| | | | | |

Renkamės labradoro retriverio šuniuką

Jeigu jūs nusprendėte įsigyti šunį ir išsirinkote labradoro retriverį, tai jums reiktų žinoti bent elementariausias šios veislės ypatybes. Tik tada jūs išvengsite bendradarbiavimo su pardavėjais, tikinančiais ir siūlančiais „patį super tikriausią labradorą“. Bendras vaizdas apie būsimą augintinį (kad ir kokios veislės jis bebūtų) susidaro sužinojus, koks yra konkrečios veislės standartas. Žinodami, kokius elementarius reikalavimus atitinka labradoro retriveris, galėsite sėkmingai išvengti eilę nesklandumų. Taigi, jūs norite įsigyti veislės standartus atitinkantį labradoro retriverio šuniuką. Visai nebūtina verstis per galvą tik pamačius pirmąjį pasitaikiusį skelbimą. Būtų žymiai naudingiau pamatyti dvi – tris šunų parodas, kuriose pamatysite nemažai labradoro retriverio šuniukų ir susidarysite bendrą vaizdą, kaip turi atrodyti šios veislės šuo. Ten jūs galite pamatyti potencialų savo būsimo šuniuko tėvą, kadangi patinai, kurie yra aktyviai ir civilizuotai veisiami, nepriklausomai ar jie tituluoti, ar ne, nuolat dalyvauja parodose (ir ne tik savame mieste, regione). Toks šuns „formos palaikymas“ yra vadinamas prestižiniu. Kad patinas visada būtų geros formos, jis privalo būti dėmesio centre ir dalyvauti parodose. Prasminga įsigyti pilnavertį šunį ir susipažinti su klausimais, iškylančiais auginant labradoro retriverį (elgesys, auklėjimas), žinoti tos veislės standartus. Būtina nuspręsti, kokios spalvos šuns norite ir ar tai bus patinas, ar patelė.

| | | | | |

Britų trumpaplaukės katės

Be abejonės, “britės”- populiariausia trumpaplaukių kačių veislė Europoje. Puikiai prisitaiko, todėl jaučiasi visiškai laimingos tiek kieme, tiek daugiaaukščio namo bute. Šios santūraus būdo, romios, draugiškos katės patinka daugeliui žmonių. Atrodo jos šauniai: apvali galva, didžiulės išraiškingos akys, kresnas kūno sudėjimas, švelnus ir tankus kailis- tikras pliušinis meškiukas. Būna įvairių spalvų ir raštų britų kačių, bet pati mylimiausia neabejotinai yra melsva. Šios veislės katės garsėja ramiu ir maloniu būdu. Dauguma britų trumpaplaukių labai pakančios, meilios ir lengvai prisitaiko. Kačiukai iki metų ar dviejų mėgsta žaisti, bet vėliau pasidaro ne tokie judrūs ir neįkyri- ne jų būdui balsu reikalauti dėmesio. Britų katės, paliktos vienos, nelabai nuobodžiauja. Kartais jos ištisas valandas miega, bet glamones ir glostymą labai mėgsta, kaip ir bendravimą su savininko šeimos nariais. Nors britų katės taikaus būdo, jų kantrybė turi ribas: tai katės su charaktėriu, neslepiančios nepasitenkinimo, jei kas nors negerai. Britų trumpaplaukės paprastai neblogai sutaria su kitomis katėmis ar šunimis. Jos gero būdo ir švelnios, todėl labai tinka vaikams.

| | | | | |

Turkų angoros veislės istorija

Turkų angora – viena iš pačių seniausių kačių veislių. Pirmiausia Turkų angora minima balta. Kalbama, jog šios veislės katės senovėje buvo laikomos persų šachų rūmuose ir buvo skirtos… rankoms valytis po gausių puotų – lyg šluostės. Mat sausas ir ilgas kailis lengvai nuvalo riebalus ir purvą. Laikui bėgant Didžiuoju šilko keliu ilgaplaukės švelniakailės katės buvo atgabentos į Mažąją Aziją, Persiją, Tibetą, Indiją. 1614-1626 metais italų aristokratas ir keliautojas Pietro della Valle, keliaudamas Vakarų Europa, Turkija, Persija, pastebėjo plačiai paplitusią Europoje nematytą ilgaplaukių kačių veislę. Italo amžininkas prancūzas Nicola-Claude Fabri, seigneur de Peiresc pirmasis Europoje ėmė veisti šias kates. Šios katės buvo prancūzų kardinolo de Rišeljė numylėtinės. Štai kaip šis žvėrelis aprašomas Bremo knygoje „Naminė katė“ (1893m.): „Angora – nepriekaištingai balto kailio nuostabių žydrų akių katė. Jei rainoms naminėms katėms balta kailio spalva gali pasitaikyti kaip anomalija, tai Turkų angoroms ji yra tipinė. Angorų veislės kačių būna ir pilkų bei geltonų, tačiau dažniausios – baltos. Šiais laikais grynakraujės katės – didžiulė retenybė ir turbūt pačios gražiausios. Jų kailis – ilgas, primenantis šilką, ypač tankus kaklo, krūtinės srityje, ties pilvu ir uodega. Tai draugiška kambarinė katė.“ Tokią katę laikyti galėjo tik turtingieji. Rašytiniuose šaltiniuose minimos ir margos Turkų angoros.

| | | | | |

Siamo katės

Net žmonės, nieko nenutuokiantys apie kačių veisles, pažins Siamo katę iš savito kailiuko piešinio, paslaptingų mėlynų akių ir ilgo liekno kūno. Siamo katės populiarios labai daug metų, tačiau ši veislė tinka toli gražu ne kiekvienam. Siamo katės baisiai mėgsta bendrauti, ir ne visi gali gyventi su tokiu reikliu gyvunu. Tačiau, jei jūs norite kilmingos gyvo ir nepaprastai meilaus būdo katės, kurios priežiūrai nereikės skirti daug laiko, Siamo katė gali būti pati tinkamiausia. Siamo katės, kaip Rytų trumpaplaukės katės, yra grakštaus, lankstaus sudėjimo. Liaunas kūnas ilgas, liesas ir raumeningas; jis nieku gyvu negali būti stambus. Užpakalinės kojos, kaip ir visų laukinių kačių šeimos narių, turi būti ilgesnės už priekines, ilgos ir plonos. Galva pleištiška. Snukutis ir didžiulės ausys turi sudaryti lygiakraštįtrikampį. Siamo kačių akys migdolo pavidalo, kiek įkypos, tamsiai, ryškiai mėlynos. Žmogus, ketinantis pirkti Siamo katę, turi žinoti, kad ji labai tvirto būdo ir neketina tūnoti kampe bei nelįsti į akis.Šie gyvulėliai dažnai vadinami kačių pasaulio šunimis, ir ne be reikalo. Siamo katės garsėja rėksmingumu. Savo nepasitenkinimą jos reiškia šaižiu balsu kiek gerklė išneša. Rujojančios Siamo katės liūdnai pagarsėjusios Jerichono trimitu : nuo jų kniaukimo skamba pusė gatvės. Siamo katės labai mėgsta bendrauti, o nesulaukusios dėmesio, jo reikalauja. Kadangi šios katės dievina draugiją, jų vienų ilgampalikti negalima.

| | | | | |

Meino meškėno katė (MCO Maine coon)

Meino meškėno katė visą laiką buvo laikoma Šiaurės Amerikos aborigenų kate. Nepaisant to, šios veislės atsiradimą supa daugybė legendų. Iš pradžių Meino meškėno katėms buvo priskiriamos tik tos, kurios turėjo rainą su įrudžiu kailį, ir tik vėliau buvo įvestos kitos spalvos. Mitas teigia, kad šios veislės protėviai, 6 katės, buvo išsiųstos karalienės Marijos Antuanetos liepimu, kai ji ruošėsi pabėgti iš Prancūzijos revoliucijos metu. Tačiau šiuo metu daugelis felinologų mano, kad ši veislė atsirado sukergus trumpaplaukes kates su ilgaplaukiais užsienietiškais patinais, atvežtais į Naująją Angliją vikingų arba jūreivių. Pirmos Meino meškėno katės buvo užregistruotos literatūroje 1861 metais. Jos dalyvavo pirmose parodose Bostone ir sudarė rimtą konkurenciją Turkų Angoros katėms. 1895 metais, Medisone, katė Cosie buvo pripažinta geriausia iš geriausiųjų. Bet kai 1900 metais atsirado “persai”, Meino meškėno katėms teko pasitraukti. Ir nors jos liko mylimiausia veisle Naujojoje Anglijoje, jų populiarumas vėl išaugo tik XX amžiaus 6-ajame dašimtmetyje. Visos Meino meškėno katės savybės rodo, kad ji išgyventų sunkiomis sąlygomis. Tai storas kailis, stambūs kaulai – o tai labai svarbu medžiotojui. Kailio struktūra tokia, kad šios katės gali lengvai apsisaugoti nuo lietaus ar sniego, o ilgą žiemos naktį – nuo šalčio. Jų didelės akys ir ausys – taip pat išlikimo bruožai. O kvadratinė ir pailga galva leidžia gauti maisto iš užšalusių upių ar balų.

| | | | | |

Rusų melsvosios katės

Rusų melsvosios – žavinga, grakščių neįprastos plauko spalvos ir faktūros kačių ryškiai žaliomis akymis veislė. Rusų melsvosios mėgsta ramų gyvenimą ir labai prisiriša prie aplinkinių. Kūnas palyginti ilgas. Jis neturi būti nei per daug kresnas, nei per daug liaunas. Katė daro grakštaus ir dailaus gyvulėlio įspūdį. Ilgos kojos palyginti smulkių kaulų, letenėlės mažos ir ovalios. Ilga smaili rusų melsvųjų uodega pašaknėje nestora.Galva plati, kiek pleištiška, trumpa. Ausys aukštai ant viršugalvio, plačios ties pagrindu, gana didelės ir smailios. Ausų viduje plaukelių bemaž nėra. Nosis tiesi ir į plokščią kaukolę pereina be įlinkio. Didelės migdolų pavidalo akys toli viena nuo kitos. Smakras tvirtas, ūsų pagalvėlės ryškios. Kaklas ilgas ir storas. Rusų melsvosios katės trumpas plaukas su poplaukiu švelnus, pliušo faktūros. Kailiukasitin minkštutis, plaukas kiek papuręs, kad pabrėžtų pliušo faktūrą. Jis neturi būti per daug lygus ar prigludęs. Šios katės kailio faktūra nepanaši į jokios kitos veislės. Palyginti neseniai išvestas ilgaplaukis rusų melsvųjų variantas: tai atskira veislė, vadinama nybelungais. Rusų melsvųjų kačių kailiukas būna trijų skirtingų spalvų. Seniausia, geriausiai žinoma ir populiariausia spalva melsvai pilka, bet vis daugiau gimsta uodų arba baltų šios veislės kačių, nors ne visos kačių augintojų draugijos jas pripažįsta. Melsvas kailis turi būti melsvai pilkas, kuo vienodesnės ir grynesnės spalvos, švelnaus sidabrinio žvilgesio.

| | | | | |

Sniego letenėlė (SNO Snow shoe)

Daugelis, pamatę šią katę, mano, kad tai Siamo katė. Ji išvesta Jungtinėse Amerikos Valstijose, sumišrinus Siamo kates su dvispalvėmis trumpaplaukėmis katėmis, o nuo pirmųjų skiriasi tuo, kad ant snukučio, priekinių ir užpakalinių letenėlių turi baltas kaip sniegas žymes. Katės ausys didelės, plačios. Akys ryškiai mėlynos, didelės. Nosis poilgė. Kūnas grakštus, poilgis. Kojos ilgokos, letenėlės apvalios, didokos. Šių kačių, kaip ir Birmos kačių, letenėles puošia baltos “kojinaitės”. Uodega plona, smailiu galu. Kailis trumpas, glotnus. Katytė labai gyva, judri. Lietuvoje šios veislės katės itin retos. FIFe “sniego letenėlės” oficialiai žregistruotos visai neseniai.

| | | | | |

Skudurinukės (Ragdool)

Skudurinukės taip vadinamo todėl, kad šeimininkui ant rankų suglemba it skudurinės lėlės. Tvirtinama, kad šios katės nemoka gintis, nevengia iškilusio pavojaus ir nuolankiai susitaiko su likimu. Dar sakoma, kad jos puikiai pakelia skausmą. Deja, kvailių, tikinčių šiomis nesąmonėmis, labia daug. Skudurinukės jaučia skausmą kaip visos katės; tiesiog jos labia romaus, taikaus būdo ir nepaprastai atsparios stresams. Ir be galo meilios. Šios katės kantriai nukenčia skriaudas ir visiškai atsipalaiduoja, paimtos ant rankų, ne dėl kokių nors genetinių veiksnių, o tiesiog iš didžiulio pasitikėjimo žmogumi. Skudurinukė – didelė, raumeninga, bet labia grakšti ilgo kūno, trumpo galingo kaklo ir plačios krūtinės katė. Pleištiška galva vidutinio dydžio, žandai stambūs, smakras storas. Vidutinio dydžio ausys gana toil viena nuo kitos, jų galiukai apskriti. Nosis vos vos įgaubta, didžiulės akys elipsės formos, visada mėlynos. Kuomėlynesnės akys, tuo geriau katei seksisparodoje. Skudurinukių su žymėmis kūnas kreminis, o snukutis, ausys, kojos ir uodega tamsesni. Krūtinė paprastai šviesesnė už kitas kūno dalis. Kačių su tamsiai rudomis ir su melsvomis žymėmis kūno spalva tamsesnė negu kačių su šokolado spalvos ir alyvųspalvos žymėmis. Skudurinukė su žymėmis negali turėti baltų lopų.

| | | | | |

Konreksai

Kornreksas – labai įspūdinga veislė. Šių kačių kailiukas minkštas, garbanotas, jos beveik nesišiaria. Tai labai meilios katės, o jų būdas angeliškas. Kornreksas – maža arba vidutinio didumo, raumeningo kūno ir smulkių kaulų katė. Kojos ilgos, letenelės mažos ir ovalios. Nugara turi būti šiek tiek išsirietusi į viršų. Ilgos plonos uodegos galas posmailis.. Ovalios galvos ilgis didesnis už plotį, bet galva neturi būti per ilga. Iš profilio nosis ir smakras sudaro tiesią liniją. Kornrekso nosis ilga: amerikietiskasis kornreksas turi romeniską, šiek tiek išgaubtą nosį, europietiškojo kornrekso nosis tiesi. Didelės ausys aukštai ant viršugalvio, bet neturi būti per arti viena kitos. Akys elipsės formos. Plaukas trumpas, minkštas ir plonas. Kornrekso kailis minkštesnis už devonrekso, nes kornreksas neturi šiurkstesnių dengiamųjų plaukų. Idealus kailis tankiai, tolygiai garbanotas ir panašus į skalbimo lentą. Šios veislės katės visiškai neturi dengiamųjų plaukų. Ūsai ir antakiai garbanoti. Nuplikusios kailio vietos ar uodega – trūkumai, bet šios veislės kaičių kailis paprastai būna itin menkas. Kornreksai gali būti visokių spalvų, net su žymėmis, būdingomis Siamo katėms- tokie kornreksai vadinami sireksais. Parodose plauko kokybė svarbesnė už spalvą. Dažniausios spalvos- juoda ir melsva su baltais lopais arba be jų, dryža arba ne, tačiau parodose galima pamatyti ir vėžlio kiauto piešinio bei visiškai baltų kornreksų.

| | | | | |

Burmos katė (Burma, Burmese)

Manoma, jog Burmos katė (dar kitaip vadinama Burmese, Burmesin, Burma) yra kilusi iš pietryčių Azijos. Mat Tailando rankraščiuose minima kačių veislė garsėjanti tamsiai rudu kailiu, kuri veikiausiai ir buvo Burmos kačių pirmtakė. 1930 m. Džozefas Tompsonas pirmasis į Ameriką atsivežė katę labai panašią į Siamo, tačiau rudos spalvos kailiu. Nors burmos katės yra azijietiškos kilmės, tačiau šiandien ji laikoma amerikietiškąją veisle, kadangi ši veislė būtent čia pirmiausia buvo pripažinta ir pradėta veisti. XX a. po 50-dešimtųjų metų, ši katė iš Jungtinių valstijų pateko į Didžiąją Britaniją, o iš čia paplito ir po visą pasaulį. Burmos katės laikomos vienos ištikimiausių bei prieraišiausių kačių, kurioms labai svarbus ryšys su žmogumi. Su šiomis katėmis būtina nuolat bendrauti, jas kalbinti, todėl užimtiems žmonėms, kurių dažnai nebūna namuose, šių kačių įsigyti nereikėtų. Tuo tarpu šeimoms, turinčioms vaikų, ši katė – idealus naminis gyvūnėlis. Tai labai draugiškos, gero, meilaus ir netgi romaus būdo katės. Be to, jos kitaip nei daugelis kačių, mielai eina pririštos prie pavadėlio. Tiesa, tai labai savimi pasitikinčios, smalsios, protingos katės, puikiai sutariančios tiek su katėmis, tiek su šunimis. Įdomu tai, jog šios iš pažiūros ramios katės tuo pačiu gali būti ganėtinai judrios bei žaismingos. Lyginant su Siamo katėmis, burmos kačių balsas yra tylesnis. Įsigyjant šią katę vis dėlto patartina gerai apsvarstyti, nepamirškite, jog jos gali išgyventi net iki 20-ties metų!