lėtai
lėtai,
lyg sulėtintoje matricoj
palengva
su skalpeliu rankose
išraižysi širdį
medžio kamiene.
Drožlės,
lyg balti pūkai
kris po kojom
ir nubarstys kelią
aplink širdies paveikslą,
parodys, ką padarei
ir išvysi, kad tai ne šriftas,
o tavo jausmai,
palikti medžio drevėje –
senojo
ąžuolo krūtinėje.
Tada kai lyja nejauti
Žibuoklių kvapo kambary.
Mėnulis šviečia į akis
Vėl primena sapnus.
Maži lašeliai barbena į langą,
Medžių šešėliai žaidžia tamsoj.
Mažytė mergaitė sėdi kamputy
Bijo ji baisiosios audros.
Tada kai lyja negirdi
Muzikos grojančios arti.
Blaškosi siela nerami
Tarp sienų keturių.
Nebijok ši naktis greit praeis,
Jos kerus vėl pakeis kiti.
Ši naktis tokia viena,
Kitos tokios nebus niekada.
Nebijok ši naktis lietaus nuplauta,
Medžių šešėlių išpaišytas paveikslas…
į lūpas – žodžius,
išnešiojau,
išmokiau jais piešti
apledijusią gatvę, nusagstytą spalvotom dėžutėm,
pirmyn ir atgal judančiom ir viduje slepiančiom
juoką, raudonį, džiūstančią rakštį piršte.
Tame lape, kur beveidis aš ir
ryškia žiema apsigaubęs kuprotas senamiestis
nepamiršk, sakiau, šio akcento,
atsimeni?!
Atsimeni dulkėtus užkulisius apsuptus dvokiančių bromų,
kur
bėrėme pirštus ant kaklo ir pečių…
Spalvotose teatro duryse mus šnipinėjo tik
Kasparas, Merkelis ir Baltazaras…
laukimu pagelto veido lapas, susiraukšlėjo džiūstantis guašas
ir stebuklo nesulaukę trys karaliai išsliūkino
senamiestin nuliūdę.
Visus juos neseniai mačiau stotelėj ant suoliuko
prisigėrusius rudens ir guašu dvokiančiais veidais.
Šalia ten šniokštė spalvotos dėžutės
taškydamos sniegą purvais.
Smiliumi pamėginau pripiešti ir save beveidį,
Bet tik auč!
Akimirksniu piršte sudžiūvo rakštis
Ir taip gera gera… prieš akis
žiemoj paskendęs kuprotas senamiestis
ir mano mėgstamiausiu lūpdažiu
išpuoštas šnabždantis molbertas…
Už lango senas, gražus paveikslas.
Akimirka Dievų nutapyta.
Ant randais nusėtos žemės,
kažkur senoje filmo juostoje,
mažos pėdutės sniege.
Lentynoje sudėtas gyvenimas.
Atpažystamas dailininko rašte uź stiklo.
Kažkam žiema. Kaźkas miega.
O gal čia tik ilgas gyvenimas,
tik sukaustytas skausmo paveikslas.
Kaip puiku, mes kartu susikibę po pievą
ieškom vietos pabūti drauge.
Čia žvejys, čia keleiviai
ten porelė – nesėsim šalia.
Siauras takas, šakos nusvirę
tu praskini kelią, apsaugai mane.
Štai bala ir purvynas, paimi glėbin
mosikuoju kojytėm, džiaugiuos širdyje
Štai kalnelis patogus pabūti
sėduos ant kelių, glaudžiuos į tave
Tu glostai man plaukus ir rožines lūpas
pritrauki arčiau prie savęs
negi tai tik pasaka, negi tai tik sapnas
pasiklydom piešinyje
negalvok, nekalbėk, tegu kūnai užrašo
širdys lai piešia, bus paveikslas spalvingas
pakabinsim kambaryje…
Sieloje kiekvieno
Rūksta Kenotafas:
Tai Libitinai, Tai meno asui baltanosiui,
Tai Vienatvei —
Mašinistei traukinio „Lemtis“.
Ech! Vienatvė!
Ji — mergelė Reino:
Bridžą lošia su piratais,
Bet vėliau ant rifo siunčia.
Koks angliškas žavumas!
Surikt tą patį noris,
Kai žvilgsnį šaldo Sartras
Ar į vidų kraustosi žvėrynas:
Asilas ant rutulio su kryžium,
Vyrą draskanti katė.
Šią tiradą reikės nutraukti —
Žodis neplati alėja,
Kur žada jis, o maivos ji.
Bet neslėpkit jo gerklėj,
Jei turit kam pagroti rojaliu.
Grįžę pagal ženklus
Ir palikę „mėlynus“ džiaugsmus,
Neriame į niekur…
Kenotafai, taikos pagodos, vartai geležiniai —
Daug kas sielose netikra.
Bet kai priešas krikštija liepsna
Ar vaikas glaustos prie Motinos baltos,
Kurios megztinį keičia rožės,
Į sceną žengia „Kavalierius“ —
Ne koks meilužis, o paveikslas.
Ten perteikė JK
Šviesos, šešėlių, laiko kaitą,
Nespjovęs į techniką taškinę.
Čia tau ne Botičelis, ne Fabriano,
Nors gal truputį banalu…
Toliau mes linkę patylėti,
Pranciškonams duotą pažadą paminę,
Pragaran patekti galim,
Kur Hadas brūkšteli sudrėkusį degtuką
Ir ego virsta zigzagu…
Margumas žmonių.
Vienas eina žydėdamas obelų sodais,
pūgos jį įkvepia, debesys primena buvusią giedrą.
Antrasis – nuomariu krinta švelniau prisilietus
(o kulkos atšokdavę), keliauja ratu,
kareivišką košę kaip vaistą
kiekvienam sutiktam krečia į dubenį.
Aliumininiai, moliniai, stikliniai ir krištolo vazos…
Akmenys dubenuotieji,
į kuriuos – ką bedėtum,
išplauna lietus vis kažkur, vis anapus.
O tas, su pavasario girnom per sodus –
mala ir mala visokius niekus.
Ir gimsta paveikslas: ranka, kuri
moja dievams, grįžtu, jau visai netoli,
Ir siekia garuojančio maisto.
Pakelti antakiai ir ramios juodos akys,
Kailinė mantija pridengianti pečius,
Viliojantis, grakštus, įdegęs nuogas kūnas,
Lyg saldų vyną geria slystančius žvilgsnius.
Šilku išsiuvinėtam krėsle, tarsi karalienės soste,
Ji įsitaisiusi ir atsirėmusi dailia ranka,
Lengvai suspaustos lūpos – raudonų rožių kvapas,
Atsargiai paslėpta žaisminga šypsena.
Fatališkas ir karštas žvilgsnis raumeningo vyro.
O poza jo išduoda begalinę aistrą-
Jis apkabinęs kojas, tarsi vergas,
Ar ištikimas šuo prie šeimininko susiraitęs…
Teptuko kotą dailininkas lūpomis vedžioja
Ir mintimis vėl tapo viską iš pradžių:
Jis – geidulingas vyras… ji – nuoga gražuolė…
Pasklinda kvapas džiūstančių dažų.
Aš atradau tiesą kuri virsta melu
Aš suradau žodžių kuriuos sakyti tabu
Aš pasimečiau čia, jau norėčiau išeit
Nes tai tas pats ką išmoksim
Kai nuspręsim gyvent..
Aš atradau Dievą, tarp baltųjų kalnų
Aš suradau meilę ant lėktuvo sparnų
Aš pasimečiau čia, jau norėčiau išeit
O jie nusisuka vos tik pamatę mane..
Telefonai skamba, skamba ir vėl
Visi skirtingai, Bet visi už visus
Toks pasaulis turėtų ir būt..
Aš atradau šviesą, skersgatvio tamsoje
Aš suradau laimė, ten kur nesitikėjau visai
Aš pasimečiau čia, jau norėčiau išeit
nudilusios gatvės
ir trupantys laiptai —
ne (be) mano šitas paveikslas
sustoję vagonai
ir jausmas sustojęs
nuryju negimusią tylą –
tuoj švis
ne mano stotelė
ir tu – jau ne mano
nors vis dar laikai (si)
kai kiemsargis rūką nušluoja –
tuoj švis
bet dar nedabar
nudilę puantai ir
skaudančios pėdos —
ne (be) tavo tas kelias
ne (be) tavo paveikslas
Tai buvo naujos seno meistro drobės:
žvėrelių kailiai, kvepiantys klijais,
olandiškais tinklais sugautas lobis,
viduramžiais prinokę rojaus obuoliai,
geltonas, rūsiuose žindytas švinas,
grūstuvas, stiklas, molžemis, rūda,
vilkauogių aliejuose – ultramarinas,
nuodai, šešėliai ir drobulės šiluma …
Jaukus miestelis. Parkas. Kapinaitės.
Vartelių girgždesį pasveikina ranka.
Nuo ryto moja šluotom jaunikaičiai,
sudžiūvę lapai byra … nors tu ką …
nutapyk eilėraštį ant balto lapo
jo gyvastį pabrėžk žalia spalva
mėlynumoj įberk vilties laukimo
oranžinio gal nekantrumo
bordo aistros lašelį vakare
jo linijas paryškink raudonai
įrėmink skausmą persmelkiantį širdį
nereikia tik juodos spalvos
gyvenimas ir taip jos nestokos
skaidria gelsva akimirka mane pagirdyk
kai likusias spalvas sudėsi į eiles
aš eisiu pasivaikščioti po jas
mane tu į kelione palydėk
naujus kelius su teptuku nudriek
ir nepamirški daug žalios spalvos
krentu į ją išnyru vėl slepiuos