Saulę sapuodamos, supasi šakos.
Vakaro vėjas myluoja krūtinę.
Skęsta mintis į liepsnojančius vakarus.
Mylimą vardą topoliai mini.

Varpai vakariniai paskendo į Nemuną.
Kažin kur smuikas skundžias lig ašarų.
Žiūri ir plečiasi mylimos akys
Tylinčiam veidrodį mėlyno ežero.

Sukasi, pinasi sutemų pasakos.
Skrenda naktis pro banguojantį debesį.
Saulę sapuodamos, supasi šakos.
Bokštai sukaustyti tyli ir stebisi.