklingi?
Tapyti trokštu, bet kodėl gi mano mintys
Už žodžių lyg už grotų priverstos kankintis?
Kodėl tie žodžiai vargani ir lyg sustingę?
Poezija! Kur tavo tonai melodingi?
Aš negaliu su ja šita giesme dalintis –
Jei versmei požemiuose lemta kelią skintis,
Padangėse jos paukščiai neišgirs laimingi.
Ne tik minties pasiuntiniai spalva ir tonas,
Tačiau ir tu, o plunksna, o poeto verge,
Nenorit man giesmės sudėti paskutinės.
Svečioj šaly pamiršote, kas jūsų ponas.
Keista giesmė čia gimsta… Ta giesmė, o varge,
Nė karto neskambės iš mylimos krūtinės.
IX.
Šaulys jaunasis kaitrią popietę klajojo,
Sustojo pagaliau. Upelis ten skaidrusis
Tekėjo; dairėsi šaulys ir atsidusęs
„Nors kartą trokštu ją išvysti,” pagalvojo,
„Bet likti pats nematomas. „Staiga atjoja
Grakšti jauna medžiotoja nuo upės pusės,
Dianos rūbais. Stoja žirgas, jai paklusęs;
Ji atsigręžia ir lyg palydovui moja.
Šaulys, pamatęs ją tai darant, suvirpėjo
Ir Kaino akimis piktai nusišypsojo.
Užtaisant ginklą nekantri ranka drebėjo.
Bet vėl jis traukėsi ir apsigalvojo.
Staiga išvydo dulkių debesį artėjant;
Jau taikosi, jau šaus – bet niekas neatjoja.
O vargšas paukštis! Po audros padangę niūrią
Jį sūkurys pavargusį virš vandenyno
Pagavo ir toli nuo kranto paklaidino;
Jis nutūpė ant stiebo, pastebėjęs burę.
Jo nedorai nuskriausti niekas nesirengia.
Jis čia saugiau nei girioje sparnus sau skečia,
Nes jis – svetys, Giovanna; kas užgauna svečią,
Tas jūroje audros lemtingos neišvengia.
Mūs abiejų istorijas tik prisiminki!
Ir tu gyvenime baisių audrų regėjai,
Man irgi permirko sparnai, ir blaškė vėjai.
Kodėl širdis tavoji ir kitam to linki?
Ir kam tie meilūs žodžiai – negi jais tikėjai?
VIII.
Nemune, kur vandenys tie nutekėjo,
Kur aš dar vaikas mėgau delną panardinti,
Kur į pasaulio kraštą širdžiai nuraminti,
Plaukiau užaugęs, genamas klajonių vėjo?
Ir Laura čia į savo atspindį žiūrėjo,
Ji mėgdavo ant kranto aukso kasą pinti.
Jos atspindys užvaldęs buvo mano mintį,
Ir karštos mano ašaros tuomet byrėjo.
O Nemune, gimtoji upe! Tu galingai
Tiek laimės, tiek vilčių sraunia banga užlieji.
Ir kur dabar vaikystės nuotykiai mielieji,
Ir dar mielesnis amžiaus nerimas audringo?
Kur mano Laura, kur visi draugai senieji?
Teliko ašaros, o visa kita dingo.
Kur apšviesti tavų akių džiaugsmingai kėlės
Žiedai, verti net angelišką kaktą puošti,
Kadaise pievoje toje tau skyniau puokštę;
Bet kada nors ten piktžolė vešliai sužėlus
Kėsinsis grožį jų į užmarštį nublokšti.
Priimk jas ir tada – nors ir ne jų tu trokšti,
Jos gimė tavo pievoje, tos menkos gėlės.
Deja! Širdis manoji primena tą šalį:
Kadaise, kupina svajonių nekalčiausių,
Ji rodydavo tau gražiausią savo dalį;
Dabar tik nuodėme didžiuotis ji begali.
Tikėk, ne tu dėl to kalta, jei šito klausi.
Neniekink jos! Kadaise ji vien tau priklausė.
VII.
Senuccio i’vo’che sappi
Tu nori sužinoti, ką jaučiu o drauge?
Kiek plunksna sugeba, atskleisiu tau tikrovę.
Vejuosi vizijas po atminties šventovę,
Ir vėl į praeitį neramią širdį traukia.
Štai ši žaisminga, toji susimąsčius laukia,
Ten kviečia akimis, o čia regiu aš drovią,
Antai niūri, pikta, o ten linksma štai stovi,
Čia švelniai šypsos, ten reikšmingai apsiniaukus.
Dainavo čia, ten susitiko rankos mūsų,
Čia atsisėdo, štai jau šnekučiuotis ima,
Štai bėga, štai parašo smėly vardą,
Ten žodį ištarė, čia tyliai atsiduso,
O ten paraudo. – Ak! Tarp šių prisiminimų
Klajoja man širdis, virpėdama kas kartą.
Sonetas
Kai vakar skyrėmės, norėjai man pamoti;
Buvai tu mano; šiandien vėl prieš saulės laidą
Skubėjau pas tave, ir nušvietė man veidą
Troškimas nekantrus šią laimę pakartoti.
Atsidusai? Nenori man nusišypsoti?
Ir mano širdyje girdžiu tos gėdos aidą,
Išgasdintos tavosios nekaltybės gaidą;
Ir mano akys ima tuo skausmu liepsnoti.
Drovumas šis lyg puošmena tauri tau tenka,
Bet jei dėl jo tau sielvarto geluonis sminga,
Ir liūdesio užtemdyti džiaugsmai išsenka,
Tai ir mane kankina jis negailestingai.
Liūdnų atodūsių, brangioji, jau pakanka –
Mažiau būk tobula, tačiau daugiau laiminga!
V.
Ištvirkėlis išjuoks, šventuolis mus tesmerkia.
Nors mes vieni, toli nuo žvilgsnio pašalinio,
Nors ji jauna, ir meilės kupina krūtinė,
Akis nuleidžiu aš, o mylimoji verkia.
Aš saugausi pagundų, – ji akis užmerkia
Net menkai vilčiai, žvangindama tą grandinę,
Kuria sukaustei jos rankas, žiaurus likime.
Vien ašaros mūs klaidžiojančias sielas merkia.
Palaima tai ar skausmas? Kai jaučiu kas kartą
Tavas rankas ir karštas lūpas, argi verta,
Brangioji, šiai palaimai duoti skausmo vardą?
Tačiau, kai ašaromis tavo akys spindi,
Ir neviltis gesina nekalčiausią mintį,
Brangioji, ar galiu palaima tai vadinti?
Sonetas
O Laura! Tų dienų palaima stebuklinga
Ar tavo atmintį dar kada nors aplanko?
Kai svetimas pasaulis, rodės, nublanko,
Ir vienas kitą teregėjome džiaugsmingai.
Ten auga jazminas, jo žiedlapiais ten sninga,
Versmė mielai šnarėdama drėkina lanką.
Dažnai ten liesdavau nedrąsiai tavo ranką,
Naktis virš mūsų skleidė šydą paslaptingą.
Ir kai tik ūknos naktinės išsisklaido,
Mėnulis sidabru krūtinę tau užlieja,
Slaptingi atšvaitai nutvieskia tavo veidą,
Saldžios aistros pagautos lūpos suartėja;
Dabar tegirdi mūsų sielos meilės gaidą,
Ir laimės ašaros ant skruostų susilieja.
IV.
Tai tu? Ir taip vėlai?” – „Atleisk, man sunkiai klojos
Surasti kelią; temačiau naktinį dangų.
Ilgėjaisi manęs?” – „Kaip apie savo brangų,
O nedėkingas, aš galiu nustot galvojus?”
„O leisk paimt už rankų, išbučiuoti kojas!
Kodėl drebi?” – „Baugu – po ąžuolyną tankų
Keisti nakties garsai skardena orą tvankų.
Ak, mes turbūt kalti, jei vis regiu pavojus.”
„Pažvelk man į akis – daugiau nebebijosi:
Nežiūri šitokiu žvilgsniu nusikaltimas.
O argi tai kaltė, kad su tavim kalbuosi,
Svaigstu, lyg žemiškąjį angelą pažinęs,
Ir, taip atokiai nuo savęs pasisodinęs,
Tarsi su dangiškuoju angelu elgiuosi?”