Atsisveikinimas

Atsisveikinimas

Mielasai, po nakties atgimsta mirusi prieblanda.
Užmigai, ant krūtinės ir veido tau
Šešėliai, melsvi ir žalsvi,
Ir brėkšmo blankus atspindys.

Grįš, pabus vakariai gaisai,
Grįš, jau dabar be aistros.
Už lango ant lapų šviesa sužėrės
Nuo aušros, tik šešėliai vis tamsūs
Kaip krešėjantis kraujas.

Ir man akyse vien tamsa.
Ar sulauksi, kad švistų jos, o švietė.
Mano pailsusios krūtys tokios jaunos.
Akys pražystų be ašarų,
Kojos šio ryto rasa basos sugrįžtų.
Ir žydinčios akys pareitų –
Pro šviesų ir žydintį debesį.
Grįžčiau rasos nuprausta
Žiedas ir nendrė, ir dilgė.

Ant tavęs tie šešėliai melsvi ir žalsvi
Lyg ant mirusio.
Atiduočiau gyvybę per lūpas prie tavo širdies.
Busdamas jausi – mano sielą
Pasiimi toldamas. Bet ir tavo širdis
Pasilikusi šiapus brydės.

Jau šviesu. Stiklinė šviesa aukštai.
Svetimesnės dar nemačiau.
Tvyro po medžiais šešėliai tiršti,
Ar kraujo.
Ar tai šitoks yra
Niekados

Atsisveikinimas

Atsisveikinimas

Iš savęs prabundu, kartais būna, savim neužmiegu,
Kai blakstienų vėjarodės vakaro kryptį sumaišo,
Nebelieka langų, tik galybė netirpstančio sniego,
Per kurį niekada į pavasarį nebeišeisiu.

Neklamposiu daugiau, savo pėdas seniai išsitryniau
Iš gyvenimo, tavo lemties ir šaligatvio skiaučių,
Paklausyk atmintim, nepriimk šito jausmo už gryna,
Liko baltas dangus su mėnulio pilnėjančiais griaučiais.

Užsnigtuos kambariuos liko tavo negyjantis kvapas
Ir baltumo daugiau, nei galėčiau savin sutalpinti,
Ką rytojus atneš, viskas buvo tikriausiai dar vakar
Tavyje užgesau, kaip į naktį suskilęs žibintas.

Atsisveikinimas su Justiniškėmis

Atsisveikinimas su Justiniškėmis

Kada baltà prasisunkia pro žalią,
Kada geltona irgi eina,
sunkias…

visur tokie peršviečiami
žiedeliai,
nelyg kad Jėzus Skristus,
lyg suknelę
kokia mergytė pakelia…

Kada baltà prasisunkia, paskui geltona,
paskui ir vėl balta,
ir veja žalią,
lyg vėjas keltų,
lyg Jėzus keltų už kraštų
suknelę
Šito pavasario, šitos nesvietiškos laukymės,
plaukimo, atminimo, pašaukimo.

(Lyg katiną – pasaulis paėmė, iškėlė, laiko
mane už sprando…)

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.

Atsisveikinimas

Atsisveikinimas

norėčiau apkabinti šaltą
jūros bangą,
norėčiau atsisveikinti su
saule vakare.
ir tyliai pasitraukt į
nežinią,
ir nusinešti svajones.

norėčiau vėlei kitą rytą
pasitikti,
atgimt iš naujo su šypsena
veide,
į jūrą vėl ramiai įbristi
ir paskandinti nerimą.

palietus rankom gelsvą,
švelnų smėlį,
palieku aš jame žodžius,
kurių jau niekad nesakysiu,
kurių jau niekad nebebus.

Atsisveikinimas

Atsisveikinimas

liepsna degina akių obuolius
nusilupa šviesa nuo vyzdžių

————————————

stop –
nes nuo čia prasideda tamsa
tris kartus perlieta dažais
bet per šviesi mirčiai

nė krust –
nes nuo dabar
viskas priklauso šiandienai
o išminčiai likę už vidurnakčio linijos
eina ieškoti tragedijų

tylėt –
nes vakardienos mintys
deginančios skyles nugaroje
jums nebereikalingos
ir tai jog jos atsimena kūrėjus tėra iliuzija

————————————–

liepsna užspringsta oru
nebelieka ko gedėti

Atsisveikinimas

Atsisveikinimas

į rudenį į gelsvą
nerimą
atsargiai
kaip į nemielą
akiai reginį
einu
o rūkas tarsi
koks žaltys
slidus ir
pragariškai
šaltas
už kojų
graibsto
bandau surast
tavo kvėpavimą
neramų
bandau rasoj
dar išskaityti
man paliktas
slaptas
runas
į rudenį į gelsvą
nerimą
atsargiai
sudedu
savas legendas
apie vasarą

Kareivio atsisveikinimas

Kareivio atsisveikinimas

Sudiev visiems! Kažin ar begalėsiu
Sugrįžt pas tėvą ir matušę seną,
Pas vaikelius ir mylimą Aleną, –
Kažin ar juos visus beparegėsiu…

Į karą vež! Ten gyvastį padėsiu
Baisioj kovoj, kurioj vargdienius gena,
Kuriai tiek turtų ir aukų gabena, –
Ten tarp draugų ir aš auka gulėsiu.

Tik vieno daikto, dieve, aš prašyčiau,
O išklausyk mane! Juk tu galingas,
Juk tu palaimintas darbų šaltinis:

Nors niekad jau savųjų nebmatyčiau,
Bet lai ateina laikas stebuklingas, –
Tegul pranyksta karas… paskutinis.

Eilėraštis parašytas 1905 m. sausio mėnesį. Publikuotas po rašytojo mirties „Vilniaus žiniose“ 1908 m.

Atsisveikinimas

Atsisveikinimas

XX.

Skiriama D. D.

Jau atstumi mane? Ir kuo gi nusidėjau?
Jeigu kuo nors iš viso. Ar dorybė draudžia,
Nors leidžia su kitu? Ar kad neturtas spaudžia?
Bet ir anksčiau skurdau, tačiau tave turėjau,

Nors ne už dyką. Auksu kad ir nemokėjau,
Tačiau turėjo šios glamonės kainą skaudžią –
Ramybę tą, kurią tik laisvos širdys jaučia.
Kodėl mane atstūmei? – Veltui klausinėjau.

Dar vieną suradau tavos širdies tuštybę:
Tu troškai sau gražaus eiliuoto pagyrimo!
Dėl jo žaidei su kito laime ir ramybe?

Bet nepapirksi Mūzos! Prie kiekvieno rimo
Aš klupdavau, giedodamas tavąją dorybę,
Kol pagaliau visai neliko įkvėpimo.