Namai

Nebūsiu niekada
Pasaulio piligrimas ,
Nes po gimtaisias medžiais
Stoviu per dažnai labai ilgai.
Kaip eglė savo miškuose
Esu iš žemės -motinos užgimus ,
Paskendusi žaliųjų pataisų stiebeliuose ,
Įaugusi akių kasdieniais žiburiais.
Tik netrukdykit niekas niekam augti –
Pasidalinama saulutės šiluma …
Ir jeigu tenka kai kada iš kelio trauktis ,
Ne piligrimo laisvė,o skriauda.
Jei medį tik lentoms išpjauna
Ir išgabena į kitų kraštų menes ,
Ar kas kada kieno paklausia ,
Kur liko kelmas ir žievė ruda…

Kaip visada namo skubėjau
Per slidų molį
Ir šaltas,miegančias pusnis.
O !Kaip kvepėjo žemė-
Nesustojau ,bėgau-
Ką tik sudygusia žole ,
Baltaisiais dobilais…
Per skruostus ašaros riedėjo
Ir nežinia ,kodėl verkiau-
Taip artimi langai
Net iš toli švytėjo ,
O slenksčio peržengti
Man niekad nereikėjo,
Nes durys lieka atlapotos
Dėl manęs-žinau.
Ir eidama gyvenime
Suklupti visada bijojau ,
Kad neįskaudinčiau ,
Nebūčiau sąžinės našta saviems.
Bet akmenys dažnai
Pakliūdavo po kojom…
Šis jausmas pasilieka
Amžinai.

Pačioje miško glūdumoj ,
Kur pamatus atstoja kelmas ,
Apsigyveno didelė šeima.
Jų valdose nestatė niekas
Kito namo -aplink erdvė tuščia.
Didžiuliai medžiai nuo lietaus
Ir vėtrų saugo,būstą jų apgaubia-
Tokia ramybė ir tyla…
Kai vakarais čia ant šakų
Paukščiai miegot suskrenda ,
Jie atneša žinias iš tolimų laukų ,
O namuose uždegę žvakę ar balaną
Vis pasiklauso šių kalbų.
Sužino,kad kažkur srovena
Gyvenimas savo sena vaga…
Reikėtų nukeliauti ilgą kelią ,
Namo sugrįžtum ,jeigu šviestų
Saulės spindulys
Lyg protėvių malda.
2008