Lietuva

  • Senamiestis I

    Žolė tarp šaligatvio skilusių plytų –
    gysločiai ir smilgos sudygę,
    o ten ant stogų, ant balkono turėklų
    šaknija jau užneštos sėklos –
    ten degantys dagio žiedai,
    purpurinės siūruojančios ožrožės –
    aklos
    žaliuojančios nytys,
    gyvybės žali spinduliai
    akmeninėj dykynėj,
    buožainių, cikorijų mėlynos žvaigždės,
    sušvitusios aižinčio mūro
    plyšy ir ant arkos kieme, ant garažo,
    raudonais žiedais pelargonija
    gūdaus, jau apgriuvusio namo lange –
    sausroje, kaitroje ir perkūnijoj
    riaumojantys liūtų nasrai tarp palangių
    ir sparnas gipsinio Amūro,
    lyg tyrlaukis gatvė,
    žolė lyg ištryškus pro laiptų pakopas –
    eilėraščių
    nutrūkęs nutolstantis aidas,
    gyvybės žiauri apsvaiginanti pergalė,
    nyki sąvartynų kaitra,
    apleistis užmirštųjų aklaviečių,
    begalę
    senų židinių jau suskaldę
    pelynai ir dilgėlės, ir varnalėšos.

    1989

    Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.

  • Senamiestis II

    Mirusios gatvės –
    akiduobėm žiūri senamiestis,
    mėlynas žydras dangus
    pro langų kiaurymes,
    gūdus balkonai,
    vaiduokliškas griūvantis namas
    laukia, kol vėjas
    klajodamas sėklų prineš –
    auga ant stogo medeliai ir krūmai,
    dagynai,
    kiečių ir kiaulpienių
    jau nužydėję kerai
    kalas pro laiptų pakopas,
    žolės vis daugyn,
    siena įtrūkus,
    bet remiame ją atskirai,
    kybo balkonas,
    jo gelžbetonis užrūdijo,
    jo baliustradą išdaužė
    lietus ir kruša,
    moters apdužusią statulą
    raizgo rudi
    kiemo vijokliai,
    žalumo iš saulės prašą,
    vasaros dulkės pripustė
    negyvą mašiną,
    paliktą gatvėj –
    atvertas per kaitrą motoras,
    virtęs į gelžgalių krūvą –
    diena panaši
    vėl bus į pragarą –
    degina spindesiu oras.

    1990

    Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.

  • Buivydų piliakalnis

    Buivydų piliakalnis
    Aukštikalny, tarp pelkių įsirėžęs
    Mažytis ežerėlis telkšo prie kelių.
    Maža trobelė jo pakrantėje stovėjo,
    Bet kvapnūs dūmai kilo iš namų.
    Smulki moteriškaitė ten gyveno,
    Lyg boružėlė rėdės savo rankom
    Išaustų drobelių audiniais.
    Jos vyras visus amatus mokėjo-
    Kaip iš voratinklių megzti blizgėjo
    Žuvelėms gaudyti nematomi tinklai.
    Panuovaliuose alui miežius sėjo,
    O aukštumėlėse paberdavo grikius.
    Kai metines vestuvių šventė,
    Jiems gimė Miežinta, gražutė dukružėlė.
    Kiek džiaugsmo buvo jaunam tėvui,
    Laime švytėjo motinos šviesa akių.

    Netoliese prie girių prisišliejęs
    Vilnijo ežeras, o Plepiškių sala
    Priglaudė seną pirkią, kurioje
    Užaugo gražus, jaunas bernužėlis…
    Laimučio vardą davė jam mama.
    Kada į nuotakas ir jaunikius išėjo,
    Keliai susikryžiavo ties Buivydų kalva.
    Laimutis nusilenkęs prieš ją kėlė
    Bijūnais padabintą skrybėlėlę,
    Jinai atsakė šypsena skaisčia.

    Regėję meilę akyse tėvai,
    Žadėjo kelti po piršlybų vestuves,
    Bet nuožmūs priešai nuo Šventosios
    Kaip amarai nuo Prūsų atgarmėjo,
    Paskendo dūmuose gimtų namų stogai,
    Jauniesiems suręsta nauja troba.
    Į kovą kilo kas tiktai galėjo-
    Jauni kovojo tarsi milžinai.
    Mergelės jiems aprišdavo skarelėmis
    Žaizdas,kur kliuvo kalavijų ašmenys
    Ar smigo durklas, srūdavo krauju upeliai…
    Už tėvų žemę kritusiems po mūšio
    Aukštam pilies šlaite prie Buivydų
    Išlikę ir dabar – tik medžiais ženklinti kapeliai…

    Tenai palaidotas Laimutis – jaunasis bernelis-
    Jo vardą mini bėgantis vanduo,
    O ežerėlis Smulkis Miežintą graudena-
    Jos ašaras ridena pro Pipirų malūną
    Vandeniu – per mūšio vietoj ištryptus laukus,
    Iš Smulkio – upeliu, visaip vadinamu,
    Į vandenis Mušėjaus ir šlaitais,
    Besididžiuojančiais vardais senelių,
    Didžiuliais uosiais lyg senoliais,
    Dar tebesaugančiais atminimus brangius.

    2008

  • Tėvynės vėjas

    Karališkus kraštus nualinęs,
    Nukritęs žemėn iš dangaus,
    Kaip karštas kirvis kerta kalinius,
    Jis širdį perkerta žmogaus.

    Ir štai išauga Odisėjyje
    Kaip kalnas aukštas ilgesys,
    Ir lengvas laivas virpa vėjyje,
    Ir erdvės kurtina ausis.

    Ugnis, ugnis, ugnis mėlynėje!
    O, vėjų ir ugnies našta!
    Krante, po žalio vario pinija,
    Kalipsė miršta užmiršta.

    Jos ašaros i smėlį sunkiasi,
    Krūtinėj draskosi druska.
    Ant kriauklių nukrenta apsunkusi,
    Per daug pavargusi ranka.

    Jos akyse užgęsta pasaka.
    Ji guli visiškai rami.
    O mylimasis vairą pasuka
    Ir plaukia šiaurės kryptimi.

  • Mano Vytis ir trispalvė

    Tėvelis nupiešė man Vytį,
    Aš vėliavėlę nudažiau,
    Ji popierinė ir mažytė,
    Bet man už viską švies gražiau.

    Geltona, žalia ir raudona
    Vėjeliui pūčiant mirguliuos.
    Viena primins rugelio duoną
    Kita kaip sodai mūs žaliuos.

    O ta trečioji tartum kraujas,
    Vis neramins ilgai manęs,
    Kol švies tėvynei rytas naujas,
    Kol Vytis laisvę jai parneš.

  • Šalelė mylima

    Genio gimtinė – miškas,
    Laumžirgio – upė rami,
    Klevo gimtinė – žemė,
    O debesėlio – dangus.

    Nendrės – ežero krantas,
    Smilgos – pilka pakelė,
    Bitės kamanės pieva,
    Grūdų gimtinė – dirva.

    Mano gimtinė – miškas,
    Upė, dangus ir dirva,
    Ežero krantas – viskas,
    O viskas – tai Lietuva.

  • Vilniaus varpai

    B a r o k o

    Vainikai nuo lubų lig žemės,
    Linksmi, laimingi kankiniai
    Dangop akis ir širdį kelia,
    Lapoja vešlūs apyniai.

    Ir slepia nuogą angeliuką,
    O faunas groja švilpyne,
    Ir visą dangų suka suka
    Smagi išdykėlių minia.

    Pakyla muzika ir juokas,
    Pakyla nuogas angeliukas
    Ir gaudo skambančius aidus.

    O į tą visa, ką sukūrė,
    Šypsodamas Dievulis žiūri,
    Senelis geras, atlaidus.

    A m ž i n y b ė n

    Kai pritems man akių spinduliai,
    Kai tu būsi senelė žila,
    Kai į mudviejų sielą tyla,
    Kaip į jūrą naktis, nusileis,

    Su saulėtekiu jau nepabus
    Laiko upės užmigus banga, –
    Prieš akis pasikels uždanga,
    Ir matysim toli anapus

    Per šventąsias šio miesto bones
    Ir per maldą Globėjos Marijos…
    Čia pabaigę visas klajones,

    Visos žaizdos, pajusim, užgijo…
    Prie Jos Vartų palauksi manęs –
    Ir tebus amžinybė abiejų.

    R a s u o s

    Vėl suskambo koplytėlės varpas,
    Vėl pavargęs pailsėt ateis.
    Liko nebaigtas galbūt kasdienis darbas,
    O gal degantis kūrybos spinduliais…

    Čia tu būsi amžinas kaimynas
    Patriarchų, laisvės pranašų –
    Tas platus, vardais didingas kapinynas
    Nepamirš pakviesti ir mažų.

    Ir nežinomo kareivio dulkės,
    Ir bajoriškos didybės pelenai,
    Kurių niekada tenai nepažinai,

    Čia tau prakalba lyg broliui: gulkis…
    Ir atsiguli – taip lengva, taip ramu –
    Vien klausais, kaip tolsta žingsniai mylimų.

    Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991

  • Milžinkapis

    Aš mažas žemės kauburėlis
    Platybėj nokstančių laukų.
    Prabėga debesio šešėlis,
    Keleivis praslenka taku.
    Ir vėlei vienišas lieku
    Platybėj nokstančių laukų.

    O tolumoj, prie krašto girios,
    Sodybų rūksta kaminai.
    Iš ten kregždutė atsiskyrus
    Į mane atskrenda dažnai,
    Atnešdama žmonių mintis,
    Šventas kaip mano paslaptis.

    O aš tik žemės kauburėlis,
    Toksai buvau, toksai lieku.
    Bet plazda milžino šešėlis
    Ir ant manęs, ir ant laukų.
    Klausai – lyg šnekintų tėvai
    Tai mano urnų pelenai.

    Praeina amžiai kaip nebūta,
    Keleiviai dingsta tolumoj.
    „Sudie“ pasakiusi kregždutė
    Su saule skubinas namo…
    Ir vėlei vienišas lieku
    Sargyboj miegančių laukų.

    Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

  • Vakaro debesys viršum piliakalnio

    Ant kalnelio galvą pasidėjus
    Ilsis balto milžino dvasia.
    Klauso – ošia požeminis vėjas
    Mirusių pušynų šakose.

    O po delnu, jaučia, ima kaisti
    Aukuro sukruvintas akmuo,
    Ir lyg vakaro banguojanti pašvaistė
    Jau liepsnoja ąžuolo liemuo.

    Išgirstu ir aš pro gilią tylą,
    Kaip suploja kunigas delnais,
    Ir gulėjęs milžinas pakyla
    Ir krivūlę nuneša kalnais.

    Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

  • Aš tavo gimtinė

    Paukščiuko gimtinę
    Lizdu vadini,
    Žuvytės gimtinė
    Žaliam vandeny.

    Žvėrelį vilioja
    Miškai ar kalva..
    Tau šneka gimtoji šalis
    Lietuva:

    -Aš upėm, upeliais
    Žydrai sujuosta,
    Man kojas skalauja
    Jūružės puta.

    Čia mano pastogėj,
    Miškai ir namai,
    Ir miestai…
    Ir tu čia dainuoji linksmai.

    Virš tavo galvelės
    Padangė melsva…
    Aš – tavo gimtinė
    Vardu Lietuva.

  • Lietuviška skraistė

    Žalčių ir aitvarų skraiste
    Apgaubta lietuvio dvasia.
    Nurieda ašara skaidria
    Tylus šnabždėjimas nakčia…

    Gal sodas nebuvo bevaisis –
    Tikėjom: kada nors baigsis
    Raudona kančia ir būsim gyvi
    Kaip takai, purve praminti.

    Dabar grėsmės juoda ranka ant lūpų
    Pakibo klausimas ir vėl – kas būtų,
    Kada sulyginama duona su bizniu,
    Tėvų brangioji žemė – su pelnu?..

    Tylus šnabždėjimas nakčia
    Suošia atsiminimų giria.
    Aš tikiu – atgis, Lietuva atsigaus!
    Jei senąja skraiste žmogus apsigaubs.

    BK-7 (11 klasė)

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Klaipėda

    Aukso spalvos tavo smėlis,
    Jūros gili žydruma.
    Meilės ištroškęs keleivis
    Šaukia: “Tai tu, Klaipėda!”

    Tu, Klaipėda gintarine!
    Saulės šukes surandi,
    Ieškai sidabro lobyno-
    Ieškai ir taką randi.

    Jūros ir saulės miesteli,
    Man tu brangus… Ar tiki?
    Tu dar sulauksi dienelių
    Meilės, šiltųjų naktų…

    Žingsnis- pasaulio grožybė.
    Tavo grožybė- gamta.
    Žibi tu aukso didybe,
    Ir aš kartu, Klaipėda!

    Štai ir dabar atsimušus,
    Tyliai banga nenurims.
    Nori į molą sustingus
    Lėkti balta debesim.

    Meilės ištroškęs keleivi,
    Tu Klaipėdoj gyveni.
    Tu gyveni sielos grožy,
    Aukso ir meilės širdy…

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

1 2