Bendruomenės

Mieli kaimynai iš apačios, labai naiviai tikiuosi, kad jūs kada nors per artimiausias dienas tyčia ar netyčia užklysite į mano tinklaraštį. Todėl palieku Jums žinutę čia, nes sutikti vis tiek nesutinku nei laiptinėje, nei praeidama, o šį bei tą Jums išaiškinti – reikėtų. Perskaičiusi Jūsų šiandienos susirašinėjimą su mano brangiausiuoju supratau, kad geriausia vieta gyventi Jums – vienkiemis. Kur miškas, pievos, kelias toli, o paukščiai neviršija nurodytos decibelų normos. Jūs vis tvirtinate, kad iš mūsų buto sklinda žemas dažnis, kuris Jums trukdo. O kaip jis gali trukdyti, jei žemo dažnio kolonėlė praktiškai neskleidžia jokio garso? Galbūt tiesiog neskiriate garso krypties ir buto, iš kurio į Jūsų butą sienomis atkeliauja šnaresys? Minėjote ir tai, kad girdite kaip vaikštome (tas vėlgi menkai tikėtina, nebet tais retais vakarais, kai į svečius užsuka garsiai vaikštančių draugų pora) arba girdite, kaip kalbamės (nors čia skundėtės vėlgi po anų draugų poros apsilankymo) ir tvirtinote, kad jei taip – imsitės garso matavimo ir, cituoju, “net vaikščioti negalėsime”. Taigi, mieli kaimynai iš apačios, Jūsų žiniai, garso matavimas Jums kainuos 50 litų. Ir taip kas kartą mokėsite Visuomenės sveikatos centrui, kurio specialistams atvykus į Jūsų butą gali ir nepavykti išgirsti to šnaresio, kurį girdite Jūs.

Kaimynų būna visokių. Aš prisimenu savo vaikystės auklytę lenkę – kaimynė buvo mūsų. Apsimetinėjome, kad mokome vieną kitą savos kalbos. Tiesa, aš lenkiškai pramokau, o ji lietuviškai – nebe. Užtat geruoju galiu minėti “ananasinius” obuolius didžiuliame jos sode, slėpynes ir kačių gaudynes ant šieno, piktą pilką seną šunį ir daugybę vištų, kurių kiaušinius man kartais leisdavo surinkti. Dar pamenu kitą kaimyną. Savo močiutės. Gyveno priešais jos butą. Tiek jis, tiek jo moteris gerdavo. Daug ir dažnai. Vėliau riedavosi, vienas kitą vaikydavo. Turėjo kvailą rudą šunį ir dvi siamo kates. Dievinau jas. Vis taikydavausi nutverti už uodegos, bet gi niekaip niekaip. Tik žybčiodavo mėlynomis akimis iš tolimiausio rūsio kampo. Tas kaimynas kartą girtas sumanė didelį reikalą atlikti vidury laiptinės. Pirmąsyk jam pavyko. Net atsirado, kas išvalė, nes viena moterėlė manė, kad jos šunelis čia taip negražiai. Antrąsyk močiutė mano patykojo ir, pamačiusi, kad šis jau kelnes maunasi, čiupo sunkų guminį batą ir per kuprą anam, per kuprą!.. O kitų senelių kaimynai buvo senyvi žmonės. Ateidavo dažnai kur pro šalį keliaudavo, pasilabindavo. Jei kiaulę skerdžia, skerstuvėmis vaišina. Seneliai savo ruožtu obuolių, kitokių gėrybių, pieno. Anie man įsiminė tik dėl to, kad pora buvo visai neseniai susituokusi. Ėjo senelis kažkur į talką, pamatė senutę ir suprato žmonės, kad reikia vestuves atšokti. Susituokė būdami beveik 70-ies. Gražu, ar ne? Atsikrausčiusi į Vilnių turėjau kitokius kaimynus.

„Triukšmadariai turi psichologinių problemų“, – apie kaimynų nepaisančius žmones mano psichologas Gediminas Navaitis. Tuo metu kiti lrt.lt pašnekovai ramybėms drumstėjams siūlo ne seansą pas psichologą, bet savimonės ugdymą ar finansinių sankcijų taikymą. Didmiesčiuose gyventojai be pareigūnų dažnai neapsieina. Anot sostinės savivaldybės Kontrolės poskyrio vedėjo Mariaus Švaikausko, trukdančius kaimynus gali sudrausminti ir jo vadovaujamo poskyrio darbuotojai. „Gavę rašytinę ar žodinę informaciją apie laisvalaikio arba buitinį triukšmą, ją persiunčiame Vilniaus miesto vyriausiajam komisariatui. Tačiau mano darbuotojai irgi gali atvykti surašyti protokolo“, – užtikrina M. Švaikauskas. „Mes dirbame ne visą parą – policija dirba visą parą, ji užtikrina, ką įstatymas liepia užtikrinti, bet jei policija neišsprendė problemos ar neatvyko, užtenka paskambinti mums ir mes atvyksime“, – priduria jis. Pasak Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato Prevencijos skyriaus viršininkės Dalios Kedavičienės, 2004 m. spalį Seimo patvirtintas Triukšmo valdymo įstatymas apibrėžia dienos, vakaro ir nakties metą. „Vakaro metas yra nuo 18 iki 22 val., nakties – nuo 22 val. iki 6 val. ryto, dienos – nuo 6 val. ryto iki 18 val. Jeigu garsiai leidžiama muzika, žmogus policiją gali kviesti jau nuo 18 val.“, – aiškino D. Kedavičienė.

Triukšmas - netvarkingas, įvairaus stiprumo ir dažnio garso bangų mišinys, sukeliantis nemalonius pojūčius. Dauguma tikriausiai esate patyrę, kas yra gyvenamųjų patalpų garso izoliacijos problemos, ir girdėję apie žalą, kurią sveikatai gali sukelti sistemingas triukšmo lygio kaimyniniuose butuose viršijimas. Medikai teigia, kad triukšmas mažina organizmo imuninį atsparumą. Jie perspėja, kad triukšmas, kaip lėtinis (nuolatinis) streso šaltinis, veikia centrinę nervų sistemą ir kelia įvairių sveikatos sutrikimų - hipertoninę ir išeminę širdies ligą, aterosklerozę, skrandžio bei dvylikapirštės žarnos lėtinius uždegimus, opaliges, neurozes, depresiją, psichikos ligas. Pradžioje triukšmas erzina, vėliau sutrikdo miegą, dėl ko padidėja dirglumas ir atsiranda nuovargis. Net palyginus nestiprus 60-70 decibelų triukšmas sukelia galvos skausmus, svaigimą, cypimą ausyse, nemigą, pablogėja atmintis, dėmesys, orientacija. Triukšmas - netvarkingas, įvairaus stiprumo ir dažnio garso bangų mišinys, sukeliantis nemalonius pojūčius. Dauguma tikriausiai esate patyrę, kas yra gyvenamųjų patalpų garso izoliacijos problemos, ir girdėję apie žalą, kurią sveikatai gali sukelti sistemingas triukšmo lygio kaimyniniuose butuose viršijimas. Medikai teigia, kad triukšmas mažina organizmo imuninį atsparumą.

Akustinis smurtas nėra naujas dalykas. Riaumojimas, staugimas, kaukimas yra akustinio smurto pavyzdžiai gamtoje, naudojami pademonstruoti jėgą siekiant įbauginti ir pagriebti auką. Žmonija nuo triukšmo gynėsi jau seniai. VI a. pr. Kr. vietinė valdžia Graikijos Sibario mieste, kuriame gyveno daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų, išleido įsakymą, kuriuo uždraudė amatininkams dirbti darbą, keliantį triukšmą. Net uždraudė laikyti gaidžius, kad tie savo giedojimu netrukdytų gyventojams miegoti. Julius Cezaris uždraudė vežimams važinėti naktį, nes jų keliamas triukšmas jam trukdydavo, 47 metais Romos gyventojai skundėsi neįmanomomis gyvenimo sąlygomis dėl triukšmo dideliuose namuose ir rytais į ganyklą genamų karvių mūkimo. Viduramžiais įstatymų buvo apribotas kalvių dirbtuvių darbas ir vežimų su geležiniais ratlankiais naudojimas miesto vietose tam tikru dienos metu. Anglijoje ir dabar tebegalioja įstatymas, priimtas XVII a. pradžioje, kuriame draudžiama vyrams mušti savo žmonas nuo devintos valandos vakaro iki šeštos valandos ryto, nes tokių veiksmų sukeltas triukšmas gali sudrumsti kaimynų ramybę. Triukšmas trikdydavo ir amerikiečius. Bendžaminas Franklinas buvo priverstas persikelti iš vienos Filadelfijos vietos į kitą, nes „turgaus ūžesys vis labiau mane trikdo, ir vis dažniau save pagaunu, kad kai kuriuos dalykus turiu kartoti du kartus”. XX a. antrojoje pusėje techninei pažangai įgavus didžiulį pagreitį, ypač triukšmingi tapo išsivysčiusių šalių miestai.