TURINYS

ĮVADAS
1 dalis. ASMENYBĖS SAMPRATA
1.1. Psichoanalizės teorija
1.2. Mokymosi teorija
1.3. Augimo teorija
2 dalis. KITOS ASMENYBĖS SAMPRATOS TEORIJOS
IR FAKTORIAI
2.1. Lauko teorija
2.2. Motyvacijos teorija
2.3. Savisuderinamumo teorija
2.4. Logika ir kūryba
2.5. Intuicija ir įpročiai
2.6. Vertybių sistema

Įvadas

Menas valdyti žmones visuomet yra gyvybiškai svarbus vadovams bet kurioje veiklos srityje. Praeityje, kai buvo darbo jėgos perteklius ir mažas nusiskundimų skaičius, vadovas galėdavo “laikyti po padu” daugiau darbininkų ir atleisti nepatikusius. Šiais laikais prityrę specialistai tapo retenybė. Be to, labai padaugėjo skundų bei reikalavimų, kuriems tenkinti firmos išleidžia daugiau pinigų, nei kitiems veiklos objektams. Dėl visų šių faktorių valdymo menas yra vienas pagrindinių momentų vertinant firmos konkurentabilumą ir vadovybės darbo efektyvumą.

Nors žmogus yra sudėtingesnis ir mįslingesnis už bet kurį gamybinį procesą, teorinis supratimas apie jį labai menkas. Žmogaus atsakomųjų reakcijų gama žymiai platesnė nei įrengimų. Vienodi mechanizmai vienodomis sąlygomis vienodai reaguoja į konkrečius poveikius, tačiau nėra dviejų žmonių, kurie, atsidūrę vienodose sąlygose, elgtųsi vienodai ( nors jų patirtis ir būtų identiška).

Be to, žmogus reaguoja į tokius faktorius, kurie mums nežinomi, todėl jo negalima tiksliai apibūdinti. Lengva patikrinti, kaip dirba mašina, žmogus gi gali nusišypsoti, nors viduje tiesiog “verda” iš pykčio.

Nors psichologija – jauna disciplina, tačiau apie individualų mąstymą ir elgesį spėjo sukaupti nemaža žinių. Ji gali būti naudinga vadovui, kuriam būtina suprasti žmones, su kuriais dirba. Pirmos ir antros šio darbo dalies tikslas- supažindinti su kai kuriomis psichologijos mokyklomis, teorijomis, koncepcijomis, labiausiai tinkančiomis šiuolaikiniam vadovui. Žmogaus elgesio samprata leis vadovui būti atidesniu žmonėms, padėti darbuotojams patenkinti savo poreikius ir pasitarnauti organizacijai.

1 dalis

Asmenybės samprata

Šioje dalyje pateikiamos trys pagrindinės mokyklos: 1) psichoanalizės teorija, 2) mokymosi teorija ir 3) augimo teorija.

1. 1. Psichoanalizės teorija

Vientisą ir išsamiausią žmogaus asmenybės teoriją- psichoanalizės teoriją- XX a. pradžioje sukūrė Z.Froidas (S.Freud), o ją išvystė K.Jungas (K.G.Jung), A.Adleris (A.Adler), K.Horni (K.Horney), H.Salivanas(H.S.Sullivan) ir E.Fromas(E.Fromm).

Z.Froidas

Z. Froidas( 1856- 1939)- austrų psichiatras ir psichologas, sukūręs individo psichoseksualinio vystymosi teoriją, pasiūlęs laisvų asociacijų metodą laikyti psichoanalitinės terapijos pagrindu.

Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis.Pirmosios esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį. Froidas įrodinėjo, kad sapnų turinys, nors dažnai atrodo nieko bendro su realybe neturintis, yra sąlygojamas nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų. Jei gerbiantis viršininką darbuotojas sapne mato jį, atleistą iš pareigų, tai pagal Froido teoriją gali reikšti, kad iš tikrųjų viršininkas nėra pavaldiniui malonus.

Kalbos, rašymo, atminties klaidas (” Freudian slips”) Z.Froidas laikė ne atsitiktiniais nesusipratimais, o neįsisąmonintų siekių ir troškimų liudijimu. Jei susirinkimo pirmininkas suklys ir pasakys: ” man labai nemalonu jus, susirinkusius čia, matyti…”- tai gali reikšti, kad pasąmonėje dėl įvairių priežasčių jis norėtų susirinkimą atidėti arba visai atšaukti.

Antroji hipotezė sako, kad neįsisąmoninti procesai vaidina žymiai svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį, nei sąmoningi. Žmogus dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų. Kad išsiaiškintų slaptus siekius, Froidas sukūrė laisvų asociacijų metodą, t.y. tiriamasis kalba viską, kas jam šauna į galvą, nesvarbu kokios keistos ar nesąmoningos išreikštosios mintys bebūtų.

Tęsdamas tyrimus, Froidas sukūrė struktūrinį žmogaus psichinio gyvenimo organizacijos modelį. Jis išskyrė tris pagrindines dalis: “id” (arba “tai”), “ego” (arba “aš”) ir “superego” (arba “aukščiau negu aš”).

“Id”- žmogiškų troškimų šaltinis. Tai seksualiniai ir agresyvieji troškimai, besivadovaujantys pasitenkinimu ir norų įgyvendinimu nedelsiant.

“Ego”- sąmonė, reguliuojanti pirmojo ir trečiojo psichikos lygių konfliktą, kontroliuojanti “id” ir “superego”. Ji paklūsta realybės dėsniams ir ieško galimybės patenkinti poreikius ir norus atsižvelgdama į išorinius faktorius.

“Superego”- auklėjimo, socialinių normų suformuotas psichikos lygis (sąžinė), padedantis sąmonei tramdyti ir valdyti pasąmonės potraukius. “Superego” formuojasi tėvų, kuriuos vaikas stebi, moralės pavyzdžiu. Štai pavyzdys, kaip visos trys psichikos dalys veikia vienu metu. Sutikęs gatvėje patrauklią moterį, vyriškis gauna iš “id” seksualinį impulsą. Jo “ego” ieško galimybės realiai patenkinti norą, o “superego”- moralinių principų ir kaltės jausmo įsikūnijimas- sulaiko nuo agresyvių veiksmų.

Kai susidaro išorinis pavojus žmogaus psichinei būsenai (nerimas, stresas), “ego” stengiasi sumažinti pavojų ieškodamas realaus, sąmoningo problemos sprendimo arba iškreipdamas situaciją. Toks reiškinys žinomas kaip apsauginių mechanizmų veikimas.

Pagrindiniai apsauginiai mechanizmai yra šie:

1) Išstūmimas (repression).Reiškiasi kaip nesiderinančių su savimone ir galinčių pakenkti savigarbai potraukių ir impulsų, t.p. jų sukeltų emocijų bei atsiminimų užmiršimas, arba perkėlimas iš sąmonės į pasąmonę. Skirtingai nuo paprasto užmiršimo, yra motyvuotas, t.y. užmirštama tai, kas nemalonu ir kelia kaltės pajautimą.

2) Perkėlimas (projection). Asmuo priskiria savo pojūčius kitiems žmonėms. Užuot pasakęs “Aš nekenčiu Džordžo”, jis gali pasakyti “Džordžas nekenčia manęs”. “Ego” naudojasi šiomis priemonėmis dėl tų pačių priežasčių kaip išstūmimo atveju. Minties apie neapykantą įsisąmoninimas, dažnai žeidžiantis labiau nei pati neapykanta, sukelia tokį nerimą ir pavojų, kad žmogus nebegali normaliai gyventi.

3) Racionalizavimas (rationalization). Tikrosios priežastys, sukeliančios tam tikras mintis ar poelgius, kartais yra tokios nepriimtinos, kad jas reikia pakeisti priimtinesnėmis. Pavyzdžiui, sunkiai susitvarkantis su darbais, gali tikinti save ir kitus, kad grafikas neatitinka realių žmogaus galimybių. Iš tikrųjų jam norisi, kad visas kolektyvas dirbtų lėčiau ir blogiau, nes jis jaučiasi pažemintas.

4) Pakeitimas ( reaction formation ). Kai noro, jausmo įsisąmoninimas sukelia žmogui baimę ir diskomfortą, juos galima pakeisti priešingais ( pyktį- džiaugsmu, neapykantą- pakantumu ir pan.).

K.G.Jungas

K.G. Jungas(1875- 1961)- šveicarų psichologas, filosofas.Davė pradžią gelmių psichologijos krypčiai- analitinei psichologijai. 1907- 11 Z. Froido mokinys ir bendradarbis. Froidistinėje psichikos sistemoje itin didelę reikšmę teikė kolektyvinei pasąmonei, priskirdamas jai instinktus ir archetipus (ankstesnių kartų mitus, simbolius ir vaizdinius ).

Nors K.G.Jungas pritarė daugeliui Z.Froido idėjų, tačiau jų nuomonės išsiskyrė principiniuose nesutarimuose. Jungas manė, kad elgesį lemia tiek žmogaus norai, tikslai, tiek gyvenimo istorija. Jei Froidas tvirtino, kad žmogus gyvena tik norais, tai Jungas manė, kad žmogus gyvena ir norais, ir tikslais.

Žinomiausia Jungo “asmenybės teorijos” dalis- žmonių skirstymas į intravertus ir ekstravertus. Ekstravertai susikoncentravę į išorinį pasaulį ir yra komunikabilesni. Intravertai orientuojasi į savo vidinį pasaulį, subjektyvius pojūčius, yra uždaresni. Abi šios tendencijos dera vienoje asmenybėje, tačiau viena jų dominuoja, nulemdama asmenybės tipą.Todėl vadovui svarbu žinoti, kad žmonės bendrauja su išoriniu pasauliu taip, kaip jiems patogiau, o tai reiškia, kad su kiekvienu iš jų reikia elgtis skirtingai.

A.Adleris

A. Adleris (1870- 1937)- austrų gydytojas ir psichologas. 1902-11 Z.Froido bendradarbis. Atsisakęs Froido pažiūrų sukūrė individualios psichologijos sistemą. Žmogaus veiklos stimulu laikė siekimą kompensuoti nepilnavertiškumo kompleksą.

Adleris manė, kad socialiniams žmogaus interesams ir norui vadovauti, pirmauti reikėtų skirti daugiau dėmesio, nei tai darė Froidas. Jo sukurta teorija kaip tik ir sukoncentruota į šiuos aspektus .

Savo teorijoje Adleris įrodinėja, kad noras pirmauti- pagrindinis žmogaus noras.Pirmaavimą jis suprato ne kaip garbę ar socialinį statusą, o kaip kažką labai artimą potencialių žmogaus galimybių vystymui ir realizavimui. Adleris pastebėjo, kad silpni vienoje veiklos srityje žmonės dažnai jaučiasi nepilnaverčiai ir bando kompensuoti tuos trūkumus kita veikla.Pavyzdžiui, G. Kaningemas (Kanningem) vaikystėje labai apdegė. Norėdamas kompensuoti šį trūkumą jis intensyviai treniravosi ir tapo žymiu sprinteriu.

K.Horni, H.Salivanas ir E.Fromas

K. Horni(1885-1952)-vokiečių, amerikiečių gydytoja, psichologė. Neurozes laikė žmogaus elgesio apsaugos nuo priešiškos socialinės aplinkos forma.

H. Salivanas (1892- 1949)- amerikiečių psichologas. Sukūrė asmeninių santykių koncepciją. Asmenybę traktavo kaip žmogaus personifikacijų visumą.

E.Fromas (1900- 1980)- vokiečių ir JAV filosofas, sociologas psichologas; projekto sukurti sveiką visuomenę psichoanalitinės socialinės ir individualios terapijos pagrindu autorius.

Šie psichologai taip pat pripažino socialinių aspektų svarbą asmenybės teorijoje. Jie padarė svarbų įnašą į žmogaus, ne tik kaip biologinės, bet ir kaip į socialinės būtybės, sampratą.

K. Horni (Horney) nustatė, kad vaiko baimės atsiranda dėl blogų santykių su tėvais. Ji aprašė tų baimių reiškimosi vėlesniame bendravime formas. Pavyzdžiui, vaikas, kuris vaikystėje buvo žeminamas, baudžiamas, arba tas, kuris buvo pernelyg globojamas ir lepinamas, suaugęs gali visokiais būdais siekti aplinkinių meilės ar valdžios.
H. Salivanas (Sullivan) tyrinėjo žmonių santykius ir priėjo išvadą, kad asmenybė- tai tiesioginis tarpasmeninių santykių atspindys.

E.Fromas tyrė ryšius tarp psichinių procesų ir socialinių žmogaus gyvenimo sąlygų. Jis teigė, kad kai kurie žmonės ar žmonių grupės, neturėdamos galimybių patenkinti socialinių poreikių, tampa lyderiais- maniakais. Kaip pavyzdį jis nagrinėjo situaciją hitlerinėje Vokietijoje.

Praktinės psichoanalizės teorijos išvados.
Nors psichoanalizės teorija nepateikia konkrečių problemos sprendimo metodų, ji gali padėti vadovui suprasti pavaldinius. Iš šios teorijos vadovas supras, kad pavaldinių elgesys ne visada yra logiškas ir protingas, kad elgesį ne visuomet galima apibendrinti griežtais ir tiksliais terminais, kad žmonės ne visada supranta savuosius impulsus ir norus. Todėl vadovui reikėtų atsižvelgti ir į galimus slaptus motyvus.

1. 2. Mokymosi teorija

Iš dalies kaip atsakas psichoanalizės teorijos idėjoms, iš dalies dėl psichologijos mokslo vystymosi buvo sukurta mokymosi teorija- biheviorizmas- antroji psichologijos mokykla. Jos atstovai- Dž.Votsonas ir B.Skineris, didelę įtaką turėjo I.Pavlovo darbai.

I.Pavlovas (1849- 1936) specializavosi sąlyginių refleksų tyrimuose. XX a. pr. sukūrė sąlyginių refleksų teoriją, padėjusią tirti psichinius procesus, nustatė refleksinių aktų susidarymą ir persitvarkymą.

Dž.Votsonas (Watson) pritaikė sąlyginio reflekso sampratą mokymosi teorijoje. Jis teigė, kad visą elgesį galima apibūdinti stimulų ir reakcijų terminais. Stimulas apibūdinamas kaip išorinės aplinkos pasikeitimas, o reakcija- kaip organizmo atsakas į tą pasikeitimą. Mokslininkas teigė, kad tarp stimulo ir reakcijos egzistuoja įgimti ryšiai, todėl, pasitelkus sąlyginius refleksus, galima mokyti, taip sukuriant naujus ryšius tarp konkrečių stimulų ir reakcijų. Tvirtai įsitikinęs išmokimo principų svarba ir žmogaus apmokymo galimybe, Votsonas sakė: ” Duokite tuziną sveikų vaikų, leiskite juos auklėti pagal mano metodiką, ir aš garantuoju, kad bet kurį iš jų padarysiu, kuo panorėsiu- daktaru, teisininku, menininku, komersantu, net vagimi, visiškai neatsižvelgdamas į jų talentus, polinkius, siekius…”

B.Skineris (Skinner) praplėtė sąlyginių refleksų teoriją. Jis nustatė skirtumą tarp dviejų reakcijos tipų- automatinių, atsirandančių dėl išorinių stimulų (seilių išsiskyrimas pamačius maistą, rankos atitraukimas nuo karšto daikto), ir operantinių refleksų, kuriuos organizmas sukuria savaime ( pradedančio pažinti pasaulį vaiko šliaužiojimas).
B.Skineris nustatė, kad operantines reakcijas galima sustiprinti pagiriant ir susilpninti baudžiant. Įdomu, kad operantinis mokymas tęsiasi ilgiau, jei skatinama ir giriama ne reguliariai, o kartas nuo karto.

B.Skinerio bandymai parodė, kaip plačiai galima taikyti operantinio reagavimo principus (pvz.: mokė balandžius žaisti stalo tenisą).

Praktinės mokymosi teorijos išvados

Terminas “mokymosi teorija” taikomas pirmiausia kalbant apie elgesio psichologiją. Skirtumas nuo pedagoginio supratimo yra tas, kad čia daugiau analizuojami daugiau įtakos asmeninės patirties formavimuisi turintys faktai, tokie kaip įpratimas, įsidėmėjimas, paprasčiausių refleksų susidarymas ir pan.

Mokymo teorija organizacijoje pritaikoma efektyviau, nei psichoanalizės teorija. Be to jos principai paprastesni, todėl mažesnė rizika, kad taikydami teorines žinias praktikoje, pabloginsime esamą situaciją.

1. 3. Augimo teorija

Trečioji asmenybės tyrinėjimų kryptis žinoma kaip ” trečioji jėga “. Literatūroje ji dažnai minima kaip humanistinė psichologija. Augimo teorija pabrėžia žmogaus siekius į savo galimybių realizavimą, saviraišką ir tobulėjimą. Pagrindiniai šios srovės atstovai: A.Maslou (Maslow,1908- 1970), K.Rodžersas (Rogers,g.1902 ).

A. Maslou.

Poreikių hierarchija

Daugelis vadovų mano, kad darbas gali patenkinti visus žmogaus poreikius. Tačiau tyrimai parodė, kad darbas daugeliui žmonių reiškia daugiau nei pinigus, todėl, nors ir gauna didelį atlyginimą, bet nepatenkintas darbu, žmogus gali tapti blogu darbuotoju.

A.Maslou pirmasis pasiūlė poreikių klasifikaciją ir nustatė jų tarpusavio ryšius. Jis matė galimybę sudaryti poreikių hierarchiją, kurioje aukštesnieji poreikiai nepasireiškia, kol nėra patenkinami žemesnieji.

Žemiausias lygis- fiziologinis, kuris apima visas pagrindines normalaus žmogaus funkcionavimo ir gyvenimo sąlygas (maistą, poilsį, gyv.vietą ir pan). Kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo samprata. Šiame lygyje žmogus stengiasi užtikrinti asmeninį saugumą ir fiziologinių poreikių patenkinimo garantijas.Būdamas saugus, žmogus pereina į kitą lygį ir patenkina atsiradusius socialinius poreikius (statuso, pripažinimo siekimą). Kai visi prieš tai minėti poreikiai patenkinami, žmogus rūpinasi saviraiška ir potencialių galimybių realizavimu, talento atskleidimu. A. Maslou poreikių hierarchija pateikta 1 paveiksle.

Maslou teigimu, pateikta hierarchijos struktūra nėra visiems vienoda. Poreikių lygiai persidengia vienas su kitu, be to, esant tam tikroms situacijoms, visa hierarchija gali išsikreipti, net apsiversti. Pavyzdžiui, lenktynių nugalėtojui žymiai svarbiau jo statusas nei saugumas, o poliarinių sričių tyrinėtojas pirmiau dėmesį skirs saviraiškai, nei fiziologiniams poreikiams.(1 pav.)

Labai svarbu suvokti poreikių hierarchijos reikšmę vadovams. Hierarchija rodo, kad greta pinigų- vieno pagrindinių darbo variklių- svarbūs stimulai yra nepatenkinti poreikiai. Tyrimai rodo, kad aukštas gamybos lygis ir mažas darbuotojų kintamumas išsilaiko tada, kai nėra jokių garantijų dėl darbo vietų arba yra plačios saviraiškos galimybės.

Patenkintas poreikis netenka šio privalumo. Žemiausiam hierarchijos lygiui ši taisyklė teisinga tik iš dalies, kadangi sotus žmogus greitai išalksta ir jam vėl reikia tenkinti tuos pačius poreikius.

Keldama darbo našumą vien tokiais metodais vadovybė turi žinoti, kad netinkamų socialinių ir saviraiškos poreikių tenkinimas gali prieštarauti darbo reikalavimams, jam kenkti. Iškilusios problemos sprendžiamos maksimaliai pritaikant darbo sąlygas prie poreikių. Pavyzdžiui, pradinė situacija gamykloje buvo tokia, kad ten dirbančios merginos negalėjo bendrauti darbo metu dėl tarp jų stovinčių dėžių. Kad patenkintų bendravimo poreikį, jos palikdavo darbo vietas. Kai dėžės buvo pašalintos, merginos galėjo laisvai kalbėtis, konsultuotis. Darbo našumas padidėjo, o broko sumažėjo pusantro karto.

2 dalis

Kitos asmenybės sampratos teorijos ir faktoriai

Antroje dalyje aptariamos kitos koncepcijos, kurios neišsivystė į mokyklas, tačiau su kuriomis vadovui naudinga susipažinti. Tai “lauko”, motyvacijos ir P. Lekio sąmoningumo teorijos. Be to, dėmesys skiriamas konkretiems elgesio aspektams (logikai, intuicijai, kūrybiškumui, vertybių sistemos formavimui bei įpratimams).

2. 1. Lauko teorija

Tai viena perspektyviausių teorijų, tiriančių žmogaus elgesį; geštaltinės psichologijos variantas, sukurtas 1935 m.

K. Levinas (K.Lewin), jos autorius, pagrindinę idėją pateikia taip: asmenybė gyvena ir veikia nemetrinėje erdvėje ir yra sistemos arba lauko, kuris ją veikia ir lemia jos elgesį, dalis. Asmenybės elgesį lemia situacinės, arba lauko jėgos, ir jos pačios bruožai. Vienas elgesio tipas labiau priklauso nuo asmenybės (pvz. manieros), kitas- nuo situacijos ( pvz., stereotipinis saliutavimas vėliavai).

Kiekviena svarbi žmogaus veikla tame lauke užima atskirą sritį, kuri žymima tam tikru skaičiumi. Lauko sritys skirstomos į laisvo ir draudžiamo judėjimo sritis. Pastarosios apima visuomenės neaprobuojamus arba iš viso draudžiamus veiksmus. Lauko sritis skiria nevienodo griežtumo ir pažeidžiamumo sienos. Asmenybė vystosi pertvarkydama leidžiamas ir draudžiamas lauko sritis.

Dž. M. Jingeris ( Iynger ) panaudojo lauko teoriją aiškindamas kūrybą ir teisės pažeidimus. Jis teigė, kad nusikaltimų negalima sieti tik su asmenybe, nes juos veikia ir socialinė aplinka.

Lauko teorija suteikia vadovui daug galimybių veikti pavaldinius. Pirma, galima keisti situacijas ar aplinką, kurios sukelia problemas. Antra, veikti asmenybę. Trečia, naudoti aukščiau minėtų galimybių kombinaciją.

Kadangi keisti aplinkybes visuomet lengviau, negu keisti asmenybę, todėl pirmiausia reikėtų peržiūrėti visus galimus tokius problemos sprendimo variantus, įvertinant bendravimo su darbuotojais pobūdį, darbuotojų fizinę būklę, įmonėje egzistuojančias taisykles ir pan.

2. 2. Motyvacijos teorija

Sistemindami asmenybę stimuliuojančius veiksnius, D.Maklelandas (Harvardo un-tas) ir Dž.Atkinsonas ( Mičigano un-tas) sukūrė specialią motyvacijos teoriją, turinčią didelę reikšmę sprendžiant valdymo problemas. Mokslininkai tyrė, kaip objektyviai, moksliškai įvertinti motyvaciją. Jie išskyrė tris pagrindinius veiksnius: veržimąsi į sėkmę, norą susilaukti pripažinimo ir valdžios siekimą.

Veržimąsi į sėkmę galima apibūdinti kaip norą išsiskirti, pasiekti tam tikrus gyvenimo standartus. Toks žmogus mėgsta spręsti problemas, kelia sau sunkis užduotis ir nori gauti konkrečius savo veiklos įvertinimus

Valdžios siekimas apibūdinamas kaip noras veikti kitus, priversti daryti juos tai, ko kitu atveju jie nedarytų. Žmogus, besiveržiantis į valdžią, nori valdyti kitus ir džiaugtis savo valdžios požymiais.

Pripažinimo troškimas- noras užmegzti draugiškus ryšius su aplinkiniais. Toks žmogus mėgsta dirbti kolektyvinį darbą, jis gerai jaučia kolegų nuotaikas ir stengiasi palaikyti atitinkamus santykius su jais.

Visi šie stimulai labai svarbūs versle. Maslou hierarchijoje jie taip pat yra aukščiausiame poreikių lygyje. Todėl vadovai turi žinoti, kaip sukelti pavaldiniai tam tikrą troškimą, kad darbuotojas ieškotų galimybės patenkinti jį gamybinio proceso metu. Toks priartėjimas prie norimos valdžios, pasiekimų, pripažinimo padarys darbuotoją laimingą.

2. 3. Savisuderinamumo teorija

Trečioji asmenybės elgesio koncepcija- P.Lekio (Prescott Lecky) sukurta savisuderinamumo teorija. Ši teorija ypač naudinga aiškinant save griaunantį elgesį.

Pagrindinė savisuderinamumo teorijos tezė sako, kad kitiems atrodantis nelogiškas asmens elgesys, tam žmogui iš tikrųjų atrodo esąs teisingas ir suderintas su asmeninėmis nuostatomis. Taigi, P.Lekis tvirtino, kad kiekvienas mūsų laikome save protinga, harmoninga ir tikslinga asmenybe.

Vis dėlto, dėl atgalinių ryšių su išoriniu pasauliu, supratimas apie save kinta. Vieni, gaudami prieštaringą informaciją apie save, lengvai pakeičia nuomonę, kiti tai daro labai sunkiai ir skausmingai arba iš viso laiko naujus faktus klaidingais. Pastarasis atvejis pasitaiko dažniau. Kitaip žmogaus supratimas apie save nuolat kistų, dėl to labai komplikuotųsi kasdieninis gyvenimas: asmuo netektų pasitikėjimo savimi, savo galimybėmis, nežinotų aplinkinių nuomonės, nesuprastų, kuo galima pasikliauti.

Kad būtų išvengta panašios situacijos, savimonė turi atsilaikyti prieš išorės signalus. Dėl šios priežasties suklydęs žmogus linkęs kaltinti visus ir viską, tik ne save (pvz., neigiamos kolegų pastabos dažnai laikomos klaidomis ar pavydo apraiška, užuot jų paisčius ir bandžius keisti savo elgesį).

Žmogaus susitaikymas su pastabomis priklauso nuo pačio asmens savybių (subrendęs, pasitikintis savimi žmogus greičiau įsitikins kritikos teisingumu), kritikos intensyvumo (daugeliui sunku ignoruoti nuolatines pastabas, todėl anksčiau ar vėliau jas pripažįsta), taip pat nuo savęs vertinimo adekvatumo ( kuo asmens savęs vertinimas labiau neatitinka tikrovės, tuo didesnio pasipriešinimo susilaukia kritika).

Teorija labai neparanki vadovui: užuot baudęs už neteisingus sprendimus, jis turi pagalvoti, kaip pats darbuotojas save įsivaizduoja, kaip reaguos į išorinius signalus, kurie gali neatitikti darbuotojo savimonei. Jei vadovas galės paaiškinti pavaldinio elgesį, jis turės realią galimybę paveikti darbo procesą.

2. 4. Logika ir kūryba

Manome, kad visos mūsų mintys, veiksmai bei dauguma kitų asmenų svarstymų, poelgių yra logiški. Visa mokymo sistema, kurios pagrindas- faktų įsiminimas, vysto loginį mąstymą. Iš tikrųjų dauguma poelgių- intuityvūs, paremti tik jausmais. Taigi, logika vaidina tik antraeilį vaidmenį žmogaus elgesyje.

Ne visuomet logiški yra ir kūrybiniai procesai. Dauguma žmonių linkę manyti, kad mokslinė kūryba, atradimai- tai loginių etapų grandinė. Iš tikrųjų logika atsiranda tik vėlesniais kūrybinio proceso etapais. Pradžioje kūrybinė asmenybė nustato neloginius tarpusavio ryšius tarp idėjų. Tik kai padaromas atradimas, naudojami loginiai argumentai.

Kūrybinis procesas – tai viena intuicijos formų. Jį galima padalinti į dvi stadijas.

Pirmoje kūrybinio proceso stadijoje ieškoma ryšio tarp dviejų atskirų idėjų ar faktų, kuriuos reikia sujungti į vieną prasminę priklausomybę. Pavyzdžiui, pirmuose bandymuose su elektra lordas Kelvinas bandė sukonstruoti įrengimą labai mažiems elektros įtampos svyravimams fiksuoti. Giedrą dieną jis pastebėjo kaip nuo menkiausio žiūrono lęšio kryptelėjimo ant sienos juda “saulės zuikutis”. Tada Kelvinas suprato, kad prie voltmetro prijungus nedidelį veidrodėlį ir nukreipus jį į matavimo skalę, bus galima pastebėti mažiausius svyravimus.

Šis kūrybinio proceso etapas remiasi intuicija, aukštesne pasąmoningo mąstymo forma. Mokslininkai ne visada gali paaiškinti ko ieško, o mums sunku suprasti jų idėjas, todėl negalima versti kūrybingų žmonių nuolat atsiskaitinėti. Jei jų iškeltos idėjos ir nepasitvirtina, nereikia reikšti didelio nepasitenkinimo, nes jis gali visai užgniaužti kūrybinius polinkius.
Antroji stadija apima atrastojo ryšio loginį paaiškinimą, praktinio pritaikymo įrodymą.

2. 5. Intuicija ir įpročiai

Logika ne visada gali išsamiai paaiškinti žmogaus elgesį, todėl svarbūs yra ir kiti veiksniai: intuicija, įpročiai.

Intuicija- teisingumo ar klaidingumo, protingumo ar kvailumo vidinis pojūtis be loginio paaiškinimo. Laikydamas konkretų poelgį teisingu konkrečiomis aplinkybėmis, žmogus vadovaujasi praeities patirtimi. Aplinkybės nebūtinai turi būti identiškos. Pakanka, kelių leidžiančių apibendrinti elementų. Laikoma, kad intuicija veikia tokiu principu: žmogus pergyvena konkretų įvykį, jį apibendrina ir vėliau vadovaujasi tuo apibendrinimu. Apibendrinimas gali būti teisingas ir klaidingas.

Intuicijos procesai nėra iki galo aiškūs, nes jie labai priklauso nuo pasąmonės. Su intuicija susijusios ir dvi sąmonės funkcijos: atmintis ir gebėjimas apibendrinti.

Kitas žmogaus elgesį formuojantis faktorius- įpročiai. Tai standartinė asmens reakcija į aplinką, susiformavusi dėl daugkartinių ankstesnių reakcijų panašiomis aplinkybėmis praeityje. Kai kurios įpročių formos pasitaiko ypač dažnai. Tai pieštuko galo kramtymas, atsakymo pradžia žodeliu “na…”, nesąmoningas švilpavimas arba žodžio “žinai” kartojimas. Priežastys, dėl kurių atsiranda įpročiai, logiškai nepaaiškinamos, todėl kartais tenka pasistengti, kad jų atsikratytume.

Įpročiai – svarbi žmogaus elgesio dalis, kadangi jie atmeta būtinybę spręsti daugelį problemų keletą kartų- tai padaroma automatiškai (pvz., knygos puslapių vertimas). Kuo dažniau kartojamas veiksmas, tuo didesnė tikimybė pakartoti jį panašiomis aplinkybėmis ateityje. Įpročio susiformavimas priklauso nuo išorinio teigiamo ar neigiamo poveikio, laiko tarp pirminio įpročio pasireiškimo ir skatinimo.

2. 6. Vertybių sistema ir žmogaus pozicija

Be pasąmonėje glūdinčių intuicijos ir įpročių žmogaus elgesį veikia dar viena veiksnių grupė – vertybių sistema ir žmogaus pozicija.
Vertybių sistema ir pozicija dažnai apibūdinamos kaip tikėjimas (ne religine prasme). Priešingai intuicijai ir įpročiams, vertybių sistema ir pozicija perimama iš aplinkinių, dažniausiai pasireiškia sąmonės lygyje. Vaikas perima jas pirma iš tėvų, vėliau draugų, mokytojų, bendradarbių. Svarbų vaidmenį čia vaidina laikraščiai, knygos bei televizija.

Iki šiol labai mažai žinoma apie patį sistemos formavimosi mechanizmą, kurio rezultatus sunku numatyti.

Tikimybė priimti konkrečią vertybę priklauso nuo:
1) žmogaus amžiaus (lengviausiai formuojasi ir kinta jaunimo vertybių sistema ir pozicija);
2) žmogaus pasitikėjimo tos vertybės nešėju (greičiausiai perimamos šeimos narių, artimų draugų pažiūros);
3) pasitikėjimo savimi (kuo mažesnis pasitikėjimas, tuo labiau asmuo yra priklausomas nuo kitų, tuo dažniau keičia savo poziciją);
4) nuosavų įsitikinimų tvirtumo;
5) naujų vertybių atitikimo senosioms;
6) vertybių priėmimo tvarkos.

Views All Time
Views All Time
32894
Views Today
Views Today
1
0 0