Aplink Baltiją esančios kraštuose jau nuo pat ankstyvųjų viduramžių apie šiuos jūrų milžinus sklando legendos, pasakojama būtų nebūtų vaizduotę aitrinančių nutikimų. Jų vardai įmažinti vietovardžiuose. Muziejiniuose pergamentuose rasime gausybę užuominų apie juos. Beveik visi susitikimai su jais paženklinti tragizmo ir nežinomybės ženklų. Klausimų apie juos vengia daugelis Baltijos jūros gyvūnijos žinovų. Nelengva pasakoti apie juos, kur tiesa bylojama pramaišiui su išmone. Tai – banginiai.

Užuominos kronikose ir muziejiniai eksponatai

Kryžiuočių ordino kronikose galima rasti įrašų apie keistus radinius Baltijos pajūryje. Pirma užuomina išlikusi iš 1283 m., kur rašoma, kad ties Vladislavovo (Lenkija) ant kranto buvo išmesta milžiniška keista žuvis. Tokia žuvis – tik prieš nelaimę, – dievagotasi anuomet. Daug užuominų apie milžiniškas žuvis aptiksime kituose rašytiniuose paminkluose. Šiai grupei priskiriami keisti muziejiniai eksponatai, tokių radinių daiktiniai įrodymai, saugoti buvusios Prūsijos ir Lenkijos pajūrio miestų rotušėse. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą garbingi svečiai buvo vedami į kunstkameras ir jiems rodomos beragės ilgasnukės kaukolės, drobės su nutapytais neįtikėtinos išvaizdos jūros milžinais. Muziejiniuose rinkiniuose saugotos išdžiovintos milžiniškų padarų uodegos ir krūtinės pelekai, ilgėliau stabtelėjama ir gyvai aptariami slanksteliai ir nuo laiko susiraitę, diskelio formos kaštono spalvos eksponatai, vadinti “Osa timpani” – milžiniškų jūros gyvių ausies kaulai ir membranos. Dalis vėlesnių radinių įamžinta litografijose ar jau nuo 1890 m. plintančiose plokštelinėse fotografijose. Daug analogiškų radinių buvo anuometiniame Königsbergo zoologijos instituto zoologijos muziejuje bei privačiuose rinkiniuose. Bet visa tai pražuvo karo suiručių metais. O kas išliko, tik vėliau tapo rimtu mokslinių studijų objektu.

Iki XX a. pradžios niekas nesiryžo atlikti išsamių Baltijoje aptiktų banginių tyrimų, kadangi visi radiniai atsitiktiniai, duomenys padriki, nesusisteminti. Kone kiekvienas susitikimas su banginiais per laiko nuotolį apaugo būtomis nebūtomis detalėmis, nugirstomis smulkmenomis, kuriuose podažniai tiesa bylojama pramaišiui su pramanais. Pirmas bandymas tai padaryti buvo 1908 metais. Tuo laiku Königsbergo universitete vizituojantis Tiubingeno universiteto profesorius A. Japha Zoologijos institute viename iš gamtos mokslų seminarų paskelbė pranešimą intriguojančia tema – Zusammenstellung der in der Ostsee bisher beobachteten Wale (Sąvadas apie iki šiol Baltijoje stebėtus banginius). Ir jei iki tol dėl banginių sutikimo Baltijoje abejota, susitikimai su jais laikyti žvejų ir pirklių lakios vaizduotės kūriniu, tąsyk pirmą kartą vieningai sutarta – banginių į Baltiją nors retai, bet užklysta, o dalis mažesnių jų giminės atstovų nuolat gyvena joje. Nuo tol banginiai tapo rimtesnių mokslinių studijų objektu. Ir visi susitikimai su banginiais pagal galimybes nuodugniai tiriami.

Nuo finvalo iki mažojo kupročiaus

Pasak A. Japha, daugiausia ūsuotųjų ir mažesnių dantytųjų banginių Baltijoje – buvo stebima pietvakarinėje dalyje prie Danijos ir Vokietijos. Nuo ankstyvųjų viduramžių čia stebėta apie 19 banginių rūšių. Vėliau jo sudarytą sąvadą papildė Vokietijos Štralzundo gamtos muziejaus mokslininkai K. Harder ir G. Schulz. Jie 1997 metais paskelbė darbą, kuriame aprašė apie 80 per XIX –XX amžius prie Vokietijos krantų stebėtų gyvų banginių ar jų irstančių liekanų aptikimo atvejų. Anot jų, aptariamuoju laikotarpiu įvairiais metais skirtinguose Baltijos rajonuose užfiksuota 14 banginių rūšių. Štai 1863 1 23 d. 6,3 m šiaurės ilgasnukis banginis (Hyperoodon ampullatus) rastas išmestas ant kranto Rosenhagen’e (Wismaro įlankoje). Rašoma, kad kelėtą metų jūroje stebėtas finvalas 1849 m. rastas negyvas dabartinės Estijos pakrantėje. Banginį tyrė Rusijos imperatoriškosios mokslų akademijos mokslininkai. Dažnai banginiai stebėti per karinius manevrus jūroje. Žinoma, kad 1899 m. per karinius mokymus palavinta akis iš pabūklo šaudant į banginį, pramintą “Osi”. 1944 m. rugpjūčio 25 d. ties Rerik’u (Vokietija) stebėtas finvalo (Balaenopthera physalus) jauniklis. Jis siekė 7 m ilgį, svėrė 43,5 cnt. Buvo karo metas. Banginis dydžiu priminė povandeninio laivo gūbrį, tad siekiant išvengti klaidingo pavojaus signalo, o kartu nepraleisti tikro priešų laivo, banginiu paskubėta atsikratyti – į jį taip pat paleistas spogmuo. 1978 m. rugpjūčio 16 d. VDR Bizės miesto paplūdimyje aptiktas 13 m ilgio ūsuotasis banginis – kupročius. Žinoma apie 9 baltų banginių, dar delfinais vadinamų (Delphinapterus leucas), stebėjimo atvejų. 1981 m. kovo mėn. Wismaro įlankoje stebėtas 5 m. ilgio baltasis banginis. Tas pats ar kitas baltasis banginis vėliau matytas kituose Baltijos jūros rajonuose. 1988 m. 29 spalio vėl stebėtas 5 m ilgio baltasis banginis. Palyginti daug yra pranešimų apie liūdnai pagarsėjusias orkas, dar vadinamas banginiais žudikais. Pietvakarių Baltijoje žinomi 23 orkų stebėjimo atvejai. 1990 m. gegužės mėn. stebėtas baltasnukis banginis (Lagenorhynchus albirostris) buvo 2 m ilgio.

Lenkijoje skelbti keli šimtai pranešimų apie banginių ir delfinų stebėjimus Baltijos vandenyse. 1966 m. ties Gdansku matyta 7 delfinų (Phocoena phocoena) būrys. Pasak liudytojų, gyvūnai siekė 2-3,5 m. Įdomi žinutė aptikta žvejybinio laivo “Kontrolior-1” kapitono žurnale. 1979 m. vasario 7 d. už 400 m nuo kranto, ties Lenkijos kurortu Soboševu, į tinklus papuolė aštuonių metrų ilgio kupročius (Physeter macrocephalus). Kadangi banginis sugautas per Romualdų vardines, tai pramogos dėlei radinys pakrikštytas Romeku. 1954 m. Gdansko duburyje žvejybiniu tralu ištraukta banginio kaukolė su sviediniu kaktoje.

Ties pietryčių Baltija pastebėti banginiai.

Lietuvos pakrantėje tiksliai aprašytos 4 banginių rūšys. Dažniausi pranešimai apie jūros kiaulės (Phocaena phocena). 1734 m. viena (spėjama jūrų kiaulė- “Braunfisch”) aptikta išmesta Kuršių marių pakrantėje. 1908 žiemą šios rūšies gyvūnas matytas Priegliaus vidurupy. XX a. per III-IV dešimtmečius gegužės mėnesį šie delfinai gan dažnai stebėti Baltijos jūroje besivaikantys paskui strimėlių būrius. Pasak zoologo iš Rygos universiteto K. Greve, 1908 metais ties Palanga rastas bangų išplautas jūrų kiaulės lavonas. Kiti pranešimai nėra tikslūs. Pranešama, kad 1935 – Šventojoje rastas negyvas ant kranto, o 1938 – pakliuvęs į tinklus 100 kg svorio delfinas. Bet jokių tikslių rūšies požymių nenurodoma. 1981 m – negyva jūrų kiaulė rasta ties Rybačio kaimeliu (Kaliningrado sritis). Tokių radinių rasta Latvijos pajūryje 1923 metais ir 1930 m. prie Rygos, Dauguvos žiotyse. Latvijos zoologas K. Taurins monografijoje “Latvijos žinduoliai” rašo apie pranešimą, kad 1964 metais į tinklus įkliuvo ir nuskendo jūros kiaulė.

O štai keli pranešimai, kurie dar neviešinti mokslinėje spaudoje. 2001 m. ties Melnrage į tinklus papuolė jaunas 22 kg jūros kiaulės patinas (nuotr.). Iki kol delfinas buvo surastas, kirai spėjo iškapoti delfino viršugalvį ir paakius. Lietuvos pajūryje surastos jūros kiaulės neskirtos nuo kitų į Baltijos jūrą užklįstančių mažųjų delfinų rūšių ir aprašytos bendru pavadinimu – delfinai. Lietuvos pajūryje rasta p; kita mažųjų dantytųjų banginių rūšis. 1998 m. prie Papės, už 1 km nuo Lietuvos sienos, rugpjūčio 3 surastas 4 m ilgio 400 kg svorio afalinos (Tursiops truncatus truncatus Montagu 1821) lavonas (nuotr.). Šiam delfinui būdingas siaurėjantis snukis. Tą audringą vasarą šis radinys aplinkinių kaimų poilsiautojams ilgam išliko atminty. Nuo irstančio lavono sklido nepakeliamas dvokas. Kurį laiką jis buvo persmelkęs visą pajūrį, net stiprus vėjo gūsis smarvės nepajėgė išsklaidyti. Tvirtinama, kad afalinos skrandyje būta vilkžuvės kaulų liekanų. Tai pirmas faktas apie rastą afaliną Pietryčių Baltijoje ir vienas iš nedaugelio apie vilkžuves Baltijoje. Gaila, kad nei šio unikalaus žinduolio, nei vilkžuvės kaulų nepavyko išsaugoti.

Mūsų pakrantėje rastas ir didesnis banginis (nuotr.). Apie šį radinį ilgai sklandė girdai, iš knygų į knygas perrašinėjamos netikslios užuominos, bet nieko konkretaus. Tik išsamesnių studijų metu atskleista tiesa. Vienoje nuostabioje O. Schlicht knygoje apie prieškario Kuršių neriją pateikta nuotrauka su lakonišku prierašu, kad pakrantėje tarp Rybačio (anuometine Rossitte) ir Lesnojes (Sarkaw) kaimais rastas bangų paplautas ir išmestas durklapelekio – “Schwertwall” – geriau pažįstamo pavaddinimu orka (Orcinus orca) – banginio lavonas. Tikslių matavimų nepateikta. Nenurodyta ir banginio sugavimo data. Dar daugiau- iš knygoje esančios nuotraukos nebuvo galima tiksliai teigti, ar radinys tiksliai apibūdintas- nesimato tipinių orkos rūšies požymių- pigmentinių dėmių. Tiksli knygos išleidimo aplinkybių, teksto ir iliustracijų analizė, pasitelkus meteorologų ir zoologų žinias, padėjo nustatyti, kad radinys rastas 1914 m. po sausio 9-10 d. praūžusio uragano. Žinia, kad irstant kūnui, išnyksta tipinė odos spalva. Todėl, remiantis būdingais orkos priekinių galūnių pelekų santykiniu dydžiu ir forma bei paties banginio dydžiu, pagrįstai galima tvirtinti, kad radinys apibūdintas tiksliai ir gyvūno apytikslis ilgis siekė 8 metrus.

Memel’io “Mobis Dikas”

Minėtas K. Greve aprašo, kad XIX a. pab. baltasis banginis pastebėtas Botnijos, Suomijos įlankose ir prie Alando salos. Kaip tvirtina prof. A. Japha, 1905 m. 4 m baltasis banginis išmestas ant kranto ties Lėba (Lenkija). 1907 m. baltasis banginis matytas ties Klaipėda. Tikriausiai šį gyvūną stebėjo 1907 m. vasarą prie Estijos ir Latvijos krantų. Apie tai žinutę skelbė daug tuometinių laikraščių. Klaipėdos (Memel) miesto vardas Baltijos banginių tyrimo mokslo istorijoje įamžintas kaip vienos kraupios tiems laikams medžioklės vieta. Tai įvyko 1908 m. vasario pradžioje, kai Klaipėdos uosto vartuose sumedžiotas, jau savaitę aplinkui plaukiojęs baltasis banginis. Ilgą laiką banginio nepavykdavo pagauti. Užspeisdavo tinklais, o gyvūnas, tarytum pajutęs blogus kėslus ir sveiko šėlo pagautas, pasprukdavo į neviltį varydamas galutinai nusivariusius medžioklius. Galiausiai 1908 m. vasario 25 d. į banginį nutaikytas keistas sviedinys. Gyvūnas pašautas giliai įsiskverbiančiu durklu su prie jo pritvirtintu elektros kabeliu. Atvira žaizda gildyta elektra. Baisių skausmų varstomas, mėšlungio krečiamas banginis sutramdytas, ir, prisiartinus per saugų atstumą, nudobtas įprastu harpūnu. Banginio mėsa ir taukai išvežioti po aplinkinius anuometinės Prūsijos miestelius. Tai buvo 4,14 m ilgio baltojo banginio patinas.

Baltieji banginiai stebėti ir vėlesniais metais. 1930 m. baltasis banginis kurį laiką plaukiojo Botnijos įlankoje. 1981 kovo mėn. 5 m ilgio baltasis banginis arba delfinas (Delphinapterus leucas) buvo stebimas stebėtas Wismar’o įlankoje. Spėjama, kad tas pats banginis stebėtas keliais mėnesiais vėliau prie Rugeno salos. Galbūt šį banginį 1982 m. gegužės mėn. 5 d. ties Juodkrante stebėjo gamtininkas G. Gražulevičius. Čia keistas svečias laikėsi dvi dienas. Yra pranešimas, kad po kurio laiko baltas banginis (delfinas) matytas Rygos įlankos prieigose. Po šešerių metų pertraukos – 1988 m. balandžio 26 d. baltasis banginis vėl pastebėtas prie Rericho miesto. Tas pats ar kitas banginis – nenustatyta. Nežinomas ir tolesnis jo likimas.

Kiekvienas banginis – unikalus gamtos reiškinys Baltijoje.

Nuo viduramžių iki šių dienų Baltijos jūroje stebėta ir dokumentuota 18 banginių rūšių: šešios ūsuotųjų ir 12 dantytųjų. Šalia minėtųjų Baltijoje aptiktos grindos, paprastasis, baltašonis, Riso delfinai, ilgapelekis banginis ir kt. Aplink Baltiją esančiuose kraštuose žinoma per 200 susitikimų su banginiais ar rasta jų liekanų. Jų ilgis siekė nuo 13 iki 3 metrų. Kartkartėmis jūra ties Vokietijos krantais išplauna banginių metrinių naujagimių.

Baltijos jūros pietvakarinėje dalyje nuolat aptinkama tik viena mažųjų dantytųjų banginių rūšis – jūros kiaulė (Phocaena phocena). Populiacija telkiasi vakarinėje Baltijos jūros dalyje. Dalis jų pro Skagerako ir Kategato sąsiaurius migruoja į Šiaurės jūrą. Apie šios delfinų rūšies biologiją Baltijoje žinoma labai mažai. Manoma, kad čia jie nesidaugina ir užklysta mitybinių migracijų metu. Šiuo metu Šiaurės ir Baltijos jūrose žinoma iki 5000 vnt. jūros kiaulių banda. Čia kiekvieną rudenį stebimos delfinų migracijos. Iki XX a. pradžios gan dažnai jos stebėtos ties Skageraku ir Danijos salomis ir vykdyta intensyvi gaudyba. XIX a. ir XX a. trečiąjį dešimtmetį dažnai užklysdavo į Pietryčių Baltiją. Iki 1930-ųjų jos buvo išplitę Baltijos šiaurinėje ir pietrytinėje dalyje iki Alando ir šiauriau Stokholmo pakliūdavo į Suomių įlanką. Šiuo metu jų arealas susitraukė iki Kategato ir Skagerako sąsiaurių. Anksčiau ilgai nedvejota; sužinojus apie delfinų santalkas, jie gaudyti tinklais, užspęstomis užtvaromis, kitomis gaudyklėmis. Pavasarinių migracijų metu šie banginiai persekiojami ir medžiojami iš harpūnų. Pagal ICES (Tarptautinės jūrų tyrimų tarybos) žinias kasmet Šiaurės ir Baltijos jūrose užmušama apie 4400 jūrų kiaulių.

Pagrindinės didžiųjų banginių gyvenvietės yra Atlanto vandenyne, kur kasmet vyksta jų periodinės migracijos į šiaurę ir atgal palei Europos krantus. Baltijoje jie visuomet būdavo trumpalaikiai svečiai ar audrų nuginti į sekliavandenę jūra nelaimėliai. Spėjama, kad orkų būreliai į Baltiją pakliūva medžioklių metu besivydami aukas. Panašiai į Baltijos spąstus įkliūna ir kitų rūšių banginiai. Didžiųjų banginių užklydimą į Baltijos jūrą šiuo metu turimomis žiniomis kol kas sunku paaiškinti. Daugiausia banginių randama po audrų išmestų ant kranto. Spėjama, kad tai ligoti individai. O gal audrų sukeliami povandeniniai garsai sugena milžinus į ramų užutėkį – Baltijos jūrą, iš kurios, nusekus Skagerako ir Kategato vandenims, neranda kelio atgal ir yra pasmerkti žūti?

Banginių apsauga

1991 m. Bonoje, siekiant sėkmingiau vykdyti Bonos konvenciją dėl migruojančių nykstančių gyvūnų apsaugos, įkurta nevyriausybinė organizacija ASCOBANS (Agreement on the Conservation of Small Cetaceans of the Baltic and North Seas). Jos nariai – trylika valstybių, tarp jų ir Lietuva. Regioninės darbinės grupės narių susitikimas vyksta kas tris metus. Jie išrenka patariamąjį komitetą, kuris ruošia rekomendacijas valstybių narių vyriausybėms dėl banginių apsaugos ir būdų joms spręsti. Organizacijos adresas: www.ascobans.org. Pagal šios organizacijos mokslininkų teigimą, pagrindinės banginių nykimo priežastys yra nesaikinga medžioklė ir priegauda tralais. Didelę reikšmę turi aplinkos tarša sunkiaisiais metalais, didelių laivų hidroakustiniai trikdžiai. Banginių sumažėjo dėl aplinkos taršos DDT ir PCB. Tai kas sukėlė reprodukcijos sutrikimų. Dabar delfinų populiacija Baltijoje yra ant išnykimo ribos.

Unikali galimybė stebėti jūrų milžinus

Yra kitas būdas susitikti su banginiais ir agituoti už jų apsaugą. Užuot stovėjus prieš muziejines vitrinas ir žiūrėjus į iš anų laikų išlikusias liekanas ar banginių portretus, siūlau pasinaudoti kita, Europoje kaskart nuo 1986 m. vis populiarėjančia bendravimo su banginiais forma – pramoginiais reisais Baltijos ir Šiaurės jūromis su banginių stebėjimais. Kelionės programa, pasakojimai ir betarpiškas kontaktas su banginiais paliks neišdildomą įspūdį. Taigi- žiūronus į rankas ir į banginių žvalgybas! Adresas kontaktams: www.coastalguide.to.

Egidijus Bacevičius
Lietuvos Valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro
žuvininkystės tyrimų laboratorijos
mokslinis bendradarbis
ebacevicius@mail.lt

Views All Time
Views All Time
3127
Views Today
Views Today
1
0 0