Lietuva

Senamiestis I

Žolė tarp šaligatvio skilusių plytų –
gysločiai ir smilgos sudygę,
o ten ant stogų, ant balkono turėklų
šaknija jau užneštos sėklos –
ten degantys dagio žiedai,
purpurinės siūruojančios ožrožės –
aklos
žaliuojančios nytys,
gyvybės žali spinduliai
akmeninėj dykynėj,
buožainių, cikorijų mėlynos žvaigždės,
sušvitusios aižinčio mūro
plyšy ir ant arkos kieme, ant garažo,
raudonais žiedais pelargonija
gūdaus, jau apgriuvusio namo lange –
sausroje, kaitroje ir perkūnijoj
riaumojantys liūtų nasrai tarp palangių
ir sparnas gipsinio Amūro,
lyg tyrlaukis gatvė,
žolė lyg ištryškus pro laiptų pakopas –
eilėraščių
nutrūkęs nutolstantis aidas,
gyvybės žiauri apsvaiginanti pergalė,
nyki sąvartynų kaitra,
apleistis užmirštųjų aklaviečių,
begalę
senų židinių jau suskaldę
pelynai ir dilgėlės, ir varnalėšos.

1989

Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.

Senamiestis II

Mirusios gatvės –
akiduobėm žiūri senamiestis,
mėlynas žydras dangus
pro langų kiaurymes,
gūdus balkonai,
vaiduokliškas griūvantis namas
laukia, kol vėjas
klajodamas sėklų prineš –
auga ant stogo medeliai ir krūmai,
dagynai,
kiečių ir kiaulpienių
jau nužydėję kerai
kalas pro laiptų pakopas,
žolės vis daugyn,
siena įtrūkus,
bet remiame ją atskirai,
kybo balkonas,
jo gelžbetonis užrūdijo,
jo baliustradą išdaužė
lietus ir kruša,
moters apdužusią statulą
raizgo rudi
kiemo vijokliai,
žalumo iš saulės prašą,
vasaros dulkės pripustė
negyvą mašiną,
paliktą gatvėj –
atvertas per kaitrą motoras,
virtęs į gelžgalių krūvą –
diena panaši
vėl bus į pragarą –
degina spindesiu oras.

1990

Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.

Buivydų piliakalnis

Buivydų piliakalnis
Aukštikalny, tarp pelkių įsirėžęs
Mažytis ežerėlis telkšo prie kelių.
Maža trobelė jo pakrantėje stovėjo,
Bet kvapnūs dūmai kilo iš namų.
Smulki moteriškaitė ten gyveno,
Lyg boružėlė rėdės savo rankom
Išaustų drobelių audiniais.
Jos vyras visus amatus mokėjo-
Kaip iš voratinklių megzti blizgėjo
Žuvelėms gaudyti nematomi tinklai.
Panuovaliuose alui miežius sėjo,
O aukštumėlėse paberdavo grikius.
Kai metines vestuvių šventė,
Jiems gimė Miežinta, gražutė dukružėlė.
Kiek džiaugsmo buvo jaunam tėvui,
Laime švytėjo motinos šviesa akių.

Netoliese prie girių prisišliejęs
Vilnijo ežeras, o Plepiškių sala
Priglaudė seną pirkią, kurioje
Užaugo gražus, jaunas bernužėlis…
Laimučio vardą davė jam mama.
Kada į nuotakas ir jaunikius išėjo,
Keliai susikryžiavo ties Buivydų kalva.
Laimutis nusilenkęs prieš ją kėlė
Bijūnais padabintą skrybėlėlę,
Jinai atsakė šypsena skaisčia.

Regėję meilę akyse tėvai,
Žadėjo kelti po piršlybų vestuves,
Bet nuožmūs priešai nuo Šventosios
Kaip amarai nuo Prūsų atgarmėjo,
Paskendo dūmuose gimtų namų stogai,
Jauniesiems suręsta nauja troba.
Į kovą kilo kas tiktai galėjo-
Jauni kovojo tarsi milžinai.
Mergelės jiems aprišdavo skarelėmis
Žaizdas,kur kliuvo kalavijų ašmenys
Ar smigo durklas, srūdavo krauju upeliai…
Už tėvų žemę kritusiems po mūšio
Aukštam pilies šlaite prie Buivydų
Išlikę ir dabar – tik medžiais ženklinti kapeliai…

Tenai palaidotas Laimutis – jaunasis bernelis-
Jo vardą mini bėgantis vanduo,
O ežerėlis Smulkis Miežintą graudena-
Jos ašaras ridena pro Pipirų malūną
Vandeniu – per mūšio vietoj ištryptus laukus,
Iš Smulkio – upeliu, visaip vadinamu,
Į vandenis Mušėjaus ir šlaitais,
Besididžiuojančiais vardais senelių,
Didžiuliais uosiais lyg senoliais,
Dar tebesaugančiais atminimus brangius.

2008

Tėvynės vėjas

Karališkus kraštus nualinęs,
Nukritęs žemėn iš dangaus,
Kaip karštas kirvis kerta kalinius,
Jis širdį perkerta žmogaus.

Ir štai išauga Odisėjyje
Kaip kalnas aukštas ilgesys,
Ir lengvas laivas virpa vėjyje,
Ir erdvės kurtina ausis.

Ugnis, ugnis, ugnis mėlynėje!
O, vėjų ir ugnies našta!
Krante, po žalio vario pinija,
Kalipsė miršta užmiršta.

Jos ašaros i smėlį sunkiasi,
Krūtinėj draskosi druska.
Ant kriauklių nukrenta apsunkusi,
Per daug pavargusi ranka.

Jos akyse užgęsta pasaka.
Ji guli visiškai rami.
O mylimasis vairą pasuka
Ir plaukia šiaurės kryptimi.

Aš tavo gimtinė

Paukščiuko gimtinę
Lizdu vadini,
Žuvytės gimtinė
Žaliam vandeny.

Žvėrelį vilioja
Miškai ar kalva..
Tau šneka gimtoji šalis
Lietuva:

-Aš upėm, upeliais
Žydrai sujuosta,
Man kojas skalauja
Jūružės puta.

Čia mano pastogėj,
Miškai ir namai,
Ir miestai…
Ir tu čia dainuoji linksmai.

Virš tavo galvelės
Padangė melsva…
Aš – tavo gimtinė
Vardu Lietuva.

Mano Vytis ir trispalvė

Tėvelis nupiešė man Vytį,
Aš vėliavėlę nudažiau,
Ji popierinė ir mažytė,
Bet man už viską švies gražiau.

Geltona, žalia ir raudona
Vėjeliui pūčiant mirguliuos.
Viena primins rugelio duoną
Kita kaip sodai mūs žaliuos.

O ta trečioji tartum kraujas,
Vis neramins ilgai manęs,
Kol švies tėvynei rytas naujas,
Kol Vytis laisvę jai parneš.

Šalelė mylima

Genio gimtinė – miškas,
Laumžirgio – upė rami,
Klevo gimtinė – žemė,
O debesėlio – dangus.

Nendrės – ežero krantas,
Smilgos – pilka pakelė,
Bitės kamanės pieva,
Grūdų gimtinė – dirva.

Mano gimtinė – miškas,
Upė, dangus ir dirva,
Ežero krantas – viskas,
O viskas – tai Lietuva.

Vilniaus varpai

B a r o k o

Vainikai nuo lubų lig žemės,
Linksmi, laimingi kankiniai
Dangop akis ir širdį kelia,
Lapoja vešlūs apyniai.

Ir slepia nuogą angeliuką,
O faunas groja švilpyne,
Ir visą dangų suka suka
Smagi išdykėlių minia.

Pakyla muzika ir juokas,
Pakyla nuogas angeliukas
Ir gaudo skambančius aidus.

O į tą visa, ką sukūrė,
Šypsodamas Dievulis žiūri,
Senelis geras, atlaidus.

A m ž i n y b ė n

Kai pritems man akių spinduliai,
Kai tu būsi senelė žila,
Kai į mudviejų sielą tyla,
Kaip į jūrą naktis, nusileis,

Su saulėtekiu jau nepabus
Laiko upės užmigus banga, –
Prieš akis pasikels uždanga,
Ir matysim toli anapus

Per šventąsias šio miesto bones
Ir per maldą Globėjos Marijos…
Čia pabaigę visas klajones,

Visos žaizdos, pajusim, užgijo…
Prie Jos Vartų palauksi manęs –
Ir tebus amžinybė abiejų.

R a s u o s

Vėl suskambo koplytėlės varpas,
Vėl pavargęs pailsėt ateis.
Liko nebaigtas galbūt kasdienis darbas,
O gal degantis kūrybos spinduliais…

Čia tu būsi amžinas kaimynas
Patriarchų, laisvės pranašų –
Tas platus, vardais didingas kapinynas
Nepamirš pakviesti ir mažų.

Ir nežinomo kareivio dulkės,
Ir bajoriškos didybės pelenai,
Kurių niekada tenai nepažinai,

Čia tau prakalba lyg broliui: gulkis…
Ir atsiguli – taip lengva, taip ramu –
Vien klausais, kaip tolsta žingsniai mylimų.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991

Milžinkapis

Aš mažas žemės kauburėlis
Platybėj nokstančių laukų.
Prabėga debesio šešėlis,
Keleivis praslenka taku.
Ir vėlei vienišas lieku
Platybėj nokstančių laukų.

O tolumoj, prie krašto girios,
Sodybų rūksta kaminai.
Iš ten kregždutė atsiskyrus
Į mane atskrenda dažnai,
Atnešdama žmonių mintis,
Šventas kaip mano paslaptis.

O aš tik žemės kauburėlis,
Toksai buvau, toksai lieku.
Bet plazda milžino šešėlis
Ir ant manęs, ir ant laukų.
Klausai – lyg šnekintų tėvai
Tai mano urnų pelenai.

Praeina amžiai kaip nebūta,
Keleiviai dingsta tolumoj.
„Sudie“ pasakiusi kregždutė
Su saule skubinas namo…
Ir vėlei vienišas lieku
Sargyboj miegančių laukų.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Vakaro debesys viršum piliakalnio

Ant kalnelio galvą pasidėjus
Ilsis balto milžino dvasia.
Klauso – ošia požeminis vėjas
Mirusių pušynų šakose.

O po delnu, jaučia, ima kaisti
Aukuro sukruvintas akmuo,
Ir lyg vakaro banguojanti pašvaistė
Jau liepsnoja ąžuolo liemuo.

Išgirstu ir aš pro gilią tylą,
Kaip suploja kunigas delnais,
Ir gulėjęs milžinas pakyla
Ir krivūlę nuneša kalnais.