Politika

Lietuvoje sparčiai gausėja valstybės priešų ir griovėjų gretos. Nenumaldomai artėja akimirka, kai išgirsime, kad „penktąja kolona“ jau tapo kone visa tauta - dauguma šalies piliečių. Būtent tokį įspūdį galima susidaryti stebint vis paniškesnes ir isteriškesnes į vienintelių ir tikrųjų „valstybės sargų“ vaidmenį įsijautusių „sisteminių“ politikų ir partijų reakcijas į menkiausias šalies piliečių iniciatyvos bei savarankiškumo apraiškas. Atrodo, kad valdantieji jau pradeda bijoti net savo šešėlio. Nomenklatūrininkus ir juos aptarnaujančius ideologinius propagandininkus baugina ir erzina viskas - nuo referendumo iniciatyvos iki santūriausių reikalavimų nors kiek praskaidrinti „žaidimo taisykles“ valstybei gyvybiškai svarbiose gyvenimo srityse. Todėl mėginant „pastatyti į vietą“ pamažu dvasiškai ir politiškai bundančią tautą nesibodima jokių priemonių. Ir juo gausesni ir pastebimesni budimo požymiai, juo dažniau iš rankovės traukiama vadinamoji Rusijos korta.

XX amžius – tai kapitalizmo ir socializmo konkurencijos amžius. XXI amžiaus pradžioje socialistinės idėjos ne tik nežlunga, bet vis labiau plinta, pasaulyje egzistuoja keliolika socialistinių valstybių( Suomija, Slovėnija, Norvegija, Argentina, Urugvajus, Kosta Rika, Mauricijus, Kinijos Liaudies respublika, Singapūras, Peru, Ekvadoras ir dar kelios socialistinės šalys). Kai kuriose šalys jau pasiekė lemtingą kryžkelę, artimu laiku paaiškės - ar jos pasuks socializmo keliu. Žvelgiant į istorijos raidą, įdomu pastebėti-kad XIX-XX amžiuose pasaulinį monopolinio kapitalizmo voratinklį mezgė Rokfeleriai, Morganai, Šifai, Astorai ir kitos įtakingų magnatų giminės(visi jie-didelę įtaką turinčių slaptujų ložių nariai). Šios magnatų giminės labai įtakingos ir šiuo metu. Rusijoje didžiulę įtaką turi Deripaskos, Usmanovai, Machmudovai, Rachimkulovai, Kovalčiukai ir kiti galingas korporacijas valdantys oligarchai. O Lietuvoje palaipsniui įsigalėjo Kėvišai, Keserauskai, Matuzai, Janukoniai, Čepanoniai, Daugėlos, Gusiatinai, Gribojedovai bei kiti monopolinio kapitalizmo rykliai. Paminėti veikėjai buvo ypač susiję su kriminalinio Kubiliaus režimo vadeivomis. Būtent Kubiliaus režimo politika pamynė darbo žmonių teises, įteisino energetikų reketą bei kitokius neigiamus reiškinius.

Jei svarstome apie konkrečius kapitalizmo ir socializmo skirtumus, tai pirmiausia verta pastebėti, kad kapitalizmo įsigalėjimas nulemia nedidelės, bet privilegijuotos visuomenės dalies dominavimą prieš kitą, pagrindinę visuomenės dalį. Klasinė visuomenės struktūra atspindi ir ekonominę struktūrą. Socialistinė sistema iš esmės pažaboja išnaudojimą, įtvirtina darbo žmonių teises. Jei kapitalistinėje sistemoje valstybės valdyme lemiama įtaką turi siauros, bet labai įtakingos kapitalistų kastos-bankininkai, oligarchai ir korumpuoti politikai, tai socialistinėje sistemoje lemiamą įtaką turi darbo žmonės- darbininkai, valstiečiai, pažangioji inteligentija. Būtent darbo žmonėms atstovaujančios socialistinės politinės jėgos įtakojo Skandinavijos šalių ir visos grupės Lotynų Amerikos valstybių(Argentinos, Urugvajaus, Kosta Rikos, Venesuelos, Peru) pažangą, Slovėnijos pažangą, nedidelės Kipro valstybės pažangą. Kipre didžiulę įtaką turi Kipro Komunistų partija, šios partijos nariai yra daugelio didesnių Kipro miestų merai, šios šalies prezidentas- irgi komunistas K.Christofijas. Tik 13,5 procento Kipro gyventojų yra atsidūrę žemiau skurdo ribos, bedarbystės lygis-tik 7,3 procento, šioje šalyje egzistuoja ir nemokamo aukštojo mokslo sistema. Didžioji dalis Kipro gyventojų-tai viduriniosios klasės atstovai. Tuo tarpu Lietuvoje visai kitokia visuomenės sandara-klesti du procentai mūsų krašto piliečių, apie 10 procentų galima priskirti viduriniajai klasei, virš 30 procentų jau yra atsidūrę žemiau skurdo ribos, o likusieji gyvena kukliai, kartais jau balansuodami ties skurdo riba. Tad Lietuva šiuo metu-tai tipiška oligarchinė valstybė, kurioje yra įsigalėjusi monopolinio kapitalizmo sistema.

Tikrai nebesinori prisiminti to baisaus ciniško melo ir veidmainystės kurį tonomis ant mūsų galvų be jokios sąžinės graužaties pylė ne kokie nors gatvių šlavėjai o Lietuvos aukščiausios valdžios institucijos Seimo nariai ir vadovai. Tačiau negalima tylėti, nes ir toliau tas vyksta. Po brutaliai nupirktų rinkimų. Nupirktų ne tik per pačius rinkimus, bet ir prieš tai keletui partijų išsidalinus žmonių taip sunkiai uždirbtus dešimtis milijonų litų savo rinkiminei reklamai iš valstybės biudžeto, o kitus palikus be lėšų. Apie kokius teisingus ir lygius rinkimus visiems joms dalyviams galima teigti, jeigu iš TV ekranų ir kitos žiniasklaidos jau gerokai prieš rinkimus sklido panigirika keltui partijų ir jų vadams, o kiti iš anksto buvo paskelbti autsaideriais. Apie kokius teisingus rinkimus galima teigti, jeigu vienų aiškiai melagingi pažadai buvo tiražuojami milijoniniais tiražais net nepažymint, kad tai melaginga reklama, o apie kitų tikrai pažangias idėjas išvis nutylima. Galų gale ką atstovauja VRK, jeigu ne tuos kurie demonstruoja jėgą ir įvaro VRK vadams panišką baimę, kad gavę valdžią juos nubaus arba pamalonins, kaip ir atsitiko. Todėl net nereikia tikėtis, kad VRK imsis ryžtingų priemonių pašalindama iš rinkimų jau ne kartą nusikaltusią darbo partiją „šeriant“ V.Uspaskicho „Vikondos“ dešromis rinkėjus. Juk tai ne kartą naudota šių „veikėjų“ priemonė. Ir jeigu šį kartą nebūtų trūkusi visuomenės ir LR Prezidentės kantrybė vėl nieko nebūtų įvykę. Tiesa nelabai kas ir įvyko. Truputį patriukšmavo ir nutilo.

Sunku ir apsakyti tą būsena kuri mane apėmė išgirdus, kad Generalinė prokuratūra ir vėl paskelbė, savo seną pramaną apie mūsų tragiškai žuvusį saugumo pulkininką ir diplomatą Vytautą Pociūną. Jie tempė, tempė, tempė ir vis laukė kol mes pamiršime. Matosi, kad jie net nesiruošė keisti savo pozicijos. Kaip tūlas Justinas Laučius paskubomis dar 2006 metais, akivaizdžiai lenktyniaudamas su tuometiniu NSGK vykusiu parlamentiniu tyrimu, dieną prieš mums baigiant savo tyrimą, pareiškė, kad V.Pociūnas pats iškrito per langą man nesukėlė tokios nuostabos kaip dabartinis verdiktas. Pašiurpau ir pasimečiau. Reiškia situacija valstybėje tik blogėja. NSGK tyrimo atskleistas o žurnalistų taip pavadintas „valstybininkų“ klanas gyvas, įtakingas ir stiprus. Kad taip yra įtariau, bet vis dar ruseno viltis. Kaip sako lietuvių liaudies patarlė Viltis miršta paskutinė. Labai nesinori pripažinti, kad niekšai jau laimėjo ir jie diktuoja madas. Deja po tokių naujienų arba po V.Uspakicho triumfo per rinkimus ir antisisteminių jėgų fiasko (prie kurių priskiriu ir mūsų komandą) nusvyra rankos ir sunku surasti optimizmo be kurio neįmanoma kurti ateitį.

Apsirikau. Maniau, kad Seimo pirmininkui, krepšinio treneriui, Viktoro Uspaskicho pavaldiniui Vydui Gedvilui pavyks, kaip sakoma, numuilinti balsavimą dėl imuniteto panaikinimo trims Seimo nariams – tyriems kaip krištolas. Nepavyko. Neapsirikau tik sakydamas, kad socialdemokratai balsuos vieningai: nesugraudino jų nei Vitalijos Vonžutaitės ašaros, nei V.Uspaskicho kaltinamoji kalba Seime. Bet kokia kalba! Ištaisyk gramatines klaidas ir dėk į oratorinio meno chrestomatijas! Kokia laikysena, gerbiamieji ponai! Kokie gestai, kokia šypsena – nuo sarkastiškos iki kūdikiškai tyros! Kokios pauzės! Kokie retoriniai ir labai konkretūs klausimai Algirdui, Gediminui ir kitiems kunigaikščiams! Ne veltui Kęstutis Masiulis šitos kalbos išsižiojęs klausėsi trečią kartą. Mokykis ir dar kartą mokykis, gerbiamasis Kęstuti. Gerbiamieji! Argi tai, ką vakar girdėjome, yra buhalterija, o ne politika?! Oratorius tūkstantį kartų buvo teisus – ne tik buhalterija. Pirmiausia tai – aukščiausios prabos politika, kurios jūs per šešerius metus (ką ten šešerius!) nesugebėjote nei suprasti, nei įveikti. Aukštasis pilotažas! Toli jums, gerbiamieji, iki tokios politikos, lemiančios visos valstybės gyvenimą, t.y. trypčiojimą vietoje, nesugebėjimą nieko nei nuteisti, nei išteisinti, nei pastatyti, nei sugriauti, valios ir proto paralyžių lemiančios politikos. Visi jūs, gerbiamieji ponai, nykštukai šalia Viktoro, kuriam geriau tiktų Rasputino vardas.

Jeigu nebūčiau matęs savo akimis, niekada nepatikėčiau, kad mes esame valdomi tokių žmonių, kokius matėme vakar Seime, vykstant Seimo posėdžiams. Trūksta žodžių. Per kelias valandas buvo tiek primeluota, tiek išsisukinėta, klaidinta, klastota, kad sveikas protas to sutalpinti niekaip nepajėgia. Dabar jau galima neabejoti – tie trys teisiamieji per artimiausius ketverius metus sėdės Seimo minkštose kėdėse ir tyčiosis iš valstybės. Štai kaip žemai mes nupuolėme! O jau atrodė, kad Viktoras Uspaskichas priėjo liepto galą. Algirdas Butkevičius dievagojasi – socialdemokratai balsuos tik už kaltinamųjų Seimo narių teisinės neliečiamybės panaikinimą. Konservatoriai, socialliberalai sako tą patį – tik teismas gali nuspręsti, kalti jie ar ne. Seimas ne teisėjas, ši byla ne politinė. Gerai Kęstutis Masiulis ne vieną kartą yra sakęs: aš bijau, aš nesu garantuotas, kad jie ko nors nesugalvos. Taip, jie sugalvojo. Mano versija tokia. Galimai A.Butkevičius su V.Uspaskichu susitarė: mums, socialdemokratams, viešai tave gelbėti niekaip neįmanoma. Ką pasakys rinkėjai, ką pasakys Prezidentė! Kaip sau nori, mes balsuosime už jūsų imuniteto panaikinimą. Bet jeigu jums pavyks šį reikalą vilkinti, nustumti į pavasario sesiją – jūsų reikalas, mes netrukdysime. Visada galėsime pasakyti: mes būtumėm balsavę taip, kaip nori Prezidentė, kaip nori mūsų rinkėjai, didžioji visuomenės dalis, bet kad to balsavimo nebuvo! Mes nekalti. Mes čia niekuo dėti.

Nobelio taikos premijos suteikimas Europos Sąjungai vokiškus portalus užtvindė publikacijų srautu – beveik trys milijonai straipsnių. Beveik tris milijonus staripsnių yra užfiksavęs „išmanusis“ intenetas. Daugiausia – kritiškai vertinančių tokį Nobelio komiteto sprendimą, vertinančių jį su pašaipa, pykčiu ir net pagieža. Ypač daug komentarų susilaukė žinomo žurnalisto, rašytojo Henryko M. Broderio publikacijos. Jo straipsnis „ES nesprendžia problemų, ji pati yra problema“, paskelbtas laikraštyje „Die Welt“ 2012 m. gruodžio 20 d. Manytume, kad Slaptai.lt skaitytojams bus įdomu susipažinti su vieno talentingiausių Europos publicistų tikrai ne optimistinėmis mintimis apie Europos dabartį ir ateitį. Sena rusų patarlė byloja – „kai per mažai išgeri vodkos, būna ir negražių nuotakų“. Ekonomikoje ši taisyklė negalioja. Juk negali patogiai įsitaisęs dainuoti sau „Koks gražus Kalėdų metas“, kai matai, kad dega kaimyno troba. Nes nujauti, kad arba ugnis persimes ant tavo namo, arba tau teks priglausti ir maitinti be pastogės likusį kaimyną. Esame paskutinių Europos dienų liudininkai. Ne fizine, veikiau filosofine metaforiška prasme. 1922 m. vokiečių rašytojas Karlas Krausas buvo nuspėjęs paskutiniąsias žmonijos dienas („Paskutiniosios žmonijos dienos“ - tragedijos pavadinimas. – I.T.), o dabar prieš mus – „Paskutiniosios Europos dienos“. Jos ne šiaip sau prieš mus, jos mums nuolat kelia nerimą.

Jokia filosofinė mokykla nesugebėjo paaiškinti, kodėl vieniems žmonėms reikia tokių milžiniškų turtų, kai tuo pat metu milijonai kitų skursta visą gyvenimą. Žinomas mastytojas ir dramaturgas Moemas Somersetas pastebėjo, kad „duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė. Bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“ Pasaulis jau seniai kankinasi globalios sisteminės krizės konvulsijose. O ji pastaraisiais metais tik paaštrėjo. Deja, kaip nėra rimtos krizės priežasčių analizės, taip nėra ir receptų, kaip su ja susidoroti. Visas Lietuvos gyvenimas per pastaruosius dešimtį metų panašus į nuskendusio „Costa Conkordia“ laivo ir jo įkaušusio kapitono elgesį. Nėra jokio plano, jokios strategijos, tik ėjimas apgraibomis. O tuo tarpu šalis išsivaikšto ir toliau - juk jau praradome apie milijoną tautiečių. Tik ką stebėjome valdžių pasikeitimo šou, su tam tikrais ministrų „rankiojimosi“ ypatumais. Būkime biedni, bet teisingi, ar galima tikrai tikėti, kad tie, kurie pakeitė buvusius, atėjo su tokiomis idėjomis, su tokiomis nuostatomis, kad po metų mes visi pajusime pasikeitimus.

Nenuostabu, kad mąstantis žmogus, įdėjęs daug triūso į asmeninį išsilavinimą ir tuo besididžiuojantis, atmestų mintį, kad jo gyvenimą stipriau formuoja instinktai nei intelektas. Juk gyvuliai yra valdomi instinktų, o žmonės turi intelektą. Bet neįmanoma paneigti, kad didesnė dalis biologinių procesų, užtikrinančių mūsų gyvybę yra lygiai taip nesąmoningi kaip ir kitų gyvų būtybių. Ar individas galvoja apie savo kūno ląstelių dauginimąsi, kraujo apytaką, virškinimą ar ne, šie procesai vyksta. Mūsų plaukai ir nagai ilgėja, odos žaizdelės sugyja, nepriklausomai nuo to ar mes tai stebime ar ne. Sąmoningas protavimas pasisavina tik menkesnę dalį kūno energijos poreikių. Žmogaus protas suvartoja tik 20 procentų viso kūno eikvojamų kalorijų, o jo veikla yra nemenka dalimi susijusi su nesąmoningų funkcijų valdymu. Kasdien į žmogaus sąmonę pastoviai įsiveržia jausmai, aiškiai kilę iš pirmykščių instinktų – poreikio bendrauti, mankštintis, gintis, linksmintis. Taip pat pasireiškia alkio, nuovargio, agresijos, baimės, lytinių geidulių jausmai. Priklausomybė alkoholiui, tabakui, azartiniams lošimams verčia individą imtis veiksmų, kuriuos intelektas suvokia, kad yra žalingi, bet gana dažnai nesugeba jų sustabdyti.