Lietuvos išlikimas

Jaučiame moralinę ir politinę pareigą kreiptis į Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus ir Kovo 11-osios iškilmingo minėjimo Seime dalyvius ir svečius, į visus šalies piliečius: Prieš dvidešimt ketverius metus atkurdami nepriklausomą Lietuvos Respubliką tikėjome, kad ji bus Tautos suverenią valią įkūnijanti, laisva ir demokratiška, visiems piliečiams tarnaujanti ir jiems sava šalis. Valstybė, kurioje nebus prarajos ir susvetimėjimo tarp valdžios ir piliečių ir kuri laiduos palankiausias sąlygas įgyvendinti per amžius lietuvių tautos siektą tikslą – visapusiškai išskleisti savo kūrybines galias ir užimti garbingą vietą pasaulyje ir istorijoje tarp kitų laisvų ir orių tautų. Atėjo metas aiškiai pasakyti: šie lūkesčiai neišsipildė. Formaliai atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvos Respublikoje įsitvirtino nedemokratinė ir antitautinė nomenklatūrinė-oligarchinė santvarka. Gyvename valstybėje, kurios valdžia, visiškai atitrūkusi nuo Tautos ir visų šalies piliečių, atvirai pamynė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą Tautos suvereniteto principą ir sąmoningai naikina paskutinius atkurtosios Lietuvos valstybės nepriklausomybės likučius.

Lietuvos Sąjūdžio tarybos vadovybei - Andriui Tučkui, Vidmantui Žiliui ir Vytautui Landsbergiui išplatinus pareiškimą, kuriuo jie išreiškė savo nepritarimą referendumui dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir siūlė priimti dar labiau žemę įsigyti galinčių subjektų ratą išplečiantį konstitucinį įstatymą, viešą atsaką parengė Klaipėdos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) (1988-1990 m.) dalyviai. "Lietuvos Sąjūdis nepritaria nei referendumui dėl žemės "nepardavimo" europiečiams, nei referendumų kvotos menkinimui, kuris paskatintų Lietuvoje nuolatinę dviprasmių iniciatyvų įtampą ir politinę sumaištį", - buvo teigiama Sąjūdžio tarybos pirmininko Andriaus Tučkaus pasirašytame pareiškime. LPS iniciatyvinės grupės, Seimo tarybos nariu buvęs klaipėdietis Dionyzas Varkalis teigė, kad šis Lietuvos Sąjūdžio tarybos pareiškimas prieštarauja Sąjūdžio idėjoms.

Visą gyvenimą buvau ir liksiu Jūsų gerbėjas, ir, drįstu manyti, šiek tiek daugiau nei gerbėjas. Bet šitas „šiek tiek daugiau“ įpareigoja. Gerbėjas gali tik gerbti, o tas „daugiau“ turi dar vieną pareigą – sakyti kas ne taip pagal gerai žinomą „Platonas draugas, bet…“ Požiūriai susikirto ties raktiniu mūsų savimonei žodžiu „žemė“. Nepradėsiu vardinti daugybės argumentų už nepardavimą žemės svetimšaliams, apsiribosiu dviem: Pirmas – žemė lietuviui yra daugiau nei žemė, giliai savimonėje ji niekada netaps vien preke. Štai pora citatų: „Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur. Kur tave palaidos gerieji žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus“(Marius Katiliškis); „Žmogaus ir žemės vienybė yra tautinės kultūros savitumo žymė“ (Elena Bukelienė apie Mariaus Katiliškio kūrybą). Kitoms tautoms gal kitaip, bet tai jų reikalas.

Kalbėti vien nuogais statistiniais skaičiais dažniausiai reiškia – nepasakyti nieko, nors pati tema tarsi suponuoja skaičių kalbą. Todėl prieš pateikdamas apibendrintus liūdnokus skaičius, keliais sakiniais norėčiau aptarti priežastinį – pasekminį ryšį, aiškiai vedantį ne tik į demografinį, bet pirmiausia į dvasinį lietuvių tautos nykimą, o taip pat atskirų valdžios institucijų ar institutų indėlį į šį procesą. Neseniai vienoje diskusijoje, skirtoje tautiškumo problemoms aptarti, vienas garbingas rašytojas, remdamasis Statistikos departamento duomenimis, iškėlė visų lygmenų bei lygių valdžios marginalizacijos klausimą. Iš tikrųjų šis klausimas ir yra esminis, kai kalbama apie tautos nykimą, masinę emigraciją ir visišką demotyvaciją. Rašytojas tiesiog iškėlė paprastą aiškų klausimą: kas gi yra tie tikrieji marginalai, taip dažnai linksniuojami mūsų žiniasklaidoje, ypač, nuolat artėjančių kažkelintų rinkimų kontekste? Žiniasklaida, o ir valdžia dažnokai mėgsta pasišaipyti iš visuomenininkų ar nedidelių neįtakingų partijų, bandančių tuose rinkimuose dalyvauti – esą, jie yra marginalai arba populistai, o štai tikrieji tautos atstovai yra taip vadinamos “sisteminės” partijos, turinčios savo programas bei išteklius, teoriškai leidžiančius tas programas įgyvendinti.

Specialistai teigia, kad lietuvių tauta greitai išnyks. Labai greitai. To priežastis - mažas gimstamumas ir jo uoli padėjėja - emigracija. Todėl jaučiu pareigą panagrinėti tokios situacijos priežastis ir paieškoti galimų išeičių. Kokios yra mažo gimstamumo priežastys ne tik Lietuvoje, bet ir visose "išsivysčiusiose" vakarietiškose valstybėse? Ar įmanoma įvardinti vieną priežastį, dėl kurios demografinė piramidė staiga ėmė ir apsivertė - iš populiacijos plėtimosi, ji ėmė trauktis? Mielos damos, neskubėkit užmėtyt akmenimis, kai tokia priežastimi įvardinsiu vyrų ir moterų lygių galimybių įstatymą.. skaitykit toliau. Matyt ne veltui ilgus amžius pasaulis buvo surėdytas taip, kad moterims neliko nieko kito, kaip sėdėt namuose, rūpintis jais ir.. gimdyt vaikus. Kol taip buvo, apie gimstamumo problemas nė minčių turbūt negalėjo kilti. Ir štai atėjo diena, kai viskas pasikeitė - moterys tapo karjeristėmis. Karjeristei, suprantama, yra neįdomu sėdėt namie ir augint 10 vaikų, ir tik ji pati yra laisva tvarkytis savo gyvenimą. "Paaukoji" porą gyvenimo metų tam, kad pasigimdytum vieną kitą vaiką ir viskas - daugiau sau leist nebegali, nes gi reikia realizuot save, siekti karjeros. Be abejo tai nėra taikoma visoms šiuolaikinėms moterims. Pasitaiko ir tokių, kurios svajoja apie 10 vaikų, yra rūpestingos, mylinčios, puikios namų ugnies vaidilutės. Tačiau bėda, kad ne visada tokių puikių moterų šeimos paprasčiausiai išgali auginti tiek vaikų, kiek norėtų.

Būtų visiškai klaidinga manyti, kad įstojimas į Europos Sąjungą ar net NATO visiems laikams užtikrina amžiną Lietuvos egzistavimą. Šie dariniai yra nauji ir skirtingi. ES maždaug atitinka Vakarų ir Vidurio Europą kaip istorinę kultūrinę realybę, bet yra politinis junginys su ne visai aiškia perspektyva. NATO yra grynai politinė organizacija, kurios interesai nebūtinai turi sutapti su pavienių Europos šalių interesais ir kuri amžių perspektyvoje, be abejo, trumpalaikė. Kad ji remiasi trečia – JAV – globaline galybe, kurios interesai šiuo metu sutampa su Lietuvos interesais, yra tik laiminga istorijos akimirka, atsitiktinumas, kurį reikia maksimaliai išnaudoti. Klausimas dėl lietuvių išlikimo iš esmės iškilo Lietuvai patekus į rusiško etninio konglomerato orbitą. Istoriškai į lietuvybę kėsintasi iš Rytų ir iš Vakarų. Kad ir kaip keista, šis pavojus išlieka ir dabar. Abiem atvejais poveikiai skirtingi. Tautiškumas, kuris, be abejo, yra ne biologinis, bet kultūrinis reiškinys, yra evoliuciškai kintamo gyvenimo būdo atgaminimas kultūrinės (įskaitant kalbą) ir istorinės atminties pagrindu. Tauta neišlieka, kai jos tautiškumas arba nutraukiamas svetimųjų prievarta, arba (dėl išorinių ar vidinių priežasčių) nutrūksta pats. Pavojai dažniausiai iškyla mažoms tautoms, kai jos patenka į svetimų tautų valstybes.