Prikalk mane prie sienos
– Man gerai.
Juk tu žinai – paveikslas aš.
Ko žiūri? Dar neišsigandai?
Spalvotas, nebylus esu.
– Kalbėk su manimi,
Klausyti moku aš…
Prikalk dar viena vinimi,
– Tvirčiau kabėsiu.
Arba gal iš viso nukabink!..
– Dar vis žiūri?
– Ir abejoji?
Suprask – paveikslas aš…
Bevaikščiodamas miesto gatvele,
Galvojau, ką sutiksiu: ar draugus, gal priešus.
Ant seno grindinio su balta kreidele
Mergytė džiaugės katiną nupiešus.
– Gal kačiukus myli? – paklausiu.
Gyvom akelėm perbėga mane.
– Atnešiu tau, kai tiktai gausiu.
Penkis centus parodo ji delne.
Jai Dievas nedavė kalbėti,
Tik spindinčias akis, veidelį mielą.
Ir apkabinus per kelius, kaip tėtį,
Skausmu kalbos atsirakina sielą.
Ranka sustabdo mums taksi,
Važiuojame, kur gyvūnėliai vieniši
Ne ta mintis, kad kelių litų neteksi,
Mažam pasauliui džiaugsmo įneši.
Pamatome grotuotą užtvėrimą,
Visų akelės džiaugiasi: pas juos.
O rankos glosto ir atsargiai ima
Žvilgsniu paprašo: šitas jos.
Vėl pasitinka ta pati gatvelė.
Veidelis nejaučia, kad kanda uodas,
Ant grindinio dar numesta kreidelė,
Mažam glėby jau katinėlis juodas.
Šypsos mėnuo, saulė
iš žiedo akies.
Girdis bičių dūzgimas.
Kažko lauki,
kažko tikies,
o ant stalo guli,
seni žurnalai, laikraščiai.
Obuolus valgai.
Geri karštą kavą.
Dūzgia seni,
nauji aviliai.
Dūzgia,
kad tave įtikintų,
kad ir jie pilni –
meilės, medaus.
Pasigirsta verksmas
giliai, širdyje.
Šalia miško keliūko
aviliai. Dar ne greit išauš.
Ir netrukus,
šalti vėjai,
vyšnių, obelų šakas
palauž.
Pakvips obuoliais, kriaušėm –
senos palėpės.
O už praviro lango,
keistai, įtariai žiūri,
vyšnių, šermukšnių uogos.
Kreivas, paliegęs beržas
grumiasi su Mirtimi.
Šaižus, įroniškas,
juodvarnių juokas,
ties apnuogintu,
vasaros petimi,
ties dosnia
žiemos krūtimi.
Pirmos šalnos.
Atstos pagaliau
žemi, šėmi debesys.
Ir leki darban,
nerami,
nusitvėrus krepšelį,
verkiantį vaiką.
Čirpiantys vyriai už garso erdvės,
Vieniši, melancholiški miesto vežimai.
Ir tylėt nėr kada, net kai randas naktis
Vis tas pats ir tas pats mintyse- sumaištis.
Užrakintus padangėj sugriautus vartus
Piktas rudenio vėjas atvėrė
Ir prapliupo lyg ašaros šaltas lietus
Ant dar šviežio grafitinio plėmo.
nupiešiu tau pievą iš savo jausmų,
ir jis bus spalvotas, skaniausių kvapų…
tapysiu tau baltą pienės pūkelį,
lyg mažą ir trapų švelnumo lašelį…
kvapnią leliją ežero balto,
krislą šilumos, kad širdys nešaltų…
pabaigai rožę nupiešiu raudoną –
aistros ir meilės galingą valdovę…
vingiuosiu teptuką per drobę bespalvę
savo jausmams suteikusi spalvą,
nupiešiu paveikslą, kuris kalba tiesą
apie degančią širdį ir sielos pavėsį…
Kai rankoje laikysi
paletę paprastų dažų,
Saulėtekį ramų tapysi
akrilu.
Klausysi paukščių lyrikos,
gaidų,
Nostalgija kalbės
ant Tavo lūpų
nebyliu balsu.
Nuspalvinsi žemę,
Atgaivinsi medžius,
Bekraštį dangų
įsprausi virš laukų.
Įrėminsi gyvybę
tarp keletos gėlių,
Širdis pulsuos taip tyliai…
Matai? Vadink tai šedevru!
Mistinis paveikslas tavo jausmų,
Džiugesiu vėl tyli dienos,
Gali pasakyt,
Ne, mes čia nevienos…
O sieloj skambesys
atminties vaizdų,
Sako, aš paukščiu amžinuoju skrisiu,
Gyvensiu paveikslu prarastu…
Ir kažkur ten tylumoj,
Spindesy senų vilčių,
Vėl sparnus jau skleidė
Šnabždesys jausmų gaivioj nakty,
Juk pasaulis,
tai kartais skrydis svajonės,
Muzika širdy…
šilko skaroje tapau
žodžių ažūrus apie
saulėlydžių skonį burnoj
taką nublukusį per
minčių išsekusią upę
angelo sparną virš
pavargusių mano plaukų
prie senojo miesto fontano
aviečių saują už
bučinį upės gelmėj
meilės aidą pro
rūką sugrįžusį šiąnakt
————————–
šilko skaroje tapau
protėvių runas vilties
saulės akmens amuletus-
gruodžio baltam ilgesy
smilks cigaretė virš
vėstančios tavo kavos
šilkas glostys pečius-
švelniai-
tarsi plaštakės sparnai…