Tavo pasaulis

Tavo pasaulis

Įsižiūrėk, ką tu matai?
Pasaulis mato tavyje.
Ir jei dar tu neužmiršai,
Atverki taką savyje.

Ne, tai ne tavo atspindžiai.
Matai save ne veidrody,
Ne du skirtingi atspindžiai –
Niekas nedalys mozaikos.

Kaip žiūri – viską taip matai,
Taip ir pasaulis tavyje.
Jei palypėji per aukštai,
Ir nieko jau nebematai.

Ieškojai – ar nesuradai?
Ar viskas nebe viduje?
Išėjęs – neparkeliavai?
Ar ne visad namie buvai?

Aukščiau…aukščiau…Ar tu matai?
Kad mes žemumoje.
Ar tu ką nors čia supratai?
Kad esi mano-tavyje.

Pasaulis ritasi

Pasaulis ritasi

Iš tuščio į kiaurą pilstome,
Gyvenimu savo veiklą vadiname,
Vieni prieš kitus pučiamės,
Turtais, skudurais giriamės.
Visi kažką tai manome,
Kuriame, griauname, statome,
Kaip kurmiai, kaip povai, kaip asilai,
Užsispyrę gyventi ir reikšti!
Jau ne kartą banga atsirito,
Jau ne kartą pasaulis išnyko,
Vis iš naujo, iš naujo, iš naujo,
Žmonės gyventi įniko!
Ir ritasi pasaulis per karus,
Beprotybę ir beprasmę amžinybę,
Per puotaujančius hurmanus,
Ir per kaukiančius iš bado.
Ritasi laiku iki kitos bangos,
Kol neliks tyros širdies ant žemės šios…
Koks kontinentas šį kart nuskęs?
Koks iškils? Kokiu kampu šįkart
Žemės ašis pasislinks?
Sukasi pasaulio karusėlė erdvės laiku,
Žmonės pavadino tai – gyvenimu.

Irena Barvydė “Gyvenimo gėlė”
ISBN 9986-848-38-5

Tas pasaulis

Tas pasaulis

Labas rytas kai sakau,
Ir kažka vėl pamiršau.
Niekas netiki manim,
Tas pasaulis veda neviltin.

Gal pamiršo jis mane,
Netikėjo net sapne.
Na nereikia aš tikiu,
Tegu siunčia po velnių.

Gal pašiukšlinau kelį,
Gal kam pasakiau kvailį!
Tas pasaulis toks žiaurus,
Pamiršti visus draugus…

2007 06 22
LKTM0427

Pasaulis yra žiaurus

Pasaulis yra žiaurus

Likau aš vienui vienas
Šiame kovos lauke.
Užuot padėjęs man nors vienas,
Visi nusisuka staiga.

Tačiau žmogus yra žiaurus,
Pažįstamas svarbus jau nebebus.
Jie žino tik savus
Beprotiškus sapnus nerealius.

Mano mintys – kaip malda,
Ši naktis – kaip pabaiga.
Aš tikėjausi per daug,
Ir per daug aš praradau.

Tik dabar aš supratau,
Kad numirsiu aš verčiau,
Nei gyvensiu aš šiame
Gyvulių pilnam narve.

12 klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Koks nuostabus pasaulis

Koks nuostabus pasaulis

Stebiu pasaulį žingeidžiom akim.
Stebiuosi žvaigždemis nusėtu dangumi.
Stebiuosi pievų žalumu,
Stebiuosi net dangaus mėlynumu.
Kaip keista kai iš debesies praplūsta lietūs,
Kai saulė šviečia taip karštai.
Nors ji aukštai, bet spinduliai jos
Mus šildo tarsi bučiniai.
Kaip nuostabu stebėti atgyjent gamtą
Galėčiau tai daryti amžinai.
Juk niekas nesuteikia šitiek džiaugsmo,
Kaip besiskleidžianti ant medžių pumpurai…
Keliauju aš į naują nematytą dar pasauly,
Su turtais dar neatdarais.
Kiekvienąkart išėjus man į gamtą,
Pradžiųgina jos nuostabūs kerai.
Gamtoj aš saugau savo troškimus ir svajones,
Prigludus menesienos šviesoje.
Toli už horizonto aš prijungiu
Savas viltis prie skriejančios žvaigždės…
Ir vėl stebiu pasaulį žingeidžiom akim,
Ir vėl stebiuosi saule, dangumi.
Ir vėl suteikia begalinį džiaugsmą
Visai dar nesenai perskridę paukščiai.
aš džiaugiousi, kad matyti tai galiu
Ir kad tikra gamtos dalim esu…

Kauno statybininkų rengimo centras, smulkaus verslo organizavimo skyriaus, smulkaus verslo organizatoriaus specialybė, II kursas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Pasaulis seniau

Pasaulis seniau

Horizonto liniją
Nubrėšiu piešiny,
Ir bus baigtas darbas
Apie praeitį.

Ten bus ir dinozaurų,
Ėdančių savus,
Bus ir vabalų,
Skriaudžiančių kitus.

Taip, taip, jie ten gyveno
Visąlaik kartu,
Kad turbūt nebūtų
Jiems visiems baugu.

7 klasė
Šeduvos vidurinė m-la
Radviliškio rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Koks nuostabus pasaulis

Koks nuostabus pasaulis

Stebiu pasaulį žingeidžiom akim.
Stebiuosi žvaigždemis nusėtu dangumi.
Stebiuosi pievų žalumu,
Stebiuosi net dangaus mėlynumu.
Kaip keista kai iš debesies praplūsta lietūs,
Kai saulė šviečia taip karštai.
Nors ji aukštai, bet spinduliai jos
Mus šildo tarsi bučiniai.
Kaip nuostabu stebėti atgyjent gamtą
Galėčiau tai daryti amžinai.
Juk niekas nesuteikia šitiek džiaugsmo,
Kaip besiskleidžianti ant medžių pumpurai…
Keliauju aš į naują nematytą dar pasauly,
Su turtais dar neatdarais.
Kiekvienąkart išėjus man į gamtą,
Pradžiųgina jos nuostabūs kerai.
Gamtoj aš saugau savo troškimus ir svajones,
Prigludus menesienos šviesoje.
Toli už horizonto aš prijungiu
Savas viltis prie skriejančios žvaigždės…
Ir vėl stebiu pasaulį žingeidžiom akim,
Ir vėl stebiuosi saule, dangumi.
Ir vėl suteikia begalinį džiaugsmą
Visai dar nesenai perskridę paukščiai.
aš džiaugiousi, kad matyti tai galiu
Ir kad tikra gamtos dalim esu…