Nuotraukų albumas praeitį saugo,
gelstančias akimirkas sustingusias.
Vartau išėjusį laiką brangų
ir nerandu daugybės dienų pradingusių.
Į nuotraukų albumą viskas netilpo,
daug kas prapuolė net atminty.
Ji metus nešdama nusilpo
ir kamuojas mintys užmaršty…
Gyvenimo vaizdai susiglaudė
ir džiaugsmas ir skausmas šalia.
Ir ašaros netikėtai susikaupė,
pamačius vaikystę blunkančiame kadre…
1.
Pražiota burna
Violetinis veidas
kūnas kniūbsčia
plikas ir drėgnas
riksmas elektros
šokas virpantys kontūrai
žaibas
pradėjimas
2.
Pražiota burna
mėlyni pirštai riksmas
virkštelė lyties organai
kruvinas pakaušėlis
keturios valandos po gimimo
3.
Pražiota burna
deguonies žarna
mėlyni pirštai
pridengta nuogybė
virpantys kontūrai
išėjimas
Zelčiūtė, Dovilė. Lapkričio pratimėliai: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2003.
O lapai iš vaikystės medžio
visiškai pagelto
išsinarino atmintį
tikrų spalvų paletės nesuranda
renka vaiko pėdeles
įmintas smėlio laikrodžiuos
ir lopšio ieško kažkur
permesto per balkį
tolimos vaizduotės
tarytum vėl užuostų kvapą
savo ainių
pageltusius lapus šiurena pirštai
atrodo vakar
buvo jie
juodai balti
Žiūriu į nuotrauką, bespalvę, juodai baltą,
Tiktai pasaulis man joje – šviesus.
Girdžiu, kaip Ji dainuoja, juokias, kalba,
Jaučiu, kaip trokšta apkabinti mus.
Motule, mamutėle, mūsų mama,
Dabar tiktai iš nuotraukos šypsaisi ir žvelgi.
Šilko skarelė sidabrą metų slepia,
Lyg žydinti vyšnia tu čia tokia graži.
Priglausdavau ir prie savęs tave ne kartą,
Gal būt tik per mažai ir per retai – tada,
Kai pasitikdavai jauniausiąjį prie vartų
Ar palydėdavai, palaiminus mane ranka.
Tavo vaikų – kaip obuolių po obelim,
Tik nesakei, kad jų per daug, kad per sunku.
Praeidavo net naktys tau atvirom akim,
Malda besiginant nuo pokario nelaimių ir ligų.
Tu niekam nesiskundei, neverkei, neaimanavai,
Sakei – senatvėje turėsiu džiaugsmą ir paguodą.
Gal tiktai kartą parduotuvėje mačiau – tu pravirkai,
Kai pusdienį bestovint eilėje pasibaigė net duona.
Mes skundžiamės ir pykstame, kad vis blogai,
Kad melo daug, bet tikro džiaugsmo stinga –
Benzinas toks brangus ir pinigų mažai,
O vaikščiot pėsčiomis toli, labai jau tingis.
Tu nusijuoktum ir pabartum mus už tai,
Kad rankos žemės, juodo darbo išsigando.
Tiktai išlepome, o ne pavargome gyvent laisvai,
Ir pasiduodame, kai laikas mus sunkiau išbando.
Žiūriu į nuotrauką ir lyg su tavimi tariuos,
Tu taip arti manęs, mano širdy, minty.
Tikiu, kad myli net dabar. Tos meilės vis ilgiuos,
Kaip saulės šilumos, kaip žiburio kely.
2009-04-27
Kokis jis pasaulis tavo akim?
Kokie čia blyksniai veiduos vis dar žaidžia?
Ko nepasakė man tavo raidės?
Ko negalėjai net sau pieštuku užrašyti?
Ir kaip horizonte išnyksta tiesa,
kur liejas į vieną visos pasaulio spalvos,
tenai kur nugali vienodai pilka,
gal vis dar dvi pamirštos auros ten švyti
Neberandu naujų žinučiu apie tave,
neatsiranda jokios ryškesnės spalvos
tik iš seno jpeg’o laike užrakinta – miela
tokia gyva ir ligi skausmo sava
tavo lūpų – akių šilta šypsena
už horizonto iš naujo palydi
Šį eilėraštį rašiau įkvėpta J.Marcinkevičiaus ir V.Kernagio.
Kažkur, paklydusi tarp laikmečių ribų,
Sena senamiesčio plyta byloja: –
Kad kas prabėgo – nesugrįš.
Įamžintas sustoji sostinės centre
Skanuodamas istorinį peizažą
Ir kurdamas memuarus.
Kaip ir prieš visą amžių –
Pasikeitė tiktai žmogus,
O visą kitą išrasta:
Ir meilė, ir neapykanta, ir bučinis, ir šypsena…
Ir tau pavasaris, ruduo, žiema tiktai
Primins iš naujo viską vėl ir vėl,
O karuselei apsisukus grįš atgal į tašką,
Deja, tik, kad komerciškai kartos praeitą amžių.
Vaikystės nuotrauka
Ruduo.
Šalna padarė
Savo darbą –
Pagelto lapai,
Žemėn krinta.
Įsėlina į sielą ilgesys.
O laikas bėga, bėga,
Užkloja viską
Marška užmaršties.
Žiūriu į savo nuotrauką.
Aš čia vaikystėj.
Tarp man mielų,
Brangių žmonių.
Mažutė, nedrąsi
Glaudžiuos prie jų.
Veidai,
Jų žvilgsniai,
Šypsenos,
Visai kaip mano
Mylimos mamytės,
Kaip mano brolių, seserų,
Kurių tiek daug turiu.
Dėkoju, Viešpatie, už tai.
Palaimink mus visus.
Gyvus ir mirusius.
Senoj palėpėj skrynią
Atvėriau tylumu,
Ir nuotrauką mažytę
Radau tarp audinių…
Žvelgiu į seną nuotrauką
Išblukusių spalvų…
Kas šitas mažas vaikas
Prie didelių klevų?..
Kodėl toks tyras žvilgsnis
Nukrypęs kaži kur?..
Kam skirtos visos gėlės,
Apglėbtos gerumu?..
Iš kur toks tyras veidas?…
Suknia lyg iš pūkų…
Paveikslas stebuklingas…
Ir kvepia ramumu…
Ilgiuosi tavo nubučiuotų lūpų,
Kurios jaunystėje bučiavo vis kitas.
O man beliko tik žymė mažutė
Juodai baltam atviruke.
Ilgiuosi tavo nubučiuotų lūpų,
Žinau, jos niekad nebučiuos manęs.
Viliuosi-žodis vienas kitas slypi
Tame juodai baltam fone.
Ilgiuosi tavo nebučiuotų lūpų,
Kokių nebus jau niekad niekada…
Šiandieną iš spalvoto atviruko
Jos šypsosi liūdnoka šypsena.
Ir žodžių jau seniai neliko,
Slypėjusių juodai baltam lape.
Ta nuotrauka gerokai jau nubluko.
Ir veltui ieškau lūpų aš tavų jame.
Nuotrauka *Kartais gyvenime lieka tik tiek… V.I.
Čia ne tu.
Čia visai ne tu.
Tu tūkstančius kartų gražesnė.
Čia nėr tavo rankų gležnų ir šiltų,
O šypsena tavo švelnesnė.
Čia ne tu. Čia visai ne tu!
Ne tos lūpos.
Visai ne tos.
Jos drėgnos ir rausvos, ir šiltos.
Čia nėra pavasario vėjo plaukuos,
Prieš kurį visi žodžiai nutiltų.
Ne tos lūpos, visai ne tos!
Ir ne tiek išliks.
Liks kur kas daugiau.
Tave gyvą širdy nešiosiu!
Ir atrodys kur kas svaigiau,
Ir netilps tai į nuotrauką jokią…