Naktis

Ranka vienodai suko laiko ratą:
Naktis ateina, o diena pražūna.
Naktis žvaigždyną ant žvaigždyno meta
Ir kūną numeta ant kūno.

Viso pasaulio operose groja smuikai.
Meilė, kardai ir dekoracijos.
Žaliam miške, po medžiais, šoka puikiai
Trys nuogos gracijos.

Vienkiemy kvailas, spindinčiom akim šunytis
Loja į drebantį klane mėnulį jauną.
Namo parėjęs, jaunikaitis pradeda rūkyti
Ir užsimerkęs nusišauna.

Pražydo kaime pirmosios purienos.
Pušis ant fono mėnesienos linksta.
Vitrinoj šypsos gelsvas, aklas manekenas,
Visai nepanašus į sfinksą.

Per visą naktį žvaigždės gieda “gloria”,
Tik paryčiu ima virpėt ir blykšti.
Numiršta su visom nakties istorijom
Auksinė ir triukšminga vaivorykštė.

Miestui aušrą uždega elektra.
Stiklo briaunos svaido spektrą.

Šaipos, kraipos vartų numeriai,
Visas miestas šiąnakt numirė.

Šviesūs skaičiai slepia juoką tylų,
Lempų liepsnos gesdamos suskyla.

Balzgana naktis gatvelėse.
Marionetės keliasi.

Iš nakties į aikštę bėga lėlės,
Gražios, aklos mergužėlės.

Arlekinas šnibžda: “Kur mes matėmės?”
Švelnios, lieknos rangosi gyvatėmis.

Medžio galvos. šilkas. Medžio rankos.
Šoka, cypia, juokiasi ir trankos.

Kiekvienas tavo plaukas kaip žvaigždė,
Man pro pirštus tekėdamas, mirgėjo,
Ir kaip auksinė didelė katė
Per krūmus mėnuo į medžioklę ėjo.

Ką sakė nesuprantami kvapai,
Mums nemokėjo spinduliai išversti.
Užmerkusi akis, tu nusilpai,
Ir tavo angelas pradėjo verkti.

Mėnulis pamanė, kad lempa
Jisai – ir nustebęs užgeso.
Per krūmus bėga ir šlampa
Pavasario kojos basos.

Ant stogo nukritusios, tampa
Raketom akacijų kasos
Ir dega ir nušviečia kampą
Pradėjusios šokti terasos.

Ir gulbės į dangų pakyla,
Ir liepų choras prabyla,
Ir vėlei laimę girdi:

Jos aidas pradeda grįžti,
Šlamėti kaip šilkas ir plyšti
Ir plaukti kaip lietūs girti.

Per debesų bangas mėnulio rudas diskas
Iš lėto atplaukia, ir ima keistis viskas:

Sidabro upėmis sužybčioja rugiai,
Ir skraido sidabre pilki nakties drugiai.

Didžiulis ąžuolas rankas į dangų tiesia
r siekia mėnesio ir gaudo žvaigždę šviesią.

Žvaigždė, ištrūkusi, nusirita toli,
Ir teka spinduliai geltoni ir žali

Į sodą apačioj, ant obelies viršūnės,
Į kaimą miegantį, kur skardžiai loja šunes.

O mėnesio šviesa numirusiu variu
Į širdį liejasi, ir aš liūdnai žiūriu

Į mirgančius rugius, į aušrą žemą, blyškią,
Į skraidančią aplink gauruotą peteliškę.