Kokis jis pasaulis tavo akim?
Kokie čia blyksniai veiduos vis dar žaidžia?
Ko nepasakė man tavo raidės?
Ko negalėjai net sau pieštuku užrašyti?

Ir kaip horizonte išnyksta tiesa,
kur liejas į vieną visos pasaulio spalvos,
tenai kur nugali vienodai pilka,
gal vis dar dvi pamirštos auros ten švyti

Neberandu naujų žinučiu apie tave,
neatsiranda jokios ryškesnės spalvos
tik iš seno jpeg’o laike užrakinta – miela
tokia gyva ir ligi skausmo sava
tavo lūpų – akių šilta šypsena
už horizonto iš naujo palydi