Atsisveikinimas

  • Atsisveikinimas

    Mielasai, po nakties atgimsta mirusi prieblanda.
    Užmigai, ant krūtinės ir veido tau
    Šešėliai, melsvi ir žalsvi,
    Ir brėkšmo blankus atspindys.

    Grįš, pabus vakariai gaisai,
    Grįš, jau dabar be aistros.
    Už lango ant lapų šviesa sužėrės
    Nuo aušros, tik šešėliai vis tamsūs
    Kaip krešėjantis kraujas.

    Ir man akyse vien tamsa.
    Ar sulauksi, kad švistų jos, o švietė.
    Mano pailsusios krūtys tokios jaunos.
    Akys pražystų be ašarų,
    Kojos šio ryto rasa basos sugrįžtų.
    Ir žydinčios akys pareitų –
    Pro šviesų ir žydintį debesį.
    Grįžčiau rasos nuprausta
    Žiedas ir nendrė, ir dilgė.

    Ant tavęs tie šešėliai melsvi ir žalsvi
    Lyg ant mirusio.
    Atiduočiau gyvybę per lūpas prie tavo širdies.
    Busdamas jausi – mano sielą
    Pasiimi toldamas. Bet ir tavo širdis
    Pasilikusi šiapus brydės.

    Jau šviesu. Stiklinė šviesa aukštai.
    Svetimesnės dar nemačiau.
    Tvyro po medžiais šešėliai tiršti,
    Ar kraujo.
    Ar tai šitoks yra
    Niekados

  • Atsisveikinimas

    Iš savęs prabundu, kartais būna, savim neužmiegu,
    Kai blakstienų vėjarodės vakaro kryptį sumaišo,
    Nebelieka langų, tik galybė netirpstančio sniego,
    Per kurį niekada į pavasarį nebeišeisiu.

    Neklamposiu daugiau, savo pėdas seniai išsitryniau
    Iš gyvenimo, tavo lemties ir šaligatvio skiaučių,
    Paklausyk atmintim, nepriimk šito jausmo už gryna,
    Liko baltas dangus su mėnulio pilnėjančiais griaučiais.

    Užsnigtuos kambariuos liko tavo negyjantis kvapas
    Ir baltumo daugiau, nei galėčiau savin sutalpinti,
    Ką rytojus atneš, viskas buvo tikriausiai dar vakar
    Tavyje užgesau, kaip į naktį suskilęs žibintas.

  • Atsisveikinimas su Justiniškėmis

    Kada baltà prasisunkia pro žalią,
    Kada geltona irgi eina,
    sunkias…

    visur tokie peršviečiami
    žiedeliai,
    nelyg kad Jėzus Skristus,
    lyg suknelę
    kokia mergytė pakelia…

    Kada baltà prasisunkia, paskui geltona,
    paskui ir vėl balta,
    ir veja žalią,
    lyg vėjas keltų,
    lyg Jėzus keltų už kraštų
    suknelę
    Šito pavasario, šitos nesvietiškos laukymės,
    plaukimo, atminimo, pašaukimo.

    (Lyg katiną – pasaulis paėmė, iškėlė, laiko
    mane už sprando…)

    Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
    Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.

  • Atsisveikinimas

    norėčiau apkabinti šaltą
    jūros bangą,
    norėčiau atsisveikinti su
    saule vakare.
    ir tyliai pasitraukt į
    nežinią,
    ir nusinešti svajones.

    norėčiau vėlei kitą rytą
    pasitikti,
    atgimt iš naujo su šypsena
    veide,
    į jūrą vėl ramiai įbristi
    ir paskandinti nerimą.

    palietus rankom gelsvą,
    švelnų smėlį,
    palieku aš jame žodžius,
    kurių jau niekad nesakysiu,
    kurių jau niekad nebebus.

  • Atsisveikinimas

    liepsna degina akių obuolius
    nusilupa šviesa nuo vyzdžių

    ————————————

    stop –
    nes nuo čia prasideda tamsa
    tris kartus perlieta dažais
    bet per šviesi mirčiai

    nė krust –
    nes nuo dabar
    viskas priklauso šiandienai
    o išminčiai likę už vidurnakčio linijos
    eina ieškoti tragedijų

    tylėt –
    nes vakardienos mintys
    deginančios skyles nugaroje
    jums nebereikalingos
    ir tai jog jos atsimena kūrėjus tėra iliuzija

    ————————————–

    liepsna užspringsta oru
    nebelieka ko gedėti

  • Atsisveikinimas

    į rudenį į gelsvą
    nerimą
    atsargiai
    kaip į nemielą
    akiai reginį
    einu
    o rūkas tarsi
    koks žaltys
    slidus ir
    pragariškai
    šaltas
    už kojų
    graibsto
    bandau surast
    tavo kvėpavimą
    neramų
    bandau rasoj
    dar išskaityti
    man paliktas
    slaptas
    runas
    į rudenį į gelsvą
    nerimą
    atsargiai
    sudedu
    savas legendas
    apie vasarą

  • Kareivio atsisveikinimas

    Sudiev visiems! Kažin ar begalėsiu
    Sugrįžt pas tėvą ir matušę seną,
    Pas vaikelius ir mylimą Aleną, –
    Kažin ar juos visus beparegėsiu…

    Į karą vež! Ten gyvastį padėsiu
    Baisioj kovoj, kurioj vargdienius gena,
    Kuriai tiek turtų ir aukų gabena, –
    Ten tarp draugų ir aš auka gulėsiu.

    Tik vieno daikto, dieve, aš prašyčiau,
    O išklausyk mane! Juk tu galingas,
    Juk tu palaimintas darbų šaltinis:

    Nors niekad jau savųjų nebmatyčiau,
    Bet lai ateina laikas stebuklingas, –
    Tegul pranyksta karas… paskutinis.

    Eilėraštis parašytas 1905 m. sausio mėnesį. Publikuotas po rašytojo mirties „Vilniaus žiniose“ 1908 m.

  • Atsisveikinimas

    XX.

    Skiriama D. D.

    Jau atstumi mane? Ir kuo gi nusidėjau?
    Jeigu kuo nors iš viso. Ar dorybė draudžia,
    Nors leidžia su kitu? Ar kad neturtas spaudžia?
    Bet ir anksčiau skurdau, tačiau tave turėjau,

    Nors ne už dyką. Auksu kad ir nemokėjau,
    Tačiau turėjo šios glamonės kainą skaudžią –
    Ramybę tą, kurią tik laisvos širdys jaučia.
    Kodėl mane atstūmei? – Veltui klausinėjau.

    Dar vieną suradau tavos širdies tuštybę:
    Tu troškai sau gražaus eiliuoto pagyrimo!
    Dėl jo žaidei su kito laime ir ramybe?

    Bet nepapirksi Mūzos! Prie kiekvieno rimo
    Aš klupdavau, giedodamas tavąją dorybę,
    Kol pagaliau visai neliko įkvėpimo.