Šešėlis lengvas ir skaidrus, jau nebeįžiūrimas, neliesdamas vandens įėjo į valtį, ir statulai krante pasirodė, kad valtis pati atsirišo ir tuščia nuplaukė nurimusia upe į bekraštę rudenio dieną. Tada statula, nusilaužusi šaką, užsidengė veidą ir ėmė lėtai grimzti į žemę, ir netrukus pakrantės smėly beliko vien tik šaka, – gulėti ir vysti abejingoj rudenio šviesoj.
Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]
Skrendame ramiai ir tiesiai
Tik į priešingas puses.
Apgaulingų žvilgsnių miestas
Tyliai užpučia šviesas.
Kad apgausime viens kitą,
Mes žinojome seniai.
Tik kodėl mes nenukritom,
Kai susilietė sparnai?
Nesugrįžk į šitą miestą,
Į kurį aš sugrįžau.
Į tą šulinį apsėstą,
Kuriame aš sudužau.
Lai tarpukalnės pasvaido
Ir nesužeidžia tavęs.
Neieškoki mano veido,
Išbarstyto po gatves.
Nekvėpuoki pilku oru,
Nuo kurio aš apkvaitau.
Tegu duria kam tik nori
Mano šukės. Tik ne tau.
Jau nežinau, kuo tu kalta,
Kuo kaltas aš…
Kur paklydimas?
Kur čia kaltė, kur tik klaida,
Iššaukusi išsiskyrimą?
Jau nežinau, kas sutema,
O kas šviesoj juoda dėmė.
Kodėl ta laimė taip maža
Ir lanko mus ne iš eilės?
Jau nežinau, kas ateitis…
Kaip ją žymėsim?
Kuo matuosim?
Kokia iš tikro praeitis:
Kaip buvo?
Ar kaip susapnuosim?
Išsiskirti nereiškia netekti,
Išsiskirti- tai nebūti kartu.
Išsiskyrus verkti neverta,
Nes gailėtis dėl to nesmagu.
Išsiskyrimas- žodis gracingas.
Tai lyg griūvanti smėlio pilis,
Kurią stato kas kartą
Vienišo žmogaus širdis.
Būti vienam taip negera,
Bet gyvenimas juk yra toks:
To ką myli- ilgam neužtenka,
Ko nevertini- turi visados.
Blaškytis po vienišą jausmo jūrą
Tai tas pat, kas Sizifo akmenį rident.
juk neverta ieškoti kas buvo
Ir gyventi prisiminimuose kaskart.
Išsiskirti nereiškia netekti,
Tai tik ieškojimo naujo pradžia.
Po mažyte liūdesio kauke
Slepias rožinio ryto galia.
Dar tamsoje skendintis
išsiskyrimo rytas
rasos lašais plauna veidą,
ieško atsparos taško emocijų chaose.
Dvilypė sąžinė
brėžia pliusus, skaičiuoja minusus,
nebejausdama banguojančio paviršiaus.
Išsiskyrimo būtinumas,
sumišęs su kasdienybe,
pavergiančiu realizmu sustabdo laiką,
tartum norėtų sutrukdyti
neišvengiamam išsiskyrimui.
Dar bijantis tiesos rytas
palaipsniui džiovina rasos lašus ant veido,
tirpina realybės kontūrus ir, išlaisvinęs laiką,
iš lėto atveria dar neregėtą būtį,
išrašytą metaforomis,
slepiančiomis išsiskyrimo esmę.
Nenusakomas jutimas ieško atsparos taško,
stumia nuo pjedestalo
iki šiol pergalę šlovinusią Nikę,
kuri žengdama žeme, kliūva už griuvėsių,
palikdama kruvinus pėdsakus, bylojančius,
kas – amžina ir nekintama.
Ryte bučiuodamas į kaktą
Jutau švelnaus prisilietimo skonį,
Kaip tąsyk, grodamas nebylią natą.
Mačiau kaip dūžta valandos svajonių
Kartu dėliotų, neturėjusių rytojaus.
Užverdamas duris prisiminimams
Drauge ir randus sielojai dovanojau.
Palikdamas ją gulinčią prie lango
Nesuteikiau jai žvilgsnio paskutinio,
Tikėdamas apgaut likimą.
Atsisukau dar kartą, kad paliesčiau,
Bet širdyje akmuo pražydo,
Priversdamas palikti meilę
Dėl suliepsnojusio pavydo.
„Sudie“ nejučiomis ištartas paskutinis
Palydint naivų šypsnį vakaro žarų
Ant balto smėlio įspaudai įsišakniję
Nugludinti liks nuolat lūžtančių bangų
Nebus šalia jos žvilgančio sodraus soprano
Pušų ošimo jūros stichiškos fone
Tik ašara riedėt į apačią pagavo
Po tąkart išgirsto lakoniškojo „ne“
Vilios kurorto pramogos jaunimą karštą
Sugrįš į Palangą turistų klegesys
Jau kitąmet ir tie du atskirai dar kartą
Senais prisiminimų klystkeliais sugrįš
Dedikuoju: Monikai (su viltimi, už gražias akis ir proto miklumą);
Eni iš Panevėžio filialo (nes prašė);
Robertai iš Kauno filialo (už gerą laiką sostinėje);
Mūzai Filomenai (už dažną ir kokybišką įkvėpimą).