Mūsų dienomis žmonės gyvena milžinišku tempu. Visi kažkur skuba, turi kalnus niekada nesibaigiančių darbų ir rūpesčių. Depresinių susirgimų skaičius auga, savižudybių Lietuvoje nemažėja. Ar čia dar gyvena laimingų žmonių? O gal laimė tapo tik retų išrinktųjų privilegija, nepasiekiama paprastam mirtingajam? Dažnai tenka išgirsti, kad kažkas trukdo žmonėms būti laimingais. Kaltė paprastai priskiriama sutuoktiniui, kuris turi per daug ydų ir per mažai dorybių, galbūt vaikams, kurie tokie išdykę ir nerodo jokio dėkingumo už rūpestį, draugams, kurie yra dideli egoistai ir ieško tik naudos sau… Šitaip kaltininkų sąrašą būtų galima tęsti be galo. Galima pagalvoti, kad būdami su kitais žmonėmis, būti laimingi negalime, nes visi kiti (ne mes) yra tokie nuodėmingi. Tačiau be žmonių, be šeimos, be artimųjų laimingas taip pat nebūsi. Taip ir sukasi žmonės užburtame rate tos laimės bergždžiai ieškodami. O iš tiesų iki jos trūksta tiek nedaug, ir kelias visai netolimas – reikia tik stabtelti ir atsisukti į save. Vieninteliai, kas gali leisti mums būti laimingais, esame… mes patys. Ne sutuoktinis, ne vaikai, ne draugai ar priešai veda mus laimės link. Tik mes patys galime suteikti sau šį leidimą būti laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Nemažas būrys psichologų yra tyrę laimės fenomeną. Visus domino, nuo ko priklauso laimė. Gauti tyrimų rezultatai yra labai paprasti ir iš tiesų net nestebinantys. Turbūt svarbiausias veiksnys kelyje į laimę – savivertė.

Brangieji, tai yra labai svarbi žinia apie laimę, kurią noriu Jums perduoti. Laimė yra mūsų prigimtis. Viskas, kas mūsų laimę „dengia“ (emocijos, mintys), trukdo ją jausti. Visada, kada skauda, jaučiate ego; visada, kada gera, jaučiate save – laimę. Žmonės, pagalvokime, ką mes veiktume gyvenime, jeigu nebūtų laimės. Ką mes čia darytumėme? Norėtumėme eiti į darbą, kad uždirbtume pinigų, ir… kas tada? Ką darytumėme, jeigu nebūtų meilės? Vaikščiotumėme susiraukę, kaip rabarbarų privalgę? Ar apskritai būtų įdomu gyventi? Ar gali būti taip, kad kiekvienas žmogus ieško tik vieno – laimės? Ir jeigu taip, tai visų veiksmų motyvas yra laimė – „pagaliau pavyks, ir sužydėsiu vidumi į visas puses, visomis spalvomis – jausiu laimę!”. Patyrinėkite save ir patys atrasite, kokia galutinė motyvacija slypi už visų Jūsų ketinimų. Dar viena mintis: „kiekvienam laimė yra skirtinga“. Kaip čia taip? Kiekvienam kojos dvi, kaip ir rankos. Galva viena, vidaus organai „panašūs“, kvėpuojame oru, plaukiame vandeniu, o jau laimė skirtinga? Negali būti! (Juokiuosi). Taip, mes viduje išgyvename skirtingus jausmus ir mintis, bet kas slypi už visų jausmų? Juokas. Negi juoko metu žmonės neturi viduje panašių išgyvenimų? Kai žmogus juokiasi, ar jis apie ką nors įtemptai galvoja? Pvz. apie mokesčius, darbus, kaip surūšiuoti popierius archyve ar pan.? Juoko metu galva ištuštėja nuo minčių, ir šlovingoji tuštuma teikia laimę! Kai tik mintys su jausmais „pakankamai“ pasišalina, „įvyksta“ laimė.

XXI amžius. Visuotinis progresas, pinigų troškulys, karjeros siekiamybė didėlė, kaip niekada anksčiau. Ir, staiga, stop! Turiu viską, ką gali pasiūlyti XXI amžius, tačiau nėra laimės. O kas tai? Laimė – jausmas, kurio buvo siekiama per amžių amžius. Taigi, kalbėdami apie visuotinį progresą, pažvelkime kaip vyko laimės supratimo progresas. Kone kasdien gauname elektroninius laiškus, pasakojančius įvairias istorijas apie laimę. O literatūroje laimė apibūdinama kaip teigiama emocija ar ištisas teigiamų emocijų spektras, jausmas, žmogaus būsena, kuri pasireiškia įvairiais jausmais – dvasine pusiausvyra, pasitenkinimu, ramybe, džiugesiu, dideliu džiaugsmu. Tai jausmas, kuris yra visiškai subjektyvus, jis kyla tenkinant dvasinius (ar daug tokių tenkiname XXI – progreso amžiuje), pažinimo, bendravimo, estetinius ir fiziologinius poreikius. Laimė visų pirma yra susijusi su gyvenimo tikslo ir prasmės klausimais. Štai, Aristotelis laimės sąvoką apibrėžė kaip kiekvienos veiklos tikslą, o ne asmens būseną. Pats Aristotelis buvo svarbiausias eudemonizmo, teigiančio, jog gyvenimo tikslas yra asmeninis laimės siekimas, atstovas. Šių laikų vartotojiškai visuomenei eudemonizmo krypties atstovai turėtų ką pasakyti – gyvenime žmogui pakanka savęs paties. Stoikai teigė, jog laimė pasiekiama tik tuomet, kai nebijoma mirties, skausmo ir, kas svarbiausia, kai neabejojama, jog laimė yra pasiekiama. Vėlgi, svarbiausia laimė – dvasinė laimė, puoselėjant dorybes.

Ar laimės siekimas gali būti pražūtingas? Kiek laimės pakanka? Nors knygose teikiama įvairių patarimų, kaip maksimaliai padidinti laimę, naujausi tyrimai rodo, kad visavertį džiaugsmą suteikia ne maksimali, bet santūri laimė. Laimė paprastai koreliuoja su įvairiomis gyvenimo sritimis. Kuo Jūs laimingesnis, tuo Jums geriau sekasi tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Laimingi žmonės turi ir daugiau galimybių susituokti ir išlaikyti santuoką; jie yra vertinami kaip darbuotojai, profesionalai, daugiau uždirba, yra sveikesni ir ilgiau gyvena. Psichologai nusprendė pažiūrėti, koks yra optimalus laimės lygis, kad gyvenimas būtų sėkmingas. Tyrimo vadovas Edas Dieneris su kolegomis, išanalizavęs pasaulinio vertybių tyrimo duomenis, pastebėjo, kad laimingiausiems žmonėms (pasitenkinimu gyvenimu įvertinusiems maksimaliu balu) įvairiose gyvenimo srityse sekėsi prasčiau nei ne tokiems laimingiems kolegoms. Rezultatai parodė, kad respondentams, savo laimę įvertinusiems 8–9 balais iš dešimties, įvairiose gyvenimo srityse sekėsi labiau nei tiems, kurie savo laimę vertina 10 balų. Didžiausias pajamas gauna ir aukščiausią išsilavinimą pasiekia ne maksimaliai, bet nuosaikiai laimingi asmenys. Kaip teigia tyrėjai, visiškai laimingais save laikantys žmonės yra mažiau linkę keisti savo elgesį ir prisitaikyti prie išorinių pokyčių, o tai jiems trukdo siekti aukštumų. Vis dėlto „dešimtukininkams“ geriau sekasi užmegzti ir palaikyti ilgalaikius santykius su kitais asmenimis.

Šokolado plytelė, pliuškenimasis šiltoje vonioje, pietų pogulis, pasivaikščiojimas parke – tai dalykai, žmonėms galintys suteikti daug laimės. Notingemo universiteto darbuotojų atliktas tyrimas parodė, kad paprasti dalykai kur kas svarbesni už prabangą. Tyrėjai lygino loterijos laimėtojų ir paprastų žmonių džiaugsmo lygius. Tiriamųjų buvo klausiama, koks jų pasitenkinimo tam tikrų gyvenimo elementais lygis, ar dažnai ir kaip jie pasilepina. Visų nuostabai loterijos laimėtojams laimę teikiančių dalykų sąrašo viršuje atsidūrė ne prabangios mašinos, papuošalai su deimantais ir kiti brangūs daiktai, o tokie paprasti dalykai kaip muzikos klausymas, knygos skaitymas ir vyno gėrimas. Pasak dr. R. Tunney, norėdami pasikelti ūpą, pasilepiname tam tikrais maloniais dalykais ir pasidovanojame ką nors miela. Rezultatai parodė, kad savo gyvenimu patenkinti 95 proc. loterijos laimėtojų , o iš kitos grupės žmonių laimingi tik 75 proc. „Turtingieji dažniau gali daugiau sau leisti ir pasilepinti, o tai gali turėti įtakos ir bendram pasitenkinimui gyvenimu, – tyrimo rezultatus aiškino mokslininkai. Nustatyta, kad laimingieji žmonės – tiek loterijos laimėtojai, tiek kontrolinė grupė – mėgaujasi vonia, dažnai plaukioja, žaidžia įvairius žaidimus ir užsiima savo pomėgiu. Tie, kurie save apibūdino kaip mažiau laimingus, nesimėgauja nemokamais užsiėmimais, jie dažniau pasidovanoja kitokių daiktų, pvz., CD, DVD grotuvą, ir pigaus maisto.

Kasdien nuo ryto iki vakaro netylančios politikų bei ekonomikos ekspertų grėsmingos kalbos apie krizę jau taip įgriso, kad daugeliui kelia tik šypseną. Nuskambės kaip paradoksas, bet gal visi šie gresiantys nepritekliai išmokys mus pasijusti bent truputį laimingesniais? Tiksliau – privers permąstyti, kas mums teikia laimės. Tuo tarpu mokslininkai vis nesiliauja ginčytis, kokie žmonės yra nelaimingesni – nieko neturintys ar visko pertekę. Keliaujantys po egzotiškas, bet varganas Rytų ar Afrikos šalis visada pasakoja apie ten matytus žmonių veidus. Lūšnose gyvenantys, vos galą su galu suduriantys čiabuviai žino, kad niekada nesusikraus didžiulių turtų, tačiau visada svečius pasitinka plačia ir nuoširdžia šypsena. Regis, jų laimei reikia tiek ne daug, kad jie gali pasijusti laimingi nuo visu gražumu išskleidusios gėlės. Lietuviai pagal įvairias sociologines apklausas nepriskiriami prie laimingų tautų. Mes nepatenkinti viskuo – pradedant lietingais Lietuvos orais, triukšmaujančiais kaimynais, baigiant vergišku darbo krūviu bei juokingu atlygiu už jį. Tačiau kodėl vieni, gyvendami tomis pačiomis sąlygomis, nuolat niurna, o kiti vis dėlto bando neprarasti humoro jausmo? Laimės pojūtis siejamas su pačiais įvairiausiais dalykais. Didžiosios Britanijos ir Australijos mokslininkai, ištyrę apie 1 tūkst. dvynių porų, nustatė genus, kurie daro žmones laimingus. Tiesa, nuo šių genų priklauso tik apie pusę mūsų laimės pojūčių. Likę veiksniai – santykiai, sveikata ir karjera.

Psichologijoje pastaruoju metu neretai stengiamasi nusakyti, kas gi teikia žmogui laimę. Atliekant tyrimus paprastai išskiriami įvairūs gyvenimo aspektai, taip pat ir religinis, bei aiškinamasi, kaip jie siejasi ir ar iš viso siejasi su žmogaus laimės išgyvenimu. Religinis aspektas tyrimuose dažniausiai skaidomas į 2 pagrindines dalis: bažnyčios lankymą ir asmeninį tikėjimą. 1990 metais atlikus 14-kos Europos šalių gyventojų tyrimą (jame dalyvavo 163 000 asmenų), paaiškėjo, kad net 85 proc. kartą ir dažniau per savaitę besilankančių bažnyčioje jaučiasi „labai patenkinti gyvenimu“. Lygiai taip pat atsakė ir 77 proc. žmonių, kurie visai joje nesilanko. Skirtumas tarytum nelabai didelis, bet vis dėlto pastebimas. Nuodugnesni tyrimai parodė, kad bažnyčios lankymas yra reikšmingai susijęs su vyresnių asmenų ir moterų laimės išgyvenimu. Tai suprantama: juk kiekvienam svarbu ne apsiriboti tarpasmeniniais ryšiais savo šeimoje, bet jaustis ir didesnės bendrijos nariu. Tikėjimas ir bažnyčios lankymas suvienija žmones į bažnytines bendruomenes, kurios savo ruožtu daro įtaką kiekvieno jos dalyvio gyvenimui. Taigi, tokia bendruomenė padeda asmeniui įveikti socialinę atskirtį, pasijusti jos nariu ir prireikus sulaukti kitų narių palaikymo bei pagalbos. Kurti bažnytinę bendruomenę ir palaikyti jos gyvavimą – vienas iš svarbesnių tikinčiųjų uždavinių.