Pavasaris

O, vėjų krautuve, dalinanti žibuokles
Mergaičių mindomuos pavasario šlaituos!
Lengvoj mėlynėje siūbuoja pakaruoklis,
Jo siela rojuje, jis rojaus neparduos

Nei saulei, mokančiai už viską grynu auksu,
Nei žemei, metančiai jam tūkstančius žiedų.
O aš imu tikėt, kad rudenio sulauksiu,
Nes tam pavasary ramybės nerandu:

Toj vėjų krautuvėj, dalinančioj žibuokles
Poetų mindomuos pavasario šlaituos,
Kur aklas elgeta, linguodamas sūpuokles,
Kvatoja prieglobsty fanatiškos gamtos.

Dangus sudarė foną lapų,
Žiedų, ir paukščių, ir šakų,
Ir parke vėjas krūmą kvapų
Pagavęs purtė už plaukų,

Ir saulė buvo kaip poetų
Garbė: ugninga ir sena, –
Turiu rašyt, kad ji spindėtų,
Kai jau seniai užges diena.

O, parkų ir moterų grožis,
O, vienišos akys vėlyvos!
Žarijų prižėrusios rožės,
Pridrėbusios putų alyvos!

Balandžiai į naktį nuskrido,
Į naktį vanduo nuriedėjo,
Ir parkas į naktį įkrito,
O ji ant suoliuko sėdėjo.

Mėnulis sapnus išdalino,
Sargams ir alyvoms pamojo,
Ir sargas vartus užrakino,
Ir viską alyvos užklojo.

Ir mes į pavasarį tirštą
Nugrimzdom, į ūžiantį tvaną,
Kur medžiai ir debesys tirpsta,
Kur paukščiai ir vėjai gyvena,

Ir skrenda sietynai, ir puošias
Žėrėjimu skliautas vėlyvas,
Ir dega žarijomis rožės,
Ir putomis drimba alyvos.

Skambi lakštingala triukšmingai gieda.
Alyvom kvepia senstanti naktis.
O žalias mėnuo per medžius atrieda
Ir ima šviesti tiesiai į akis.

Atsiminimai skrenda mėnesienoj
Kaip angelai, ir aš nebegaliu
Užmigt nuo liepos silueto sienoj
Ir nuo žalių mėnulio spindulių.

O laikrodis kartoja seną melą,
Kad laimė šypsosi, kad ji gera,
Ir bėga jo tiksėjimas per stalą
Į džiaugsmą didelį, kurio nėra.