Laiko ratas, ištirpdęs ledo rūmų spindesį, išbarstęs pavasario sodų žydėjimą, kieton saujon surinkęs vasaros šilumą, trumpam stabteli prie pilnos rudens…
Daina Lietuvių Tautos Gyvenime yra visur ir visada esanti palydovė. Nėra svarbesnių Darbo sričių ar Gyvenimo momentų, kurie būtų pergyvenami…
Kiekviena Tauta dėkoja savaip. Anglosaksų Kultūroje, dėkojant yra pranešama tik tiek, kad apie tave pagalvoju: danke, thank you. Prancūzai sako…
Daina “Rimo rimo tūto sutariela”. “Rimo” senąja Lietuvių Kalba reiškia pasyvųjį pradą, moteriškąjį (rytų Kultūroje atstoja in energiją) – iš…
Valgymo kultūrai kol kas Lietuvoje neskiriama jokio dėmesio. Tuo galite įsitikinti Lietuvos vyriausybės, Seimo valgyklose, stebėdami, kaip nelabai gražiai valgo…
Vedose aprašytos 6 Vyro pareigos Žmonai: 1. Aprūpinti ir išlaikyti; 2. Dovanoti/pirkti rūbus ir papuošalus ir mokėti juos tinkamai pateikti,…
Lietuvių tarpe užgimė nauja tradicija/ritualas – visuotinė malda Tiesai. Visi Mes esame skirtingų pažiūrų, pasaulėžiūrų ir vertiname pasaulį įvairiai. Kiekvienas…
“Sutartinėje dera kažkoks labai labai senoviškas mąstymas, kada gražumas buvo tarsi “sudaužti” skirtingus balsus. Visos sutartinės pasižymi labai tobula forma, ten…
Paprastai etnologijoje pagrindinė tyrimo priemonė yra papročiai ir tradicijos. Kalba laikoma pagalbine. Bet labai gali būti, kad su lietuvių kalba yra kitaip – kalba, žodis gali tapti etnologijos ir netgi platesne prasme pasaulėžiūros instrumentu. Neabejotinas lietuvių (baltų) kalbų archajiškumas leidžia savaip spręsti garso ir prasmės santykio žodyje mįslę. Gali būti, kad rašto atsiradimas (kuris, aišku, yra civilizacijos pasiekimas) kartu yra ir kultūros nuosmukis špengleriškąja prasme, kai buvo prarasta garso ir prasmės dermė (Babelio bokšto katastrofa). Pačios seniausios kultūros (pavyzdžiui, Indija) nepasitiki raštu ir tęstinumui užtikrinti laikosi sakytinės tradicijos, garso kultūros.
Gal iš tiesų branduolinėse, “motininėse” kiekvienos kalbinės šeimos kalbose, dar tebesančiose “porojinės” būklės, iki Babelio katastrofos, garsas turi prasmę, o prasmė – savą garsą? Jei taip, tai lietuvių kalba būtų pirmoji pretendentė tarp ide. kalbų. Labai gali būti, kad mūsų kalboje garsas reiškia, o prasmė girdisi, tik šito jau nebežinome ir nebemokame. Gali būti, kad mūsų kalboje glūdi “paslaptis minties, įkūnytos garso materijoje” (R. Jakobson).