Ilgesys

  • Ilgesys

    Apspangęs nuo ramumos rūkas
    Užlieja Puntuko akmenį,
    Kuris įsimūrijęs ritmingai susitraukinėjančioje
    Vyšninėje širdyje.
    Ko nerimastingai lauki,
    Žingeidi bekūne akie?
    Pasiilgusi vandenyno tolių lauki aušros,
    Išgelbėsiančios Tave nuo tamsos speigulių.

    Vyšninė sensta, akmens dulkės dūla,
    Nuodija raudoną upeliūkštį, plukdantį rytinę šypseną.
    Apatiška erdvė paaštrina pojūčius.
    Alsavimas per gilus,
    Impulsai keliauja nešini gyvasties skerdimo.

    Apelsininės gijos pasiilgo virpuliukų,
    Kylančių nuo išsausintos odos girgždėjimo galiukuose.
    Juodoji skylė užvėrė vartus pakol sprogimo anga išgriaus
    Geležinius strypus.
    Ir vėl viskas pakvips marcipaniniu juoku.
    Vėl.

    2009-02-01

  • Ilgesys

    O viešpatie! Toks ilgesys, kad net siūbuoja sielą
    Aš nei miegot, nei melstis šiąnakt negaliu
    Per kūną karštis kelią tiesia prisiminus veidą mielą
    Aš tai kalbu tris valandas, tai šešetą tyliu

    Jei švelniai padainuočiau, o gal išrėkčiau dainą vieną kitą
    Galbūt tas ilgesys išplauktų kaip ramus vanduo
    Nors ne – tuomet dainuočiau tūkstantį dainų lig kito ryto
    O lapais krentančiais barstytų pakeles ruduo

    Tas ilgesys maniau bus dovana, o tapo prakeikimu
    Jis nepaleidžia, laiko kaip žoles pirma šalna
    Tačiau vis tiek per daug laiminga, kad apkaltinčiau likimą
    Nes ir sunkiausias jausmas man lengviausia dovana

    2007 m. rugsėjis

    Evelina

  • Ilgesys

    Ir taip vėl imu matuoti
    laukimą.
    Net pievos nebaltos, kaip
    skubu ir ilgiuosi.

    Dangumi einu rytmečio
    kelti.
    O jis nenori.
    Sapnas saldus, akys
    nenori prabusti.
    Žiūriu į vietinius.

    Jie kažko laukia.
    Akys pilnos laukimo.

    Už durų stovi naktis.
    Kaip da Vinči
    Juoda skrybėle ir apsiaustu.
    Iš garo nutįsusia balta barzda.

    Kai žiūri į mane,
    Man ramiau.
    Tada nesijaučiu tokia
    nepakenčiama pati sau.

    O jie vis eina ir eina.

    Akyse vynas,
    Pelenai lūpose…

    Net ne keistuoliai.
    Nepritapėliai.

    Vakare linkiu tau saldžių
    sapnų.
    Rytą pažadinu.

    Už nedidelį mokestį.
    Ilgesį.

    2010-03-22

  • Eilėraščiai apie meilę. Ilgesys

    Šios raidės, žodžiai, laiškas šis
    Kaip aš ilgiuos Tavęs neišsakys.
    Nors laikas lėks be paliovos,
    Kaip aš ilgiuos Tavęs…nieks nežinos.
    Nieks nežinos…kodėl mana širdis,
    Man mena Tavo veidą ir akis,
    Kodėl kartoju vardą aš be paliovos,
    Kodėl ilgiuos tavęs…nieks nežinos.
    Pasauly skausmo per akis,
    Bet iš visų skausmų didžiausias šis.
    Žinau skaudės labai…ir nuolatos,
    Tikriausiai niekad niekad nenustos.
    Štai ir dabar suskausta vėl širdis
    “Ilgiuos, labai ilgiuos…” kartoja lūpos vis ir vis.
    Nebegaliu pakelti tos aš tylumos,
    Kaip trūksta man Tavęs visi lai sužinos.
    Žinok ir Tu – mana širdis,
    Skaudės visad, tikriausiai niekad nesugis.
    Ir aš Tavęs ilgėsiuos nuolatos,
    Ilgėsiuos kaip dabar, taip visad, visados…

    (autorius: nežinomas)

  • Ilgesys

    Pasigavo mane praeitis
    ir panėrė į gelmę ledinę.
    Nesimiega. Blyški pilnatis.
    Mintys skrieja į tėvynę.
    Pavasaris, o širdy rudenėja…
    Gatvėse lietus lyg tyčia.
    Po pagalve džiovintų mėtų pasidėjau,
    kad Lietuvą sapne pamatyčiau.
    Susapnuočiau savo buto langus
    ir duris metalines užrakintas.
    Ten lietuviška muzika
    ir atodūsis lengvas
    miegui imant pradeda marinti…

    2010-04-11
    herbera

  • Ilgesys

    Netik tušti žodžiai ir melas širdy.
    Tave verčia klupti kely.
    Užtraukęs taboko , lyg karčios praeities.
    Tu ašarą brauksi nuo savo širdies.

    Pripildysi taurę rašalo pilną.
    Uždegsi tu žvakę tamsioj naktyje.
    Bandysi rašyti žodžius netikrus.
    Apgauti likimą ir jo tarnus.

    Pabėgo visi, apgauti ir mylėti.
    Tik liko jų aidas , tamsioj naktyje.
    Kodėl negali tu tuo patikėti.
    Kam gyveni svajonių šaly.

    2009-12-02

  • Ilgesys…

    Aš ilgiuosi tavęs,
    Nors žinau nevalia,
    Susitikom trumpam
    Lyg bemiegiam sapne…
    Tu ir aš-svetimi,
    Du paklydę laivai,
    Ir galbūt niekada-nesuves mus keliai…
    Aš ilgiuosi tavęs,
    Tyliai spurda širdis,
    Vėl išaušta diena,
    Bet ateis juk naktis.
    Tu tikriausiai lig šiol,
    Dar gerai nežinai,
    Kad net diena dažnai,
    Apsilanko sapnai…
    Tik geriau netikėk,
    Netikėsiu ir aš,
    Kad paklydę laivai,
    Vienas kitą suras.
    Ir nutolę krantai,
    Pasiliks svetimi,
    Su slapta viltimi,
    Susitikt ateity…

  • Ilgesys

    Baltos vyšnios. Mėlynas vakaras.
    Vėl tu langą atidarei.
    Du kumšteliai balti. Ir smakras.
    Ir dvi akys – juodi žiburiai.

    Bet sublyksi kažkas ant stiklo.
    Nebelieka juodų žiburių.
    Ant palangės parimęs, be tikslo
    Vėl j žydinčias vyšnias žiūriu.

    1960

  • Igiuosi…

    Galimybių upės išsemtos,
    išdžiūvę visi vilčių kriokliai .
    Nuvytusios ašarų gėlės,
    pasiklydusios laimės rankose –
    sutrupėjo
    į milijonus
    minčių apie tai…
    .. kaip
    pavasarį šlapią
    skaičiuoji,
    išdygusius medžio lapus,
    bandai
    sulipdyti rytojų,
    iš tūkstančio šiandienos raidžių…
    … kurias
    sustatei tu į žodžius,
    švelnius ir skirtus
    tiktai
    jai…
    … pavasario
    rožinei saulei,
    kuria kvepėjo tavo mamos šalikas,
    kuris…
    … deja, kaip ir ji,
    atsigulė šaltoj rudenio žemėj,
    ir trupa it stiklas ramiai,
    nukirpdamas kiekvieną laidelį
    kuris…
    …. jungė mūsų mintis kažkada,
    ir širdyje vis tvyrojo viltis,
    kuri…
    vis atnešdavo sėklų,
    ir sodindavo sodus širdy,
    kurie…
    … dabar jau išdžiūvo,
    o tu mane palieki…

  • Ilgiuosi šypsenos…

    Kaip man nubraukti liūdesį nuo tavo veido,
    kad jis nušvistų džiaugsmo šypsena?
    Kaip debesiui tamsiam dievulis leido
    nuplauti žemę ir medžius dulksna.

    Esu turbūt aš stipriai nusidėjęs
    Ir tau atleisti man vis negana?
    Kaip paukščius šaldo piktas šiaurės vėjas
    ir smelkias ligi kaulų dargana.

    Lietus jau baigės ir pakilo vėjai
    Siūbuoja smilgos. Pievų lyguma…
    O man atleisti dar tu neskubėjai,
    nors tavo veidas dvelkė ramuma…

    Virš debesų pakilo jau saulutė
    Turbūt išaušo meilės valanda…
    Brangi man kiekviena minutė
    Kai šviečia tavo laimės šypsena…

  • Ilgiuosi

    Vasara, saulė,
    Mėlynė dangaus…
    Trūksta tik jūros
    Ir kranto brangaus.

    Ten aš ėjau
    Smėlynais baltais
    Ir kriaukles rinkau
    Šiltais vakarais.

    Ten ir draugai,
    Kurie myli mane.
    Ten ir namai,
    Kur lankausi sapne.

    O, jūra jūruže,
    Būk maloninga!
    Juk tavo valužėj,
    Ar būsiu laiminga.

    Nuneški į tolį
    Mane su laivu
    Ir ilgoje kelionėj
    Pabūki draugu.

    Kalbėk apie meilę,
    Vaikystę, bangas,
    Nuneški į Preilą
    Supynus kasas.

    Diena iš dienos
    Namo tu plukdyk,
    Bangoj ant bangos
    Mane užmigdyk.

  • Ilgiuosi ištuštėjusių paplūdymių

    Ilgiuosi ištuštėjusių paplūdymių,
    vėjuotų prieplaukų,
    kur vieniši senukai sėdi valtyse,
    arba ant tiltų atramų
    ir žiūri neatsižiūrėdami – vis prieš save.
    Gali prie jų prisėsti ir taip pat žiūrėt
    į tolį.
    Ką įžiūrėti skvarbiai akiai?
    Gal paršliaužiančią sunkią baržą
    ar ištaigingą keleivinį laivą su šokiais
    abiejuose deniuose,
    žuvėdrą, ar žuvį, žybtelėjusią žvynais?
    Senukai perdrėkę druska. Tarsi stulpai
    įaugę prieplaukon.
    Laivai prie jų pripratę, ir vairininkai
    išjungia motorus,
    iš lėto, iškilmingai pradreifuoja.
    Kaip įsiskverbt į jų pavandenijusias akis,
    įžengt į vienišus paveikslus
    kaip šypsena – atskleidžia, jaukią
    sugrubusiom, bemeilėm lūpom pakartot? –

1 2