Draugai

Draugystė

Draugystė
Eini, kelies ir vėl eini
Eini nepramintu taku
Ir nematai aplink draugų
Tokių kuriais tikėtum tu
Aplink tave tamsa ir skausmas
Tyla ir vienatvės jausmas
Pilki veidai nežinomų žmonių
Tačiau vis tiek eini tu tuo taku
Nežydi gėlės tavo kelyje
Nebepulsuoja kraujas širdyje
Nors tu eini bet vaizdas vis toks pats
Tik tuštuma ir skausmas tas
Norėtum pamatyt ir tu
Nors kartą saulę iš arti
Norėtum bėgti tuo taku
Su žmogumi vadinamu draugu
Norėtumei paskęsti jūroje gėlių
Su tuo pačiu geru draugu…
Norėtum bent akimirką pabūti kur šviesu
Ir rasti žmogų tą
Kuris vadins tave tikru draugu…

2005 sausis
Ernestas

Mielas drauge

Kai nieko neišeina,
Ir kai nuskęsti neina.
Aš netikiu draugyste,
Nebėki paauglyste.

Atleidžiu mielas drauge,
Sugrįšim mes paauge.
Bet būsim jau kitoki,
Nebe tokie spalvoti.

Bijosim pasakyti,
Paklausti ka daryti.
Gal nebijosim mes meluoti,
Kartais reikia rizikuoti.

2007 06 22
LKTM0427

Laiškas Draugui

Neskambink tu man, drauge,
Ir nemaldauk prašau.
Kaip tu pamiršt galėjai drauge,
Taip aš pamiršt galiu tave.

Nors ir laimingi buvo metai,
Kai budamov perdien drauge…
Buvai Tu geras, mielas drauge,
Ir to užteks… ar dar mažai?

Buvai tu sielai, manajai saule,
Šviesa ir kelias, kuriuo žengiau…
Buvai tu ramstis, švelni paguoda,
Kurios taip trūksta man dabar…

Ilgiuos aš tavo laimingo juoko,
Laimingos šypsenos kasdien,
Bet dar labiau ilgiuos svajonių,
Kurias mes kurdavom drauge.

Tačiau, kaip buvo lemta taip.
Nebesugrįš jau tie laikai…
Dabar tik liko skausmas šis
Ir ilgesio pilna širdis… :,(

2007 06 23
SimuT

Draugo liūdesys

Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvus žemė
Tuščia iš ilgesio rankas į erdvę tiesiu,
Joj net šešėlio tavo mielo nepaliesiu!
O ateitis… ar tik vienuolio laimę lemia?

Į dvi šali mus nubloškė žiaurus likimas;
Nei viens kitam draugais sau rankų nepaduosi,
Silpnybės valandoj viens kito nepaguosi;
Tik praeities kankins beširdis atminimas.

O tau ar po langais lig šiolei rožės žydi?
Ir gieda amžinas jaunų dienų svajones?
Ar gal ir tau jas nusmelkė prityrę žmonės?
Ir šypsena paskui naivėlius palydi!

O vis dėlto, kad ramios, žvainos naktys šviečia
Ir paslaptingai mirksi danguje žvaigždutės,
Žinau, kad tavo žiūri ten liūdinčios akutės;
Jos ten greta nurimti ir manąsias kviečia.

Eilėraštis draugams

Įsižeidė vėl vyresni
Ir bartis, ir grūmoti šoka:
Ne taip tu, jaunas, gyveni!
O aš taip gyvenu, kaip moku.

Lazdom baksnoja dėdės: štai
Tu ne su tais draugais draugauji,
Draugystė netikra tatai, –
O mano rankoj – lapų sauja…
O man užtenka pinigų,
Kiek rudeninis vėjas duoda.
Aš nenusiperku draugų –
Ir neparduodu.

Eilėraštis draugams

Įsižeidė vėl vyresni
Ir bartis, ir grūmoti šoka:
Ne taip tu, jaunas, gyveni!
O aš taip gyvenu, kaip moku.

Lazdom baksnoja dėdės: štai
Tu ne su tais draugais draugauji,
Draugystė netikra tatai, –
O mano rankoj – lapų sauja…

O man užtenka pinigų,
Kiek rudeninis vėjas duoda.
Aš nenusiperku draugų –
Ir neparduodu.

Draugei

Gyvenimas tau pakirpo sparnus,
Kad negalėtum pakilti, uždarė tavy
Nuoširdžius žodžius, kad vėl netektu
Skaudžiai nusivilti

Skausmas paliko suvargimo pėdsaką
Veide ir sidabro gijas plaukuose, nieks
Nežino kiek patyrei kol jausmų atrofijos
Diagnozę sau priskyrei

Kai aš pirmą kart tave pažinau, buvai
Jauna, naivi mergaitė tikinti, kad pasaulis
Tau bus dosnus, kad žmonių žodžiai tik
Tikri bus, bet atsimušei į šaltumo sieną,
Skausmas paženklino kiekvieną tavo dieną

Tavo akis aptraukė liūdesio rūkas, tik
Butaforinė šypsena tavo veide kitiems
Suteikia tą melą, kuri nori visi matyti tavyje,
Primesti šablonai kankino tave

Gyvenimiškos realijos paslėpė tave tylos
Kiaute visad buvai ne tokia, kokia norėjo
Matyt kiti tave, butaforinės etiketęs tau
Lipdė jau nebebuvai savimi, nes per daug
Buvo skaudūs žodžiai svetimi

Nieks nežino, kad prieš apkabindama
Morfėją nurieda tavo ašara sūri, kai kalbini
Naktį, kad pabūtų dar su tavimi

Buvai hedonizme paskendus, kad skaudžia
Vidinę vienatvę paslėpt, nors dalelę ramybės
Sau vienoje naktyje suteikt

Klupai ir kėleis tik viena, nes nebuvo rankos,
Kuri iš sielvarto ištrauktų tave, nepasijuoktų
Pajacai sudegusiam teatre, pamiršai viską, kai
Skausme visad tūrėjai mane

Skirta V. B. atminti

Draugai…

Kas tu?
Ką veiki šiame pasaulyje?
Po didžiule karšta Saule…
Nebijai sudegti?
Nebijai?..
Aš irgi…

Kodėl vaikštai gatvėmis tokiu oru?
Nebijai sušlapti?
Nebijai permirkti lietuje?
Tokiame gaiviame, šaltame…
Nebijai?..
Aš irgi…

Kodėl nesvajoji turėti
Keletą vaikų, tvarkingą žmoną, gerą mašiną,
Didelę saskaitą banke?
Ne tai svarbiausia gyvenime.
Manai?..
Aš irgi…

Kodėl nori miegoti
Šaltoje palapinėje
Arba po žvaigždėmis?..
O ne šiltoje minkštoje lovoje?
Tu nori giliai kvėpuoti.
Ar ne?..
Aš irgi…

Kodėl jautiesi laimingas
Sedėdamas ant žemės…
O kišenėje – paskutinis litas.
Ką už jį pirksi?
O gal atiduosi alkanesniam už save?
Už tai jis tau pažadėjo
Angelą Draugą…

Draugaukime?..

Draugai kartu nemiega

Rašai kaip Tau sekės, ką veikei…
Pasiguodi, jei kažkas buvo negerai…
Dovanoji savo sapnus, savo slaptas mintis, net svajones.
Laisko pabaigoje palieki ryškiai raudonas savo lūpų žymes.
Tada klausi ar viskas gerai, juk mes tik draugai…

Argi galėtų būti kitaip, geriausi draugai.
Tik nesuprantu, kodel Tavęs pilni mano sapnai…

Ir vėl dienos laukime…
Kurgi jis, Tavo laiskas, noriu matyti jį savo delne.
Nors gal ir ne, noriu greiciau apkabinti Tave.

Atplaukia nauji laiškai.
Apie meilę, aisrtą…. Labai karštai…
Bet mes esam tik draugai…

Pagaliau sulaukta diena.
Kai jaučiu Tavo ranką savam delne.
Svaigus šokis naktyje…
Saldu… Nes aš jau Tavyje…

Ryto šviesa, žadina mane…
Miegi šalia su šypsena…
Švelnus būčinys… Pramerki akis…
Stoja tyla…
Mes ne draugai…
Aš Myliu Tave…

Draugai – tai žodis paslaptingas,
Jis liečia dideles prasmes.
Skaudu, kai jam ar jai sunku,
Skaudu, kai jų svajonės nesipildo.
Jei tu širdy jauti ir ja tiki,
Lig šimto metų stalčiuje tu juos sudėjęs brangini.
Tikri ir jie, ir tu tas tikras.
Išeik ir džiaukis tuo kas tikra!
Mylėk visus, linkėk tik gero!
Brangink ir būk jiems atidus!

Draugai

Draugai

Iniciatyvos