Seniai viena-prie žemės prisiglaudus
Priglaudžia vienišus kitus-
Dar vasarą žole gražiai apaugus ,
O žiemą miškas visada tylus…
Dabar tiktai žvėrelių pėdos aiškios-
Ant sniego trikampėliai-daug ir apvalių …
Bet šiuo metu mažai kas šiaip sau vaikšto ,
Baisiausias žvėris-šautuvas ir jo žmogus.
Per girią aidi stirnos baimės šauksmas ,
Vaitoja jai pritardama sušaudyta giria…
Kaip reiks rytoj ten koją kelti -savęs klausiu ,
Ant sniego- kraujas su žiaurumo žyme.
Pasaulis nuostabus
Kaip ryto saulė ,
Kai jaunas džiaugiasi
Pralenkdamas likimą ir metus-
Auksinės sruogos puošė
Eglei ilgus plaukus ,
Kai kasos leidosi
Per nuostabius pečius.
.
Bet neilgai lydėjo laimė ,
Kai ėjo aštuonioliktus metus ,
Jai teko ir dalia našlaitės.
Beliko artimiausios draugės-
Žąselė ir avis,ožkelė-
Visos baltos baltos
Tarsi sniegelis prieš Kalėdas ,
Dar nesuteptas,purus…
.
Kasmet kalėdinę eglutę
Puošti reikia-
Toks paprotys gražus.
Išėjo jos parnešti
Eglė auksaplaukė
Palikusi tuščius namus.
Kasmet į mišką
Einančią mergaitę
Lydėjo geras draugas-
Sargis patiklus ,
Pakalbintas gražiai
Pasišokėdamas suloja skardžiai
Ir pasileidžia miško takeliu.
.
Priėjusi aikštelę
Net nustėro…
Ant balto žirgo-
Bernužėlis nuostabus:
Auksu balnakilpės žėrėjo ,
Mėnulio pilnatis
Spindėjo virš galvos.
Atrodo,netgi žvaigždės
Laimės jai linkėjo-
Pamiršo laumei
Duotus įžadus senus.
.
Paskui kiškelį pilką
Namo ėjo…o iš paskos
Žirgas kanopomis
Tarsi širdis dunksėjo-
Trobelės dureles pati
Plačiai atvėrė
Ir svečias atsisėdo šalia jos.
Dar niekas jai lig šiol
Tiek meilių žodžių nešnabždėjo ,
Neglostė jos švelnių kasų ,
Į mėlynas akis taip nežiūrėjo ,-
Lyg nusileido iš aukštai dangus.
.
Kada ryte pakilo vėjas ,
Pusnis supustęs po slenksčiu ,
Dar neatmerkusi akių
Eglutė pastebėjo…
Pradingo laumės dovanėlė-
Jos kraitinė skrynelė
Su auksiniu rakteliu.
O kai prie veidrodžio priėjo ,
Į ją žiūrėjo veidas
Su pražilusiais plaukais.
Nejau tai ji,kuriai visi
Jos grožio pavydėjo-
Prisiminė ir laumei duoti pažadai.
.
Dabar miške
Žaliuojančios eglaitės
Pasidabina tik kankorėžiais rudais ,
O prie trobelės tebestovi
Tarsi apvilta mergaitė
Eglutė ,o prie jos
Erškėtrožė dygi ,
Per žiemą sauganti
Brangiausią grožį-
Jaunystės tyrą kraitį
Aštriais spygliais …
Bet ar ilgai apsaugos ,
Nieko neprileis?
2008
Miško pasaka
Seniai prie miško ,
Mažoje trobelėj ,
Kur duona buvo
Krosny kepama ,
Kalėdų naktį
Užgimė graži mergelė
Kaip aguonėlė raudona.
–
Kai šviežios duonos
Kepalas garavo ,
Įėjo moteriškė
Pro siauras duris-
Paprašiusi vandens
Prisėdo ji už stalo ,
Pasiūlė duonos
Šeimininkė nuoširdi.
–
Viešnia paglostė
Tik naujagimei galvelę-
Nušvito balkis palubėj ,
Įsižiebė maža žvaigždelė
Ir pasiliko ten kabėt.
Į ausį moteriškė
Tyliai pašnabždėjo:
-Mergaitė bus labai graži ,
Po metų dešimt kasos
Kai užaugs,jos plaukus
Šukuokit mano dovana-
Ji paslaptį atskleis.
–
Padėjo eglės šaką
Šalia duonos ji ant stalo
Ir išskubėjo pro duris .
Užkišo šeimininkė
Ją už šventojo paveikslo ,
Ilgam pamiršo nuotykį
Visi šeimos nariai.
Kasmet vis priminė
Beaugančiai mergaitei-
Dabar Eglutė ji vardu-
Sušvintanti gimtadienį
Viršum kalėdinės eglaitės
Maža žvaigždelė nuostabi.
–
Bet niekada
Mamos neklausė-
Kažkokia nuojauta
Buvo širdy ,
O metai bėgo ,
Gražios kasos augo ,
Tik sušukuotos vėjo
Ir lietaus išplautos ,
Nes piemenėlė Eglė
Žąsiukus ir ėriukus
Palaukėje žiūrėjo ,
Kad tik kažkas neatsitikt…
–
Greit dešimt metų
Lyg vanduo nubėgo
Pro namo slenkstį ,
Pro tas pačias duris .
Tiktai išdžiuvusi šaka
Lyg deimantai
Ant sienos sužibėjo-
Prisiminė mama ,
Kad metas burtams
Išsipildyti atėjo-
Per plaukus brūkštelėjo ,
Įėjo moteriškė pro duris.
–
Įėjusi mergaitei sako:
-Jei nori ,būsi visada jauna ,
Tik vieną pažadą
Po dešimt metų
Išpildysi,tesėsi žodį man.
Ir padavė kraičių skrynelę
Aukso raktelį paslėpė po ja.
-Tik niekam jos nerodyk ,
Vykdyk mano valią
Ir būsi mano amžinai
Krikštaduktė -laumės dukra…
Pradingo,o daugiau
Nebešvietė žvaigždelė .
Tik auksu sužibėjo
Eglutės plaukai.
Einu per mišką ,
Samanom klampoju ,
Aplinkui medžiai
Lyg žmonių veidai-
Vieni su šypsena man moja ,
Kitų grimasos seka ,
Tarsi švilpia pavymui…
Akiduobes užtraukia šaltis ,
O gal- tai susikaupę tik purvai ,
Kuriuos pavasaris turės išplauti ,
Kai bėgs upokšniai su ledais…
Dabar grybukai susitraukę ,
Ant jų kepurių šerkšnas
Laikosi labai ilgai…
Ir nežinai, kas ten,po lapais ,
Kaip jaučiasi žali kelmai.
Gyvenant ima viršų metai ,-
Skaičiuojami ne datom,
O gražiais darbais .
Ir miško vidury –
Netgi kirtimuose dažnai pamato ,
Kas tu esi ,į kur eini…
Visi tik rodo,kaip Tėvynę myli ,
O kur tikrieji jų gimti namai…
Kažkam mielesnis kelmas
Prie puikaus beržyno-
Juk žmogui reikia tiek nedaug.
Visi savaip supranta grožį-
Kam samana žalia,
Saulutė pro lapų skara …
Labiausiai man žiūrėti gaila
Į tą žmogų,kuris pasigrožėti
Eina į garažą mašina nauja.
Daiktų pasaulyje gyvenam ,
,,Gimtinė,Lietuva” palieka
Tik nuvalkiota fraze…
Žinau,kad nieko jau nebepakeisiu-
Kaip šungrybis-vis tiek žiūriu ,
Kokia miškų spalva.
2008
Kažko taip visada vilioja
Apleisto miško senbuviai stuobriai-
Kempinės tartum velnio koja-
Atžagariai kanopos nušleivoję ,
Kiti lyg šypsos pro ūsus gudriai…
Kelmai lyg raganos ant šluotų
Tarp išlytų ,sudžiuvusių šaknų…
Matai tarsi mundurą ,dar jaunystėje dėvėtą ,
Ant samanom apaugusių, žalių kemsų.
O pabandyk tik prasibrauti pro eglyną-
Tuoj sausos šakos išbadys akis ,
Todėl įveikti baimę noras ima
Beklaidžiojant po vienišus,
Niūrius miškus.
2008
Lyg pirštai raganų išdžiuvę
Ir siekia ką pagriebti po kelmais.
Senieji jau visai po samanom pražuvę ,
Kiti dar kėpso …čia vaiduokliai-ne kitaip.
Galudieniai nepasiduoda ir žingsniuoja
Ieškodami vietelės ramesnės,saugios…
Po du susikabina,bet vis tiek išgriūva
Nuo polaidžio ar po šiltos žiemos.
Net dieną čia,atrodo,senos bobos vaikšto
Su atsikišusiais pasturgaliais plačiais…
Kai prietemoj apuokai ir pelėdos aikčios ,
Nedrįsk išeiti vienas pasivaikščioti miškais.
Per mišką tysta saulės spinduliai –
Vidurdienį gal pasiklydo?..
Nubudo samanų žali kupstai.
Medžių šešėliuose mažieji-
Paparčių lapai,bruknienojai ,
Mėlynių pumpurai tarsi pražydo…
Aukščiau -tik eglės puošiasi žaliai.
Eini į mišką ir ieškodama ramybės
Prie balto beržo,ąžuolo prisiglaudi…
To nepapasakos geriausios knygos ,
Ką čia vienatvėje matai,girdi.
Pasisakau,kad niekas nebelaukia-
Į praeitį taip pat jau užmiršti takai.
Kaip norisi prie medžių prisiglaudus
Sugauti saulės spindulį su jais.
Per girią saulės spindulys nubėga
Ir apsistoja eglynėlyje,kur paslapčia
Dieną pasislepia pelėdos ,
Aikštelėje dar geria šilumą
Paparčiai,samana žalia…
Kiek paeini toliau ,užstoja kelią
Gal vėjo nuskriaustos eglaitės ir beržai-
Kiškio kopūstais džiaugiasi apaugę ,
Rausvomis kerpėmis dar šypsosi prieš saulę
Seniai numirę medžių išdidžių kelmai.
O naujas miškas su paukščių giesme užauga ,
Pažvelk, koks ąžuolėlis, beržas išlakus ,
O drebulės ir senos eglės ,rodos,siekia dangų ,
Todėl tik girioje jautiesi suprastas,ramus.
2008
Šiais metais paskutiniai grybai
Dygsta ant kalnelių.
Gal,sako,žydi ir žibutės po sniegu?..
Ne veltui pamotė išsiuntusi pelenę
Parnešti žiemą mėlynų žiedų…
O miškuose tik pasakos ir gimsta ,
Kaip jos be mūsų būtų prie vaikų ,
Kurie iš jų ir gailestį paimtų ,
Bijotų blogį susitikti po stalu.
O grybukus mačiau -kiškučiai sėja
Bebėgdami nuo lapių ir vilkų ,
Todėl išdygsta po šakom ,
Vienas už kito laikos įsitvėrę ,
Kad nesumindžiotų naktį pelėdos ,
Kai nutupia pasižiūrėt pelių urvų .
Nykštukai po kelmais didžiaisiais įsikūrę
Ir blykčioja žvakutėm vakarais .
O po vidurnakčio ir naktį giedrą
Ne žvaigždės atsispindi,tiktai krosny dega
Geri per dieną nebaigti darbai…
Kada į mišką eisite žiūrėti grybų ,
Paimkite drauge šunelį –
Jisai parodys ,kur nykštukų
Uždegtos kūrenasi ugnelės
Ir slepiasi po musmirėm baubai.
2008