Pralaužę pasenusią tvorą,
Alyvos išskrido iš sodo
Ir skrenda per čiulbantį orą
Ir nuogos erdvėj pasirodo.
Jos baltos ir jaunos kaip deivės,
Jos žemę apakusią veda
Į rojų, ir verkia praeivis,
Ir skersgatviui užima žadą.
Tarnaitė, stebuklo sulaukus,
Surikusi šoka į dangų.
Jai krenta alyvos pro plaukus
Ir tirpsta tarp drebančių rankų.
Viską padarau –
Visas atlieku funkcijas:
Palaistau gėlę, išskalbiu paklodę
Ir trupinius žeriu nuo stalo…
Į dubenėlį katino įlieju pieno,
Skaičiuoju valandas,
Išsriubčioju alaus stiklinę vieną, –
Vėliau ir dar…
Ir laukiu ryto.
Užsirūkau vėl cigaretę kitą.
Ilgiuosi raktų girgždesio spynoj –
Tylu.
Ir taip ramu tikėtis nežinioj,
Įvyksiančio stebuklo sykį šitą –
Rytojaus rytą.