Gėlės

Pažiūriu į gėles
Ir pamatau akis –
Lyg Tavo bruožai.
Paglostau ir jaučiu,
Kad rankos mostas
Toks švelnus ir atidus.
Pakyla prie akiduobių
Ir jau užverčia
Atsiminimų sąsiuvinį –
Rašytą, prirašytą –
Daug juodų spalvų…
Visur marguoja vasarą
Įvairiaspalvės gėlės,
Pačios išdygusios,
Nelaistomos net prie langų.
Gal prie akmens šilčiau:
Niekas neužmina
Ir šypsosi saulutei
Piliarožė žiedelius iškėlusi,
Išdygstanti kasmet
Lyg atmintis –
Kita spalva
Ir vis gražiau…

Jau iš pavasario,
Baltųjų sniego pančių
Išsivadavo žemė,
Kėlė akmenį –
Iš pašalo ištraukė,
Pašildė kiek savo kvapu,
Lelijų garbanas
Pašiaušė…
Kitoms uždėjo perukus.
Taip keitėsi savaitės,
Lelijos veidus keitė
Kaip sijonėlius mergaitės.
Pražydo ir karališkoji –
Lysvėje taip balta balta;
Nusmilko vakaras
Kodylu-nuostabiu kvapu…
Ar pajutai, kad šilta?
Lelijos gražios
Net ir be žiedų.

Skiriu FB draugui Dailiui ir jo žmonai

Žmogaus gyvenimas –
Gražaus gėlyno paslaptis,
Kur kokios gėlės dera,
Netgi sugyvena.
Ir visada tokia viltis,
Kad niekas neniokos
Tavo darbo-darželio.
Pavasarį šalna ir dargana,
Paskui kruša nukarpo
Lapus ar žiedelį
Ir lieka stiebas-tik gija,
Kuri gyvybę kelia.
Gėlė nežino, nesuvokia,
Kad ir jos viena dalia –
Bus nuskinta ar parduota,
Padovanota svetimam,
Nuvys svetimoje vazoje,
O rudenį netgi savam darželyje.
Tokia visų dalia –
Paklusti Dievo valiai.

Ramunė garbinama
Kaip žalia rūta,
Nes į kasas
Mūsų seselės pynė,
Pešiojo žiedelius
Ir skynė, skynė…
O jos žydėjo
Iki pat rudens,
Net šerkšnas nugalėtas –
Languose raštus
Ramunėmis dabina.
Mergautinė suknelė
Sukasi apie klubus.
Oi, svajos lekia,
Pinasi…
Jau surinkau
Ramunės žiedelius,
O vieną ir nuskyniau.
Pasakė:“Aš tave myliu“.
Bet atsako nežino…

Dienų skaistumas –
Kaip jaunos mergaitės,
O galvos papuoštos žiedais,
Į pienę žiūri akys meilios,
Geltuoja šis pavasaris su jais.
Neskyniau, gaila –
Tegu pūko kepuraitės
Skraidys po pievas,
Pustys jas vėjas
Taip aukštai,
Kad sijonėliai išsiskleidę
Nulėks net į kitus laukus,
O liks gegučių ašarėlės
Tarp smilgų
Nežymiais
Žiedais.

Kai rudenį į pievas išeinu ,
Žinau-nebeklausysiu
Čiulbančių balsų ,
Nekris ir saulės spindulys
Nuo debesėlio aukšto sosto…
Kai į nuaugusias žoles žiūri-
Nei žalumos,nei grožio .
Tik paskutinis švyturys-
Balta gėlė visiems
Dar savo žiedą rodo.
Kai dar ilgiau į jas žvelgi ,
Tarsi matai aplink pusnis
Ir slenkančias dienas nuobodžiai…
,,Kas jus tada beaplankys?”-
Girdžiu- beržyne vėjas ošia ,
Kai kojos mina takeliu lėtai.

Raiste pražydo paskutinės gėlės ,
Gal jas pasėjo be progos ,mažas.
Dabar užaugo,išvešėjo,išlažėjo
Nulinko ,stiebelius palaužė vėjas
Ir laukia ,kol pakąs čia nusileidusi šalna.
Visų akutės nukreiptos į dangų ,
Nors jas ir skriaudė,plaukus vėlė ,
Lietus negirdė-juk tokia sausra ,
Bet jos iki rudens taip kantriai prastovėjo ,
Kad jų žiedais dar džiaugtųsi kažkas…
2008

Darželiuose dar rudeninės gėlės
Į dangų žvalgosi-
Ar nematyti žvarbaus vėjo
Nė svilinančių žiedlapius šalnų…
Tik draikosi pabalę debesėliai ,
O saulė šildo tartum vaikučius.
Ilgai galiu joms į akis žiūrėti-
Pati į rudenį brendu ,
Kas gali nuo būties pabėgti ,
Nors ir pilna širdis žiedų…
Galiu tik nuolatos stebėtis
Daugybe spindinčių spalvų ,
Lyg su vaivorykšte
Darželis ima galynėtis ,
Kol jis žydės ,nors pakalbėti
Dar su juo