Jei stoviu už kalvos ,
Matau beribį dangų…
Kodėl jis taip aukštai
Man virš galvos ?
Tenai gal atsispindi mintys ,
Kai debesų kalnai
Nurieda į pakalnę ,
Belieka saulėje išmarginti ,
Rausvi akių fantazijoj
Užgimę vaizdiniai.
O kaip pasilypėjus
Ant viršukalnės stačios
Dar šiandien ,paskutinį kartą ,
Lyg naujam vilties pliūpsniui
Dar pamojuoti saulei ,
Kad ji ateitų pas mane
Bebrėkštančiuos rytuos…
2008
Kokie aukšti kalnai,
Kalvelėmis lyg pasakoje apsitvėrę,
Kuriais sesutė eina
Su pasiūtais drobiniais marškiniais,
Kad išvaduotų brolius…
O aš einu pasveikinti
Su rudeniu Mušėjų
Ir paklausyti, kaip alsuoja
Debesis priėmęs ežeras
Ir pats pavirtęs mėliu,
Kur paskutines antis
Pakelia į dangų tartum stiklas
Tyras vandenėlis-
Išgirsti, kaip rypuoja
Nendrėse paslėpdamos
Tamsius savo šešėlius
Ir nuplasnodamos
Už pūpsančių kalnų
Pietų kryptim.
2008
Paglostei debesį kaip paukštį,
Ir jis pragydo kaip gaidys.
Pakilk dažniau į tokį aukštį,
Kur liejas baltas rytmetys,
Kur debesų vilnonės kojos
Praeina miegančiais veidais,
Kalnai lavinomis mazgojas
Ir žuvys žaidžia kaip kadais,
Kai dar jauna gražuolė Ieva
Gyveno žemės vidury,
Per dangų bėgo kaip per pievą,
Ir tu gyventi taip turi.
Pernakvojo kalnui ant krūtinės
Aukso ūkana kaip debesėlis;
Ryt anksti nuskrido pasikėlus,
Žaisdama linksmai šviesoj mėlynės;
Bet raukšlelėj pasiliko lašeliukas
Pėdos milžinui senajam. Rasti
Vienas stovi, liūdnas susimąstė
Ir dykynėj verkia patyliukais.