Draugai

  • Draugystė

    Draugystė
    Eini, kelies ir vėl eini
    Eini nepramintu taku
    Ir nematai aplink draugų
    Tokių kuriais tikėtum tu
    Aplink tave tamsa ir skausmas
    Tyla ir vienatvės jausmas
    Pilki veidai nežinomų žmonių
    Tačiau vis tiek eini tu tuo taku
    Nežydi gėlės tavo kelyje
    Nebepulsuoja kraujas širdyje
    Nors tu eini bet vaizdas vis toks pats
    Tik tuštuma ir skausmas tas
    Norėtum pamatyt ir tu
    Nors kartą saulę iš arti
    Norėtum bėgti tuo taku
    Su žmogumi vadinamu draugu
    Norėtumei paskęsti jūroje gėlių
    Su tuo pačiu geru draugu…
    Norėtum bent akimirką pabūti kur šviesu
    Ir rasti žmogų tą
    Kuris vadins tave tikru draugu…

    2005 sausis
    Ernestas

  • Mielas drauge

    Kai nieko neišeina,
    Ir kai nuskęsti neina.
    Aš netikiu draugyste,
    Nebėki paauglyste.

    Atleidžiu mielas drauge,
    Sugrįšim mes paauge.
    Bet būsim jau kitoki,
    Nebe tokie spalvoti.

    Bijosim pasakyti,
    Paklausti ka daryti.
    Gal nebijosim mes meluoti,
    Kartais reikia rizikuoti.

    2007 06 22
    LKTM0427

  • Laiškas Draugui

    Neskambink tu man, drauge,
    Ir nemaldauk prašau.
    Kaip tu pamiršt galėjai drauge,
    Taip aš pamiršt galiu tave.

    Nors ir laimingi buvo metai,
    Kai budamov perdien drauge…
    Buvai Tu geras, mielas drauge,
    Ir to užteks… ar dar mažai?

    Buvai tu sielai, manajai saule,
    Šviesa ir kelias, kuriuo žengiau…
    Buvai tu ramstis, švelni paguoda,
    Kurios taip trūksta man dabar…

    Ilgiuos aš tavo laimingo juoko,
    Laimingos šypsenos kasdien,
    Bet dar labiau ilgiuos svajonių,
    Kurias mes kurdavom drauge.

    Tačiau, kaip buvo lemta taip.
    Nebesugrįš jau tie laikai…
    Dabar tik liko skausmas šis
    Ir ilgesio pilna širdis… :,(

    2007 06 23
    SimuT

  • Draugo liūdesys

    Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvus žemė
    Tuščia iš ilgesio rankas į erdvę tiesiu,
    Joj net šešėlio tavo mielo nepaliesiu!
    O ateitis… ar tik vienuolio laimę lemia?

    Į dvi šali mus nubloškė žiaurus likimas;
    Nei viens kitam draugais sau rankų nepaduosi,
    Silpnybės valandoj viens kito nepaguosi;
    Tik praeities kankins beširdis atminimas.

    O tau ar po langais lig šiolei rožės žydi?
    Ir gieda amžinas jaunų dienų svajones?
    Ar gal ir tau jas nusmelkė prityrę žmonės?
    Ir šypsena paskui naivėlius palydi!

    O vis dėlto, kad ramios, žvainos naktys šviečia
    Ir paslaptingai mirksi danguje žvaigždutės,
    Žinau, kad tavo žiūri ten liūdinčios akutės;
    Jos ten greta nurimti ir manąsias kviečia.

  • Eilėraštis draugams

    Įsižeidė vėl vyresni
    Ir bartis, ir grūmoti šoka:
    Ne taip tu, jaunas, gyveni!
    O aš taip gyvenu, kaip moku.

    Lazdom baksnoja dėdės: štai
    Tu ne su tais draugais draugauji,
    Draugystė netikra tatai, –
    O mano rankoj – lapų sauja…
    O man užtenka pinigų,
    Kiek rudeninis vėjas duoda.
    Aš nenusiperku draugų –
    Ir neparduodu.

  • Eilėraštis draugams

    Įsižeidė vėl vyresni
    Ir bartis, ir grūmoti šoka:
    Ne taip tu, jaunas, gyveni!
    O aš taip gyvenu, kaip moku.

    Lazdom baksnoja dėdės: štai
    Tu ne su tais draugais draugauji,
    Draugystė netikra tatai, –
    O mano rankoj – lapų sauja…

    O man užtenka pinigų,
    Kiek rudeninis vėjas duoda.
    Aš nenusiperku draugų –
    Ir neparduodu.

  • Draugei

    Gyvenimas tau pakirpo sparnus,
    Kad negalėtum pakilti, uždarė tavy
    Nuoširdžius žodžius, kad vėl netektu
    Skaudžiai nusivilti

    Skausmas paliko suvargimo pėdsaką
    Veide ir sidabro gijas plaukuose, nieks
    Nežino kiek patyrei kol jausmų atrofijos
    Diagnozę sau priskyrei

    Kai aš pirmą kart tave pažinau, buvai
    Jauna, naivi mergaitė tikinti, kad pasaulis
    Tau bus dosnus, kad žmonių žodžiai tik
    Tikri bus, bet atsimušei į šaltumo sieną,
    Skausmas paženklino kiekvieną tavo dieną

    Tavo akis aptraukė liūdesio rūkas, tik
    Butaforinė šypsena tavo veide kitiems
    Suteikia tą melą, kuri nori visi matyti tavyje,
    Primesti šablonai kankino tave

    Gyvenimiškos realijos paslėpė tave tylos
    Kiaute visad buvai ne tokia, kokia norėjo
    Matyt kiti tave, butaforinės etiketęs tau
    Lipdė jau nebebuvai savimi, nes per daug
    Buvo skaudūs žodžiai svetimi

    Nieks nežino, kad prieš apkabindama
    Morfėją nurieda tavo ašara sūri, kai kalbini
    Naktį, kad pabūtų dar su tavimi

    Buvai hedonizme paskendus, kad skaudžia
    Vidinę vienatvę paslėpt, nors dalelę ramybės
    Sau vienoje naktyje suteikt

    Klupai ir kėleis tik viena, nes nebuvo rankos,
    Kuri iš sielvarto ištrauktų tave, nepasijuoktų
    Pajacai sudegusiam teatre, pamiršai viską, kai
    Skausme visad tūrėjai mane

    Skirta V. B. atminti

  • Draugai…

    Kas tu?
    Ką veiki šiame pasaulyje?
    Po didžiule karšta Saule…
    Nebijai sudegti?
    Nebijai?..
    Aš irgi…

    Kodėl vaikštai gatvėmis tokiu oru?
    Nebijai sušlapti?
    Nebijai permirkti lietuje?
    Tokiame gaiviame, šaltame…
    Nebijai?..
    Aš irgi…

    Kodėl nesvajoji turėti
    Keletą vaikų, tvarkingą žmoną, gerą mašiną,
    Didelę saskaitą banke?
    Ne tai svarbiausia gyvenime.
    Manai?..
    Aš irgi…

    Kodėl nori miegoti
    Šaltoje palapinėje
    Arba po žvaigždėmis?..
    O ne šiltoje minkštoje lovoje?
    Tu nori giliai kvėpuoti.
    Ar ne?..
    Aš irgi…

    Kodėl jautiesi laimingas
    Sedėdamas ant žemės…
    O kišenėje – paskutinis litas.
    Ką už jį pirksi?
    O gal atiduosi alkanesniam už save?
    Už tai jis tau pažadėjo
    Angelą Draugą…

    Draugaukime?..

  • Draugai kartu nemiega

    Rašai kaip Tau sekės, ką veikei…
    Pasiguodi, jei kažkas buvo negerai…
    Dovanoji savo sapnus, savo slaptas mintis, net svajones.
    Laisko pabaigoje palieki ryškiai raudonas savo lūpų žymes.
    Tada klausi ar viskas gerai, juk mes tik draugai…

    Argi galėtų būti kitaip, geriausi draugai.
    Tik nesuprantu, kodel Tavęs pilni mano sapnai…

    Ir vėl dienos laukime…
    Kurgi jis, Tavo laiskas, noriu matyti jį savo delne.
    Nors gal ir ne, noriu greiciau apkabinti Tave.

    Atplaukia nauji laiškai.
    Apie meilę, aisrtą…. Labai karštai…
    Bet mes esam tik draugai…

    Pagaliau sulaukta diena.
    Kai jaučiu Tavo ranką savam delne.
    Svaigus šokis naktyje…
    Saldu… Nes aš jau Tavyje…

    Ryto šviesa, žadina mane…
    Miegi šalia su šypsena…
    Švelnus būčinys… Pramerki akis…
    Stoja tyla…
    Mes ne draugai…
    Aš Myliu Tave…

  • Draugai

    Draugai – tai žodis paslaptingas,
    Jis liečia dideles prasmes.
    Skaudu, kai jam ar jai sunku,
    Skaudu, kai jų svajonės nesipildo.
    Jei tu širdy jauti ir ja tiki,
    Lig šimto metų stalčiuje tu juos sudėjęs brangini.
    Tikri ir jie, ir tu tas tikras.
    Išeik ir džiaukis tuo kas tikra!
    Mylėk visus, linkėk tik gero!
    Brangink ir būk jiems atidus!

  • Purvini draugai

    Kai per vieną sekundę sugriūna pasaulis,
    Kai palieka tau buvę geriausi draugai
    Nesinori kvėpuoti ir vaikščiot po žemę,
    Nes kas buvo brangiausia neliko visai.

    Kai už nugaros šmeižtas, apgaulė ir melas,
    Plienu padengtas veidas, sušalę randai.
    Išprotėję dviveidžiai tai šildo, tai gelia,
    Be moralės, be galo ištežią draugai.

    Jie nežino ką reiškia gerumas ir meilė,
    Nemokėjo per amžius įvertint žmogaus
    Vieną žodį išmoko pasąmonėj tarti
    „AŠ“ skambėjo bepročių galvoj.

    O aplinkui vien purvas ir žmonės aptemę
    Jie šalti, jie plieniniai pasiutę vilkai
    Optimistais, realistais ir aktoriais tapo
    Prisitaikyt išmoko, plist be paliovos.

    Savo elgesiu, norais, savo egoizmu
    Memuarus draugų bando sau susikraut,
    Atiduosi jiems širdy- tau smogs išdavimu
    Neįvertins tavęs ir širdies dovanos.

    Stenkis, melskis, aukokis ir vilkis
    Po dienos spaus tau jie ant galvos,
    Liksi vienas, bet dangui prašvitus
    Atsirinksi, gyvenimas tau dovanos.

  • Draugai

    Mačiau, kaip ėjo per pasaulį trys draugai –
    Likimas, meilė, o su jais apgaulė.
    Kalbėjo jie, kuriam iš jų gyvent yra gerai
    Ir apie tai, kodėl dabar visi kartu keliauja.

    Keliavo jie ilgai per platųjį pasaulį
    Draugais jau tapę priešai dideli.
    Pirmoji nebeiškentė apgaulė
    Draugus palikusi bemiegant pakely.

    Pabudę du draugai nerado trečio,
    Kuris tada nuėjo trumpesniu keliu.
    Likimas sakė, kad jau tai yra numatęs,
    Ir kad apgaule patikėti per naivu.

    O meilė… Ji atleido visą blogį,
    Pamiršo netektį ir ką padarė ji.
    Toliau jie ėjo daiktus susikrovę
    Ir ta diena jiems tapo ne tokia žiauri.

    Priėjo žmones meilė ir likimas,
    Užvaldė žmones judviejų galia.
    Laimėjo jie beprasmišką lėkimą,
    Įsigalėjo vien tik meilė ir tiesa.

1 2