Paveikslas

Paveikslas

Pakelti antakiai ir ramios juodos akys,
Kailinė mantija pridengianti pečius,
Viliojantis, grakštus, įdegęs nuogas kūnas,
Lyg saldų vyną geria slystančius žvilgsnius.

Šilku išsiuvinėtam krėsle, tarsi karalienės soste,
Ji įsitaisiusi ir atsirėmusi dailia ranka,
Lengvai suspaustos lūpos – raudonų rožių kvapas,
Atsargiai paslėpta žaisminga šypsena.

Fatališkas ir karštas žvilgsnis raumeningo vyro.
O poza jo išduoda begalinę aistrą-
Jis apkabinęs kojas, tarsi vergas,
Ar ištikimas šuo prie šeimininko susiraitęs…

Teptuko kotą dailininkas lūpomis vedžioja
Ir mintimis vėl tapo viską iš pradžių:
Jis – geidulingas vyras… ji – nuoga gražuolė…
Pasklinda kvapas džiūstančių dažų.

Paveikslas

Paveikslas

Aš atradau tiesą kuri virsta melu
Aš suradau žodžių kuriuos sakyti tabu
Aš pasimečiau čia, jau norėčiau išeit
Nes tai tas pats ką išmoksim
Kai nuspręsim gyvent..

Aš atradau Dievą, tarp baltųjų kalnų
Aš suradau meilę ant lėktuvo sparnų
Aš pasimečiau čia, jau norėčiau išeit
O jie nusisuka vos tik pamatę mane..

Telefonai skamba, skamba ir vėl
Visi skirtingai, Bet visi už visus
Toks pasaulis turėtų ir būt..

Aš atradau šviesą, skersgatvio tamsoje
Aš suradau laimė, ten kur nesitikėjau visai
Aš pasimečiau čia, jau norėčiau išeit

Paveikslas

Paveikslas

nudilusios gatvės
ir trupantys laiptai —
ne (be) mano šitas paveikslas
sustoję vagonai
ir jausmas sustojęs
nuryju negimusią tylą –
tuoj švis
ne mano stotelė
ir tu – jau ne mano
nors vis dar laikai (si)
kai kiemsargis rūką nušluoja –
tuoj švis
bet dar nedabar
nudilę puantai ir
skaudančios pėdos —
ne (be) tavo tas kelias
ne (be) tavo paveikslas

Paveikslas

Paveikslas

Tai buvo naujos seno meistro drobės:
žvėrelių kailiai, kvepiantys klijais,
olandiškais tinklais sugautas lobis,
viduramžiais prinokę rojaus obuoliai,
geltonas, rūsiuose žindytas švinas,
grūstuvas, stiklas, molžemis, rūda,
vilkauogių aliejuose – ultramarinas,
nuodai, šešėliai ir drobulės šiluma …

Jaukus miestelis. Parkas. Kapinaitės.
Vartelių girgždesį pasveikina ranka.
Nuo ryto moja šluotom jaunikaičiai,
sudžiūvę lapai byra … nors tu ką …

Paveikslas

Paveikslas

nutapyk eilėraštį ant balto lapo
jo gyvastį pabrėžk žalia spalva
mėlynumoj įberk vilties laukimo
oranžinio gal nekantrumo
bordo aistros lašelį vakare

jo linijas paryškink raudonai
įrėmink skausmą persmelkiantį širdį
nereikia tik juodos spalvos
gyvenimas ir taip jos nestokos
skaidria gelsva akimirka mane pagirdyk

kai likusias spalvas sudėsi į eiles
aš eisiu pasivaikščioti po jas
mane tu į kelione palydėk
naujus kelius su teptuku nudriek

ir nepamirški daug žalios spalvos
krentu į ją išnyru vėl slepiuos

Paveikslas

Paveikslas

Prikalk mane prie sienos
– Man gerai.
Juk tu žinai – paveikslas aš.
Ko žiūri? Dar neišsigandai?

Spalvotas, nebylus esu.
– Kalbėk su manimi,
Klausyti moku aš…

Prikalk dar viena vinimi,
– Tvirčiau kabėsiu.
Arba gal iš viso nukabink!..
– Dar vis žiūri?
– Ir abejoji?
Suprask – paveikslas aš…

Juodai baltas paveikslas

Juodai baltas paveikslas

Bevaikščiodamas miesto gatvele,
Galvojau, ką sutiksiu: ar draugus, gal priešus.
Ant seno grindinio su balta kreidele
Mergytė džiaugės katiną nupiešus.

– Gal kačiukus myli? – paklausiu.
Gyvom akelėm perbėga mane.
– Atnešiu tau, kai tiktai gausiu.
Penkis centus parodo ji delne.

Jai Dievas nedavė kalbėti,
Tik spindinčias akis, veidelį mielą.
Ir apkabinus per kelius, kaip tėtį,
Skausmu kalbos atsirakina sielą.

Ranka sustabdo mums taksi,
Važiuojame, kur gyvūnėliai vieniši
Ne ta mintis, kad kelių litų neteksi,
Mažam pasauliui džiaugsmo įneši.

Pamatome grotuotą užtvėrimą,
Visų akelės džiaugiasi: pas juos.
O rankos glosto ir atsargiai ima
Žvilgsniu paprašo: šitas jos.

Vėl pasitinka ta pati gatvelė.
Veidelis nejaučia, kad kanda uodas,
Ant grindinio dar numesta kreidelė,
Mažam glėby jau katinėlis juodas.

Langas – paveikslas

Langas – paveikslas

Šypsos mėnuo, saulė
iš žiedo akies.
Girdis bičių dūzgimas.
Kažko lauki,
kažko tikies,
o ant stalo guli,
seni žurnalai, laikraščiai.

Obuolus valgai.
Geri karštą kavą.
Dūzgia seni,
nauji aviliai.
Dūzgia,
kad tave įtikintų,
kad ir jie pilni –
meilės, medaus.

Pasigirsta verksmas
giliai, širdyje.
Šalia miško keliūko
aviliai. Dar ne greit išauš.

Ir netrukus,
šalti vėjai,
vyšnių, obelų šakas
palauž.
Pakvips obuoliais, kriaušėm –
senos palėpės.

O už praviro lango,
keistai, įtariai žiūri,
vyšnių, šermukšnių uogos.
Kreivas, paliegęs beržas
grumiasi su Mirtimi.

Šaižus, įroniškas,
juodvarnių juokas,
ties apnuogintu,
vasaros petimi,
ties dosnia
žiemos krūtimi.

Pirmos šalnos.
Atstos pagaliau
žemi, šėmi debesys.
Ir leki darban,
nerami,
nusitvėrus krepšelį,
verkiantį vaiką.

Paveikslas

Paveikslas

Čirpiantys vyriai už garso erdvės,
Vieniši, melancholiški miesto vežimai.
Ir tylėt nėr kada, net kai randas naktis
Vis tas pats ir tas pats mintyse- sumaištis.

Užrakintus padangėj sugriautus vartus
Piktas rudenio vėjas atvėrė
Ir prapliupo lyg ašaros šaltas lietus
Ant dar šviežio grafitinio plėmo.

Sielos paveikslas arba Nupiešiu tau

Sielos paveikslas arba Nupiešiu tau

nupiešiu tau pievą iš savo jausmų,
ir jis bus spalvotas, skaniausių kvapų…
tapysiu tau baltą pienės pūkelį,
lyg mažą ir trapų švelnumo lašelį…
kvapnią leliją ežero balto,
krislą šilumos, kad širdys nešaltų…
pabaigai rožę nupiešiu raudoną –
aistros ir meilės galingą valdovę…
vingiuosiu teptuką per drobę bespalvę
savo jausmams suteikusi spalvą,
nupiešiu paveikslą, kuris kalba tiesą
apie degančią širdį ir sielos pavėsį…