Mes išbėgom nuogos
Į rasotą girią-
Sidabrinės uogos
Nuo šakų nusvirę-
Kvepia žalios pušys,
Kvepia ryto vėjas-
Pasakyk man, vėjau,
Ką esi žadėjęs!
-Girios tankumyne
Radom lūšną seną-
Girios tankumyne
Ragana gyvena.
Skenda mūsų dienos,
Lig žirgai pašėlę!
Ei, išburk man laimę
Laume raganėle!
Kai prikišo kažkas, kad naudoju senovinį stilių,
Nepaklausė manęs, ką manau apie žodžių madas.
Ar vertėjo sakyt, kad kaip auksą aš vertinu tylą,
Ne pro plyšį žvalgaus, kur, su kuo ir ką nuveikė kas?
Aš bodžiuosi keiksmais, kurie iškelia dvasinį purvą,
Ir raštu be ženklų, nes prasmė jo kaip miškas klaidi.
Man ne forma svarbi, nes nuo formų širdis nesuspurda,
Jei užtenka gelmės, pasinerti bandau turiny,
Bet už viską svarbiau užsiglaudžiantis žodžiuos tikrumas,
Priežastis, vardan ko žodžiai gimė ir veržės srautu.
Į ketureilius dėt juos tik įprotis, tik malonumas,
Nors aš šiaip nepaklustų taisyklėms madų.
Formas drąsiai keičiau – matavausi sonetų vainiką,
Stvėriau haiku krislus, net ir prozoje plaukiot bandžiau,
Bet iš viso meniu tik ketureilio skonis man tiko.
Aš pati jau sena, ir savęs štai tokios nebijau.
Ką gi veiktumei tu, jei gyvenimas gerklę užspaustų,
Jei buitis ant pečių krautų rūpesčių, darbo, vargų,
Jeigu būtį priimt tau vienatvėje tektų kaip bausmę?
Pasakyk, ar tada forma, stilius tau būtų svarbu?
—
Baltasparnė viltis lyg purvu neaplimpanti nimfa
Gieda liūne juodam stebuklingas gyvybės giesmes,
Nesižvalgo aplink, ar visiems, kas ją girdi, įtinka.
Ta nuogalė šauni, nes ji gelbsti ne tiktai mane.
Jeigu laiko turi, imk spalvingus jai apdarus siūti,
Tik ar jos prigimtis nuo duotos aprangos pasikeis?
Stebuklingos giesmės gal neverta trukdyt nė trupučio –
Kaip gebėsi išgirst, tokiu stiliumi ji ir ateis.
Nuprausk mane, Šventasai
Ir ugnį už mane pakurk.
Raudonas dangus ima kristi,
Bet nors kartą – pasimelsk.
Kai krenta vyrai,
Lyg medžiai jauni,
Ir kvapą savo išėjimo
Jauti netoli.
Nulenk galvą prieš rankas,
Kurios tau širdį glostė.
Ir nusilenk…
Ir nusirenk prieš Dievus,
Nes siela nori būt nuoga.
Atsuki veidą,
Jei dar jį turi,
Nes tavo išėjimo kvapas
Jau nebetoli.
Neapsirenk.
Štai aš ir mano šuo.
Abu labai panašūs.
Abu vienodi vargšai ir vergai. –
Ant kaklo sunkią vargo grandį nešam,
Ir nieks neklausia:
– Gal jau pavargai?
Velkuos.
Pageltęs rudeninis lapas…
Ir jis drauge.
Jis ištikimas šuo –
Toks vienišas, nususęs ir sušlapęs,
Drebąs iš alkio vakaro vėsoj.
– Ciu ciu, šuneli, –
Pašaukiu iš lėto.
Ir jis ateina.
Ištikimas jis.
Aš jam sakau:
– Susėskime pas klėtį,
Jau temsta, greit užkris naktis…
O jis staiga išsitiesia ir kaukia.
Jis keikia dangų, žemę ir gelmes.
O aš girdžiu:
Jau niekas mūs nelaukia,
Ir niekam čia nereikalingi mes.
Oi tu gudrus, tu supranti, šuneli,
Už ką mums vartai standžiai užkelti.
Palikome, praradom savo dalią,
O svetimi namai –
Visiems šalti.
1942
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.
Panelės ir ponai, jūs skaitėt
Raudoną šio cirko afišą.
Ak, juodos kaip titnagas raidės:
Pajacas… Per sprindį ištįsę,
Ir aiškios, ir sunkios: pajacas…
Ir dar parašyta: šįvakar
Prie žibalo lempų ir žvakių
Šviesos, pats lyg žvakė užgesęs,
Dainuos savo dainą pajacas.
Ak, juk nebe pirmąjį kartą
Aš praveriu puskvailio lūpas,
Ir leisdamas balsą pragertą,
Marguos skarmaluos įsisupęs,
Kaip tikras ir geras pajacas
Dainuoju, verkiu ir triukšmauju.
Ak, mano netikusį kraują
Seniai šitos dainos užgesė,
Ir aš ne žmogus, – tik pajacas.
Pavasariai, vynas, mergaitės, –
Banalios ir nuobodžios temos,
Ir ką gi dabar padainuoti,
Kai stingsta širdis išsisėmus.
Aš menkas šio cirko pajacas,
Aš pats juokingiausias kvailys?
Jūs juokiatės? Ponai, panelės,
Kvatokitės, plokit! Valio!
Daugiau nedainuosiu išbalęs
Šio cirko dėžėj purvinoj.
Taip. Taip, aš tik menkas pajacas,
Gyvenimas – kvailio daina,
Bet man jo vis tiek negana.
Dainuodamas dainą nešuos
Be jokios, be jokios šviesos.
1944.V.23
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.
Kaip keista. Norisi užmiršti,
Lyg nieko, nieko nebebūtų čia.
Tik rūkas rudenį aplinkui tirštas,
Ir tik širdis apatiškai tuščia.
Ir vis prisimenu: tos obelys nulinkę,
Mėnuo virš stogo, apykvailis mėnuo.
Rasoje ir žieduose tąsyk išsitrinkom
Už sodo ten, už paupio, menu.
Naktis lėtai ten pievoj rasą barstė,
Lakštingala čiauškėjo beržo šakose,
Mes jutome tada tik savo lūpų karštį
Besusiliejant su nakties vėsa.
O grįžk! Naktis. Apykvailis mėnuo,
Ir obelys per sodo tvorą linksta.
Bet tu eini ir aš tolyn einu,
Rasa ten pievoje kaip perlas stingsta.
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.
Išlenk šitą taurę, išlenk iki dugno
Už moteris, meilę ir džiaugsmo dienas…
Tai kas, kad jaunystė jau rieda bedugnėn, –
Tavęs aš nesmerksiu, o tu gi – manęs.
Pasveikinom rytą, – palaiminsim naktį,
O saulė ar rūkas – ar mums ne vis tiek!
Kad tik apsvaigimo šiai nakčiai užtektų!
Su gundančia meile širdy nedrebėk.
Taip nuteka dienos – Valpurgijų naktys,
Kaip Nemuno sieliai tolyn ir tolyn…
Bet kam šitos raukšlės suvytusioj kaktoj?
Ir ko čia, pravirkęs lyg vaikas, tyli?
Iškelk šitą taurę, kaip sakalas, drąsiai,
Už moteris, meilę, už džiaugsmo dienas!
Juk nuodėmės sieloj vis tiek nesurasim –
Tavęs aš nesmerksiu, o tu gi – manęs!
1943
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.
Tu manai: aš paniuręs ir liūdnas, –
Nes gyvenimas man – tik kapai…
Aš kovoju drąsus, užsigrūdinęs,
Aš jau laisvas nūnai…
Sėsk ant žemės: čia žolės sultingos,
Ir dangus viršum mūsų kaip linas,
O gyvenimas, sielvarte dingęs,
Tik naktyje vaidinas.
Tau gal keista, bet savąją būtį
Aš myliu kaip tą dangų ir žemę,
Už tą sielvarto saldų truputį
Atiduočiau net širdį neramią.
Nes netekti pavasario laimės – dar niekis,
O be sielvarto sunku išbūti,
Kai dangus pasakys man: gailėkis,
Neturėsiu ko keist savo būtį.
Atsigręšiu atgal kaip keleivis
Pasidžiaugti regėtu peizažu,
Ir sakysiu: o, gerosios deivės,
Tiek tik sielvarto? Tartum per maža.
O norėčiau ilgai dar gyventi,
Viską, viską pasauly pamiršti,
Kada gulbės ant saulėto kranto
Be sielvarto, ašarų miršta.
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.
Klausyk:
Aš tau paseksiu pasaką –
Iškalbingesnę už upelį,
Žydresnę už vandens čiurlenimą,
Tylesnę už žvaigždes…
Paseksiu trubadūriškai,
Sėdėdamas prie kelio,
Liūdnai padėjęs ant vargingos dešinės
Nelengvą savo galvą.
Paseksiu tau,
Dainuodamas lyg paukštė,
Naktį gūdžią
Ištrūkusi iš griūvančių, liepsnojančių namų,
Raudodamas
Kaip nelaiminga mergina,
Iš skausmo pavainikį mylimą nužudžius,
Kaip valkata,
Staiga apsvaigęs žemės gerumu.
Ir tai nebus rami daina,
Iš melsvo pagirio atsklidusi,
Vilnijanti
Iš tyliai besiskundžiančios širdies.
Mane –
Kelionėn šaukiamą,
Mane –
Dar vos iš lizdo teišskridusį,
Užbūrė nebylus plevenimas
Nepažintos žvaigždės.
Ne, tai nebus karalių pasaka
Su rūmais šimtabokščiais,
Su degančiais ir skambančiais
Vidurnakčio laužais…
Audra grūmoja.
Nerimo pritvinkusios
Laukinės girios šniokščia,
Ir taiko širdį man –
Išklydusiam –
Sužeist
Perkūno vilyčia.
Tai bus gyva būtis,
Nepasiduodančios jaunystės kraujas.
Ji rūsčiai audrai priešinsis
Ir pro piktus grūmojimus aidės…
Bus atkaklus tikėjimas,
Kuris drumzles nuo sielos nuskalauja,
Trapus ir amžinas virpėjimas
Vienos mažos širdies.
Klausyk:
Aš tau paseksiu pasaką –
Sraunesnę už upelį,
Žydresnę už vandens čiurlenimą,
Tylesnę
Negu mano ilgesys. –
Paseksiu trubadūriškai,
Sėdėdamas prie kelio. –
Tebus ramu ir neramu visiems,
Kas mano pasakos klausys.
1944–1973
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.
Didelės,
Mylinčios,
Viską suprantančios,
Daug reikalaujančios
Akys…
Gilų ir griežtą jų žvilgsnį
Visu savo veidu jaučiu. –
Kur pasislėpti,
Kaip žemėn prasmegti,
Ko nors banalaus nepasakius,
Kaip neapnuoginti
Savo tuščių ir besparnių minčių?..
Ieškančios,
Kenčiančios,
Viltį gaivinančios,
Godžios!
Ko gi jūs smingat
Kurčion ir aptingusion mano širdin?
Kokio atsakymo ieškote
Tariamo pranašo žodžiuos?
Kam besistengiat
Užverst mano žilstančią galvą aukštyn?
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.
Mes ėjome per platų mūšio lauką.
Nykus jisai dunksojo po kovos.
Tik šen ir ten vis draikėsi, dejavo, klykė, šaukė
Be jokios paliovos.
Be veido ir be rankų, ir be kojų,
Ir peršautom galvom…
Mes meldėmės, bet sielos buvo tuščios,
Ir Dievas nesuprato mūs maldos.
Dainavome, bet ir daina skambėjo rūsčiai.
Tik iš erdvės juodos
Girdėjom vieną baisiai graudų šauksmą:
Žmogau, paduok vandens!
Žmogau, paduok vandens! – lyg žaibas krito
Iš dangaus ir pervėrė visus:
Vandens, vandens, vandens… Ir niaukėsi, ir švito
Apyaušrio dangus.
Pasilenkėm. Prie smilkstančių griuvėsių
Gulėjo sunkiai sužeistas žmogus.
Mes davėme jam gerti. Visą dieną
Jis šaudė mūsų žengiančius draugus.
Ir šitos jaunos, puikios rankos gniaužė plieną
Gal ir prieš mus pačius…
Nekeikėm jo. Prie smilkstančių griuvėsių
Gulėjo sunkiai sužeistas žmogus.
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.
Atsiverčiau aš didelę visos žmonijos knygą
Ir ilgą vieno vienišo žmogaus istoriją skaitau.
Ir čia, tarp tų vardų karališkų, dinastijų ir žygių,
Maža žmogaus širdie, kiek maža vietos tau…
Ateina ir kovoja jie, ir žudosi, ir miršta,
Ir laimina juos popiežiai ir žemė, ir dangus.
Lyg pilkas, nepažįstamas keleivis naktį tirštą,
Drebėdamas ir alkanas, palydi juos žmogus.
O jeigu parašytumei žmogaus širdies istoriją?
Tai būtų neapsakomai sunki, sunki rauda,
Kaip tamsūs pūgos debesys, padangėj pasikorę,
Kaip juodo nusidėjėlio šventvagiška malda.
Graudi kančios litanija, bebalsės žemės skundas
Ir valkatos pamišėlio daina,
Auksinės saulės pasakos ir purvinos pagundos,
Ir kapo neužžėlusio velėna kruvina.
Ne, ne…Tarp tų vardų karališkų ir didingiausių
žygių
Maža žmogaus širdie, tavęs tikrai nėra.
Užversk visų dinastijų melu rašytą knygą,
Uždenk žmogaus istoriją
Vėl nežinios skara.
1943
Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.