Vasara

Kaip voratinkliai saulėje tempias,
Pasiklysta kaip kvapas žolėj
Ir pabyra kaip nerimas pempės,
Ilgesiais nusitaškęs žaliai.

Pro griaustinio sutemusį riksmą,
Ties stiklinės šviesos ežerais,
Aplink saulėj pražilusią viksvą –
Deimantiniais, vingiuotais garais.

Mieste – naktys, metalas ir minios.
Nors kaip krištolas laimė trapi,
Nusijuokia kažkas sidabrinis
Begaliniais džiaugsmais paupy.

Derlingi Vasaros plaukai
Kviečių bangom į žemę krito.
Tu rankoj degančioj laikei
Akordus apgaulingo ryto.

Auksinės žirklės tingiai kirpo
Dangaus avis. Šnerėjo varpos.
Aukštoj tyloj kaip vėjas tirpo
Nebijančios numirti arfos.

Upelis bėgo pagal liepą,
Virpėdamas visom stygom.
Undinė juokdamasi liepė
Pašokt melodijom nuogom.

Klajūnas muzikas girdėjo
Balsus dangaus, vandens ir javo
Ir juos simfonijon sudėjo,
Ir ji šlamėjo ir žaliavo.

Vasara – kaip odaliska:
Tingiai alpsta nuo kaitros.
Ežerai kaip akys blizga,
Žydi kalvos – krūtys jos.

Mes, satyrai ožio kojom,
Gundom nimfą sėst šalia,
Mes abu su broliu grojam
Žalio karklo dūdele.

Tartum baltos žąsys, plaukia
Debesėliai vandeny.
Kur esi, o, šviesiaplauke,
O, išdykėle švelni?

Noksta saulėj vynuogynai.
Skina rožę mergina.
Seka pasakas merginai
Jauno piemenio daina.

Vos tik nugriaudė ir nulijo,
Žaibai užgeso debesy, –
O jau lakštingala nebijo
Giedot, džiaugsminga ir šviesi,

Alyvų krūme, kurs, palinkęs
Nuo kekių, žydinčių baltai,
Visus lietaus lašus surinkęs
Į žiedus, šypsos nekaltai,

Kaip tavo akys, Albertina,
Ir kaip rugiagėlės plaukuos,
Ir kaip javai, kuriuos brandina
Geroji vasara laukuos.

Pametę viską, bėkim gaudyt
Pavasarį moters plaukuos,
Kai saulė eina pasimaudyt
Ir paukštis gieda ant šakos,

Kada birželio žydras rojus
Linguoja spindinčius lapus,
Kada keleivio lengvos kojos
Linksmai žygiuoja pro kapus.

Vakare, man beveik užmigus,
Kai dar šviečia lempa šalia,
Bet ant stalo jau miega knygos
Ir medinė varlė žalia,

O kažkur apačioj, pas kaimyną,
Senas laikrodis din din din, –
Man pakvimpa pražydę kmynai,
Ir jų kvapas artyn ir saldyn.

Aš matau, kaip ilsis pjovėjas:
Žydros akys žalioj žolėj,
Ir girdžiu, kaip vasaros vėjas
švilpiniuoja jo skrybėlėj.

Aš matau, tarytum pro rūką:
Man mosuoja ranka trapi
Pernai mirusio piemenuko,
Meškeriojančio paupy.

Jis mane nusimaudyt kviečia,
Plonas balsas šaukia mane,
Ir numirėlių saulė šviečia
Jo veidą mano sapne.