Vedose aprašytos 6 Vyro pareigos Žmonai: 1. Aprūpinti ir išlaikyti; 2. Dovanoti/pirkti rūbus ir papuošalus ir mokėti juos tinkamai pateikti,…
Santuokinė sutartis, kuria vyras ir moteris sukuria bendrą gyvenimą, gyvybę ir jėgą ima iš pačios dieviškojo kūrimo pradžios, o Kristų tikintiems ši sutartis pakyla į aukštesnį laipsnį, nes tampa vienu iš Naujojo Testamento sakramentų. Santuoka sudaroma sutuoktinių sutartimi – abipusiu ir neatšaukiamu pasižadėjimu, kuriuo sutuoktiniai laisvai atsiduoda vienas kitam. Visiškos sutuoktinių ištikimybės ir nesuardomo ryšio reikalauja tiek vyro ir žmonos sąjunga, tiek vaikų gerovė. Savo prigimtimi santuoka ir sutuoktinių meilė skirtos gimdyti ir auklėti vaikams, kurie yra tarsi ją atbaigiantis vainikas, nes vaikai – iš tikrųjų kilniausia santuokos dovana, tėvams teikianti didžiulį gėrį. Intymus gyvenimas ir meilės bendravimas, kuriuo sutuoktiniai tampa „jau nebe du, o vienas kūnas“, yra paties Dievo Kūrėjo įsteigtas, savitų įstatymų tvarkomas ir apdovanojamas ta palaima, kurios nesunaikino gimtoji nuodėmė. Šis šventas ryšys priklauso ne nuo žmogiškojo sprendimo, bet nuo Dievo – santuokos Autoriaus, kuris jai suteikė ypatingą gėrį ir tikslą. Viešpats Kristus, visa atkurdamas ir atnaujindamas, panoro ir santuokai sugrąžinti pirmykštį šventumą bei kilnumą, kad ką Dievas sujungė, žmogus neperskirtų, ir iškėlė ją iki Sakramento orumo, kad neišardoma sutuoktinių sutartis dar labiau išryškintų Kristaus meilę ir taptų jo vienybės su Bažnyčia pavyzdžiu.
Sužadėtiniai, norintys sudaryti bažnytinę santuoką, ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki numatytos vestuvių datos užsiregistruoja parapijoje, kurioje nori susituokti, ir tada siunčiami į pasirengimo Santuokos sakramentui kursus. Klebonas, kurio parapijoje teikiama santuoka, turi užtikrinti tinkamą sužadėtinių parengimą, taip pat įsitikinti jų laisvu stoviu, t. y. tuo, kad jie neturi jokių kliūčių sudaryti bažnytinę santuoką, bei pasirūpinti sužadėtinių katecheze. Pasirengimas Santuokos sakramentui vyksta parapijoje, kurioje santuoka bus laiminama. Jei sužadėtiniams tai neįmanoma, jie gali pasirengti parapijoje, kurioje turi buveinę arba laikinąją buveinę. Tada ikisantuokinės apklausos anketą ir kitus dokumentus kartu su parapijos klebono leidimu tuoktis už parapijos ribų sužadėtiniai pristato į parapiją, kurioje sudaroma santuoka. Kai tuokiamasi užsienyje, šie dokumentai siunčiami per vyskupijos kuriją. Tose bažnyčiose, kuriose laiminama daug santuokų, sužadėtiniai Santuokos sakramentui turi būti parengiami geriau, didesnį dėmesį skiriant sužadėtinių katechezei ir pasirengimo kursams. Tokių bažnyčių klebonai pateikia vyskupui sužadėtinių rengimo programą ir, ordinarui ją patvirtinus, gauna teisę santuokai rengti kitų parapijų sužadėtinius. Jeigu klebonas neturi galimybės gerai parengti sužadėtinius, gyvenančius ne jo parapijoje, jis turi atsisakyti laiminti jų santuoką.
Bažnytinėms santuokoms keliamos tokios pačios santuokos sudarymo sąlygos kaip ir civilinėms, t.y. draudžiama tuoktis tos pačios lyties asmenims, pažeisti monogamijos principą, santuoka turi būti sudaroma laisva valia bei tarp veiksnių asmenų, sulaukusių aštuoniolikos metų. Be šių sąlygų bažnytine tvarka sudaromoms santuokoms keliami papildomi reikalavimai: santuoka turi būti sudaryta Lietuvos Respublikoje įregistruotos religinės organizacijos kanonų nustatyta procedūra bei įtraukta į santuokų apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. Šiuo metu iškyla problemų dėl bažnytinių santuokų registravimo civilinės metrikacijos įstaigose, todėl tai reiktų aptarti plačiau. LR Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją, todėl iš pirmo žvilgsnio Civilinio kodekso (toliau CK) reikalavimas registruoti bažnytine tvarka sudarytą santuoką civilinės metrikacijos įstaigoje gali pasirodyti prieštaraujantis Konstitucijai. Tačiau bažnytinės santuokos registravimas išreiškia viešą interesą. Tokiu būdu valstybė gali reguliuoti imperatyvių šeimos teisės principų (monogamijos, santuokos laisvos valios ir pan.) įgyvendinimą. Be to, bažnytinės santuokos įtraukimas į valstybinę apskaitą išreiškia ir sutuoktinių valią gyvenant bažnytinėje santuokoje naudotis civilinių įstatymų garantuojamomis teisėmis ir pareigomis.
Teisingumo ministras patvirtino naujos redakcijos Pranešimo apie bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka įregistruotą santuoką formą ir pranešimo tvarkos aprašą. Atsižvelgiant į šių metų liepos 15 d. priimtą Seimo nutarimą, kuriuo buvo suteiktas valstybės pripažinimas Septintosios dienos adventistų Bažnyčiai, nuo šiol į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigose bus įtraukiamos ir tos santuokos, kurios bus įregistruotos ir septintosios dienos adventistų religinės bendruomenės. Vadovaujantis naująja tvarka, santuokos sudarymo vietos civilinės metrikacijos įstaigai pateikiamame nustatytos formos pranešime apie santuokos įregistravimą bus nurodoma mažiau asmens duomenų. Teisingumo ministerija pažymi, kad siekiant bažnytine tvarka sudarytą santuoką įtraukti į valstybinę apskaitą, religinės bendruomenės ar bendrijos (išskyrus lotynų apeigų katalikų) įgalioti asmenys, kaip ir ankščiau, santuokos sudarymo vietos civilinės metrikacijos įstaigai per dešimt dienų po santuokos sudarymo bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka, turės pateikti nustatytos formos pranešimą apie santuokos įregistravimą. Taip pat primename, kad pagal galiojančią tvarką, užsienio valstybėse, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, kuriose bažnytinė santuoka prilyginama civilinei santuokai ir į valstybės apskaitą neįtraukiama, bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudaryta santuoka į apskaitą Lietuvoje taip pat neįtraukiama.
Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria”, – daugybę metų šie žodžiai aiškiai bylojo apie tai, jog prie altoriaus einama tik kartą per visą gyvenimą. Tačiau Bažnyčios kanonai santuokos priesaikos žodžius leidžia tarti ir antrąjį kartą. Tiesa, tik tuomet, jei bažnytinis tribunolas, atlikęs tyrimą, pripažįsta, kad pirmoji santuoka negaliojo nuo pat santuokos sakramento priėmimo pradžios. 1983 metais Vatikanas paskelbė kanonus, kurie palengvino bažnytinio tribunolo darbą tiriant santuokų paskelbimo negaliojančiomis bylas. Vargu ar popiežius Jonas Paulius II manė, kad šia galimybe skubės pasinaudoti šimtai tūkstančių tikinčiųjų visame pasaulyje. 2000 m. Vatikanas skelbė, jog tiria 1000 žmonių prašymus anuliuoti bažnytines santuokas. Kaip per 9 metus augo prašymų skaičiai, galima iliustruoti kad ir Telšių vyskupijos, kuriai priklauso Klaipėdos apskritis, pavyzdžiu. Per pastaruosius keletą metų šios vyskupijos bažnytinį tribunolą kasmet pasiekia 60-70 prašymų. Tribunolo teisėjo Domo Gatauto teigimu, daugiausiai jų – iš Klaipėdos miesto. Faktą, kad per keletą metų pastebimai daugėjo asmenų, norinčių, kad tribunolas pripažintų jų santuokas negaliojančiomis, kunigas vertina ramiai.
„Iš tiesų bažnytinių skyrybų nėra. Santuoka gali būti tik paskelbta negaliojančia, jei atrandama, kad priesaika buvo netikra. Mat Santuokos sakramentas – kai sutuoktinis labai sąmoningai ir laisva valia vienas kitam pažada savo gyvenimą Dievo akivaizdoje, įsileisdami Dievą kaip trečią. Bažnyčia tokį pasižadėjimą vertina labai atsakingai. Jei santuoka sudaroma ne dėl to, o dėl kažkokios kitos priežasties, tai nėra tikras motyvas“, – svarstė Išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bendrakeleiviai“ vadovė Elvyra Kučinskaitė. Anot išskyrusių žmonių sielas gydančios pašnekovės, žmonės dažnai nesuvokia, kas yra Santuokos sakramentas. Nemažai jų tuokiasi bažnyčioje todėl, kad taip iškilmingiau ar gerbdami tradicijas. Santuoka „iš reikalo“. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, moteris neturėjo kito pasirinkimo, nes laukėsi kūdikio. Arba ji tuo metu nesuvokė, ką daro, nes tekėti spaudė tėvai, artimieji, o ji dėl savo jauno amžiaus ar nebrandumo šiam spaudimui pasidavė. Anot Vilniaus Arkivyskupijos tribunolo vyskupo Juozo Tunaičio, taip pat kreipiasi ir vyrai, teigdami, kad patyrė spaudimą santuokai, nes mergina laukėsi kūdikio. Taip pat bažnyčia atmeta santuoką dėl išskaičiavimo – siekiant gauti turto, pakeisti pavardę, dėl baimės likti senmerge arba noro turėti neapmokamą tarnaitę, jei vienas iš sutuoktinių smurtauja, priklausomas nuo alkoholio ir narkotikų, nusiteikęs neturėti vaikų.
Vis daugiau porų trokšta žengti prie altoriaus ir gauti bažnytinės santuokos palaiminimą. Tačiau pastaruoju metu smarkiai padaugėjo ir prašymų tokią santuoką pripažinti negaliojančia. Apie bažnytinės santuokos ypatumus, jos reikšmę, galimybes pripažinti ją negaliojančia „Lietuvos ryto” žurnalistė kalbėjosi su sostinės Šv.Kryžiaus bažnyčios rektoriumi Ričardu Doveika. Šis dvasininkas yra sutuokęs ne vieną garsią porą. Ir toli gražu ne visos jos išlaiko gyvenimo išbandymus – neilgai trukus išsiskiria. – Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad Bažnyčia neteikia santuokos nutraukimo paslaugų, – pokalbio pradžioje pasakė R.Doveika. – Bažnyčia niekada nėra skyrybų palaikytoja ar teikėja. Atvirkščiai, šeimos gyvenimas – vienas kertinių Bažnyčios veiklos pagrindų. Bažnyčia deda didžiules pastangas, kad santuoka būtų išsaugota. Sutuoktinius konsultuoja šeimos krizių centrai prie vyskupijų, organizuojamos šeimų mokyklėlės, jaunavedžių savaitgaliai. Siūloma žmonėms kalbėtis, o kartais ir pagyventi atskirai, išliekant santuokoje. – Vis dėlto jei niekas nepadeda, Bažnyčia anuliuoja bažnytinę santuoką. Ar tas veiksmas vadinamas kaip nors kitaip? – Išnagrinėjusi gyvenimo aplinkybes Bažnyčia gali paskelbti, kad dviejų žmonių bažnytinė santuoka yra negaliojanti.
Kai tik mes sužinome apie neištikimybę, iš karto norisi paklausti: „Kas buvo ne taip?” O atsakymas, pasak mokslininkų, gali būti paprastas: „Visiškai nieko”. Tyrime, publikuotame 2008 metų „Journal of Marriage and Family”, poros buvo paprašytos apibūdinti savo santuokas kaip „labai laimingas”, „pakankamai laimingas”, arba „ne itin laimingas”. Žmonės iš ne itin laimingų santuokų tris kartus labiau buvo linkę į neištikimybę nei iš labai laimingų, tačiau nuostabą kelia tai, jog žmonės iš pakankamai laimingų santuokų dusyk labiau nei iš labai laimingų buvo linkę užmegzti romaną. Kas yra „pakankamai laiminga” santuoka? Mokslininkai kelia klausimą, ar tik mes nedarome santuokos institucijai pernelyg didelio spaudimo, jei tikimės, kad santykiai visuomet bus nesibaigiantis jausmų ir romantikos pikas, nepaisant, pavyzdžiui, gimusių vaikai ar pablogėjusios ekonominės padėties. Kai vyrus ir moteris ištinka sunkumai ar aplanko nuobodulys, jie išsyk nustumia savo „pakankamai laimingą” santuoką į šalį. Keliuose tyrimuose pastebėta, kad moterims didesnę įtaką daro mažos problemos santykiuose ir kad jos dėl to užmezga romanus. Tyrime nustatyta, kad pusė moterų paliudijo, jog prieš užmezgant romaną santuokoje buvo problemų, tuo tarpu tokių vyrų buvo vos ketvirtadalis.
Nuolat ginčijatės dėl nuotolinio valdymo pultelio? Nesutariate dėl namų interjero? Pabodo rinkti po namus išmėtytas nešvarias vyro kojines ir ginčytis dėl namų sutvarkymo? Gabrielle ir Janas Henningai galbūt atrado puikų sprendimą, dėl įvairių smulkmenų nesutariantiems sutuoktiniams. Jų laimingos santuokos paslaptis – gyvenimas gretimuose būstuose. Tokį gyvenimo būdą sutuoktiniai, kuriems abiems 57 metai, praktikuoja pastaruosius dešimt metų. Kartu pora jau 36-erius metus.Dailymail.com pateikia Gabriellės pasakojimą apie savo neįprastą gyvenimą. Kiekvieną rytą į lovą mano vyras Janas atneša man karštos arbatos ir skrebučių. Mes aptariame naujos dienos planus. Tada, pakeliui į universitetą, kur dėstau meną, pavežu jį iki mokyklos, kurioje jis dirba. Darbo dienai pasibaigus, dažnai kartu važiuojame apsipirkti, o šeštadieniais turime įprotį išeiti papietauti į miestą. Esu tikra, kad daugelio sutuoktinių namų rutina labai panaši į mūsiškę. Tačiau taip pat neabejoju, kad mūsų šeimos gyvenimas nuo jų labai skiriasi. Turime savo atskirus miegamuosius, atskiras vonias, virtuves ir svetaines. Taip pat turime savo lauko darželius, atskirtus tvora. Mano manymu, atradome patį geriausią sprendimą: gyvename savo pačių gyvenimus, tačiau neprarandame ir sutuoktinių gyvenimui būdingų džiaugsmų ir privalumų.