O rudenį dar saulė
Išsimaudyti norėjo-
Praslydusi Rubikių ežero
Bangų purslais ,
Ir jas sušildžiusi
Savo šiltais delnais-
Kaitriaisiais spindulėliais ,
Žilvitį pakvietė
Kažkur nubėgt su jais.
Savo akis į vandenį panėriau ,
Kur saulė pažymėjo
Bučiniu karštu ,
Aukštyn jo liemeniu nubėgau-
Viršūnėmis į dangų atsirėmę
Stovėjo medžiai…
Žemė -jų.
2008
Kai nuošalioj sodyboje
Pirmi gaidžiai pragysta ,
Kartoja juos Gaidamiškių aidai .
Kelelis veda per dirvonus ,
Kur slepiasi bailiukai kiškiai ,
Į miškelius,kur taukši stirninai ragais.
Kokia sava gimtoji žemė ,
Nes kalba net vietovardžiai ,
Piliakalnių šlaitai pasidabinę
Berželių kasomis,margais klevais.
Nuo apvalių kalvų akmuo
Nurieda į smėlėtą upeliuko skardį ,
Pavasarį jo šaltą širdį kalbina
Sraunus ir tyras tartum ašara vanduo.
Kaip tuo keliu greit bėga basos kojos-
Saulės atokaitoje ilsisi žolė švelni ,
O akys džiaugiasi atsiveriančiais gojais ,
Tarsi iš paukščio skrydžio –
Tik nuo kalnelių juos matyt gali.
Sustok trumpam,prisėsk ant kelmo
Šalia vėjo nupustyto kelio-
Net jis tau pasakos ilgai
Ir ausyse skambės kalba senelių ,
Girdėsi-tarsi peštųsi
Iš gretimų kaimų gaidžiai.
2008
Medeliai susibūrę į savo maldyklą
Po mėlynu dangum -altoriumi iš debesų.
Ištiesusi rankas , maldai palinkus
Ir drebulėlė stovi gelsvame miške
Tarp savo artimųjų,giminių.
Suvirpa lapai,kada broliai griūva
Nuo vėjo ir liūties ,po vasaros sausrų ,
O medis -maldininkas prašo saulės ,
Gerosios miško fėjos,kad padovanotų ,
Mažiesiems dar pabertų spindulių.
Bet jau ruduo į properšas žingsniuoja ,
Nudažo gelsvai beržus, raudonai klevus …
Kas jiems iš tos maldos,jei giesmininkų
Per žiemą miškuose beveik nebus.
2008
Toliau nuo kaimo trobesių ,
Nuo visada smalsaujančių akių ,
Tarp medžių, plytinčių dirvonų
Iš storlenčių tvirtų sukaldavo
Didžiulę jaują, pamėgtą velnių ,
Nes rudeniop ,tamsoj pernakt kūrendavo
Iš akmenų sukrautą krosnį-laužą.
Džiovindavo ištrauktus iš markų ,
Sumirkusius ,vėliau saulutėje klojėtus ,
Šalnoms ilgokai paliktus linus.
Suzvimbdavo rateliai vakarais ilgais ,
Trinksėdavo staklelėse jau šeivos naujos .
Jaunamarčių lovatiesės ir rankšluosčiai balti-
Dardėdavo į naują trobą kraitis…
O jauja laukdavo naujos linarūties-
Žiedelio mėlyno-dangaus žydrynės.
Tiek apdainuoto sesių,kaip bernelis
Žiedelį dovanoja, rūteles kaip sesės skina.
O jaujoje šlubi velniai puotauja ,
Kelia savo vestuves…
Kad nepajustų jų apgaulės ,
Dažnai jaunamartei padovanoja kraičio
Tamsioje jaujoje smilkytas drobeles ,
Erškėtrožių vainiką- nebenaują.
2008
Kai sunkūs debesys artėja ,
Paukšteliai slepias medžiuose žaliuos ,
Bet neapsaugo jų pačių nuo vėjo-
Vėjavartos dejuoja slėnių pakraščiuos…
Ilgai į jų šaknis žiūrėjau ,
Gal neganda šmėžavo prieš akis-
Kam pasakysi,kad likimas
Tartum miške vėjas
Dažnai pabeldžia į duris.
Ir susigūžęs į pečius prisėdi kur nuėjęs ,
Klajoji po miškus,vėjavartų mintis skaitai …
Juk ne tik man išbandymų nepagailėjo
Gyvenimo verpetų sūkuriai.
2008
Kaip neša ,kur saugiau,apklosto ,
Ir glamonėja ,kad ir ne vienintelė
Jos atžala,bet,sako,-sielos sostas ,
Jos džiaugsmas,laimė,šypsena…
Kada paliečia švelniai mamai skruostą-
Iš džiaugsmo rieda ašara karšta.
Kiek dėkingumo,noro taip gyventi
Ir neprarasti laimės valandos-
Linkėčiau kiekvienam…
Kaip be skriaudų ir rūpesčių gyventi ,
Kad tik aplenktų trobą netektis,rauda ,
Be priesaikų ir širdgėlos pasenti ,
Kad būtų prie šalies vienintelė-mama?
2008
Vanduo lyg pats gyvenimas
Tylia srove skalauja-
Jo vagoje ramybę rado
Net samanas globojantis akmuo …
Tik žiemą slepia nugarą ,
Pavasarį slenksčius užgauna ,
Kai šniokščia potvynio vanduo.
O akmenys po medžiais
Lyg slapukai įsitaiso
Ir kelia juos aukštyn ,
Kur nepasiekia net kriokliai-
Apaugusiuos šlaituos
Krūmokšnių šaknys
Srovėje tarsi žalčiai sumirga ,
Kai saulė prasibrauna jų paguost…
Didieji lyg dvyniai suauga ,
Kad neišjudintų net vėtrų sūkuriai ,
Ir žino -akmenys jų atmintį išsaugos ,
Nors jų kamienai virstų pelenais.
2008
Saulutė pro medžius ištiško ,
Išgraužė ,rodos,liemenis pušų ,
Vis vien tamsus dar glūdi miškas
Tarp samanų,nukritusių spyglių…
Gal ankšta tankumynėj augti ,
Mažai ant žemės besišypsančių akių-
Juk gėlės kaip vaikai užaugę ,
Norės nepramintų takų,draugų.
Negeros mintys.Oi,palaukit!
Juk vėjas čia nesiaučia –
Neprasibrauna kirvis su dalgiu…
Sustosiu minutėlei,čia- saugu.
2008
Neįvairus tas pasakų pasaulis ,
Kai gėris -blogis sukasi greta ,
O karalaitė atiduoda pirmenybę meilei ,
Su slibinais vis kaunasi gera ranka.
Tokio skaidrumo niekada nebūna.
Žiūriu,kaip randa išeitį gamta ,
Kai dieną sunkūs debesys užgriūna ,
Nepasakysi juoda-balta ,taip nėra…
Dažnai neatskiriu ,kas būna gera ,
Šypsausi vien tik man būdinga šypsena.
Nėra pasaulyje vienos tiesos ir melo
Ir karalaičių, užmigdytų be kaltės ir su visa svita.
2008
Seniai,kai nebeatmena seneliai ,
Prie šimtamečio ąžuolo stovėjusi troba .
Gyveno sau laimingai senas tėvas
Su mylimiausia ,gražuole dukra.
Kai kojos nebeklausė,nutarė senolis ,
Kad reik ištekinti-mergelė dar jauna-
Jaunikių niekad kaime nestokojo ,
Tiktai kad būtų laiminga pora.
Iš kito kaimo ,nuo klevų giraitės ,
Piršliai atvyko pakinkyta karieta-
Jaunikis toks gražus kaip karalaitis
Ir mandagi atrodė jo kalba.
Sutiko tėvas dukrelę išleisti-
Vaikaičių pasiilgusi širdis sena ,
Sukrovęs buvo gražų kraitį-
Drobelių ,rankšluostėlių skrynią ,
Kurias dar audė vakarais
Velionė jo darbšti žmona-mama.
Vestuvės buvo…Žmonės net kalbėjo-
Iš ąžuolo šakų nupynė vainikus ,
O rūtomis apkaišyti stalai stenėjo ,
Kai giminės, kaimynai susiėjo ,
O į jaunuosius net atsižiūrėti negalėjai-
Gal ir gyvenimas toks bus gražus…
Ant kalno ragana gyveno.
Matydama aplink mylių šimtus
Jaunamartei taip pavydėjo,net suseno
Ir sugalvojo ,kaip apkartinti jos dalią,-
Išpildė pagaliau savo kėslus.
Atskridus laimės šulinį išgėrė ,
Užgriovė šaltinėlį iš po ąžuolo šaknų…
Ir nurudavo pievos,javo želmenėliai
Nuvyto ir daugiau nebedavė grūdų.
Darbšti jaunamartė suvokus bėdą spėriai
Ąsotį pasiėmusi nuėjo per laukus ,
Į sterblę prisirinko akmenėlių –
Keliavo į nežinomus kraštus
Atnešti šeimai tyro vandenėlio
Bemėtydama pakeliui mažus akmenukus,
Kad ir po šimto metų rastų kelią
Į mylimus ir laukiančius namus.
Kad kelias neužželtų, pažymėjo ,
Pakelėje sodindama gražius medžius
Ir taip daug laiko pro šalį praėjo…
O ragana tuoj nužiūrėjo paliktus namus-
Jaunajam turtus ir naują gyvenimą žadėjo ,
Jeigu jis amžinai jos valioj bus.
Pamiršo pirmąją jaunas bernelis ,
Nematė pinklių išsiilgęs meilės ,
(Nes slėpė ragana savo ilgus nagus) ,
O į namus pargrįžtančiai mergelei
Jinai prilipdė didelius briedžio ragus.
Kai pasibeldė po ilgos kelionės
Prie vartelių uždarų pastačius ąsotėlį ,
Ją atpažino tiktai senas sargas šuo ,
O josios tikras vyras vartų neatkėlė –
Per skruostą šėrė ir pavadinęs ragana
Sudaužė ąsotėlį,o išsiliejęs tyras vandenėlis ,
Su ašarom sumišęs pievom išsiliejo
Ir nutekėjo per pažymėtą kelią akmenėliais ,
Pavirto ežeru Mušėjaus,o upė
Nuo tada vadinta Urvenos vardu…
Nebesugrįžo laimė,kaip negrįžta upių strėlės ,
Nors šauktum ir gražiausiuoju žodžiu ,
O kaip žinosi raganos- būrėjos
Slaptažodį ,kuriuo bernelį užkerėjo…
Iš duženų paliko upės urvuose pilki šešėliai
Ir šūsnys lapų tarp šaknų,kai siautėja ruduo.
2008
Kai medžių kepurėlės
Džiaugias dangumi ,
Kur debesėliai laisvi plaukia ,
Palieka tėviškę gulbių pulkai ,
Voratinkliai ant smilgų draikos.
O žiemai ruošiasi visi –
Kas turi namą ar pastogę,
Kaminą ar kraigą ,
Pasislepia,kai beldžiasi šiaurys ,
Urveliuose,po ledo ,sniego skraistėm.
Ir medžiai žino-
Senesni nuspalvino lapus iš anksto ,
Kad šerkšno kupetų netyčia užklupti ,
Liaunų šakelių neprarastų ,nenulaužtų.
Tiktai mažieji dar žali-
Likimą gal už ūsų tampo.
Klausyk ,galulauky kranklys
Gal paskutinį kartą perspėti pabando.
2008
Saulutė savo spindulius
Ant medžių džiausto ,
O jų šakas nugludina švariai lietus
Ir kerpėmis tarsi spaustukais
Ima ir suspaudžia ,
Kad nepabėgtų iš akiračio dangus.
Nukritęs nuo žolės ,
Upelyje ištirpsta rasos lašas ,
Paliestas tik mažytės skruzdėlės…
Ir samanos atrodo tartum basos
Po apšviestais vidurdienį kelmais ,
Prie medžių atsilupusios žievės.
Nenoriai voras tinklą varsto-
Per daug pakrantėje šviesu .
Ne vien tik į bažnyčią
Einam pasimelsti…
Gamtos namai-tai mintys ,
Šventos -be ribų.
2008