Mielasai, po nakties atgimsta mirusi prieblanda.
Užmigai, ant krūtinės ir veido tau
Šešėliai, melsvi ir žalsvi,
Ir brėkšmo blankus atspindys.

Grįš, pabus vakariai gaisai,
Grįš, jau dabar be aistros.
Už lango ant lapų šviesa sužėrės
Nuo aušros, tik šešėliai vis tamsūs
Kaip krešėjantis kraujas.

Ir man akyse vien tamsa.
Ar sulauksi, kad švistų jos, o švietė.
Mano pailsusios krūtys tokios jaunos.
Akys pražystų be ašarų,
Kojos šio ryto rasa basos sugrįžtų.
Ir žydinčios akys pareitų –
Pro šviesų ir žydintį debesį.
Grįžčiau rasos nuprausta
Žiedas ir nendrė, ir dilgė.

Ant tavęs tie šešėliai melsvi ir žalsvi
Lyg ant mirusio.
Atiduočiau gyvybę per lūpas prie tavo širdies.
Busdamas jausi – mano sielą
Pasiimi toldamas. Bet ir tavo širdis
Pasilikusi šiapus brydės.

Jau šviesu. Stiklinė šviesa aukštai.
Svetimesnės dar nemačiau.
Tvyro po medžiais šešėliai tiršti,
Ar kraujo.
Ar tai šitoks yra
Niekados