Vytautas Radžvilas. Lietuva – lietuviams (I)
| | |

Vytautas Radžvilas. Lietuva – lietuviams (I)

Būtent šiuos žodžius dera prisiminti ir drąsiai bei tvirtai ištarti kiekvienais metais švenčiant Kovo 11-ąją – atkurtosios Nepriklausomybės dieną. Jie yra be galo svarbūs ir prasmingi, nes, kaip ir prieš šimtmetį, vėl tapo tautos išlikimo pasaulyje ir istorijoje formule. Visa žmonijos patirtis, deja, liudija, kad tautų kova dėl vietos po Saule visais laikais buvo nuolatinė jos istorijos palydovė. Nepajėgusios susiorganizuoti į politinius darinius – valstybes arba nesugebėjusios jų apginti ir išsaugoti tautos gyvuoja tik kaip etnokultūrinės bendrijos, turinčios nedaug galimybių išvengti jų tykančios lemties. Toji lemtis – būti biologine medžiaga arba, kaip šiandien įprasta sakyti, „žmogiškaisiais ištekliais“, kuriais savo nuožiūra naudojasi savo būtį valstybiškai įtvirtinusios politinės tautos kurdamos savąją galią ir didybę. Šitaip jos teigia ir įtvirtina save pasaulio istorijos scenoje.

Rusijos korta
|

Rusijos korta

Lietuvoje sparčiai gausėja valstybės priešų ir griovėjų gretos. Nenumaldomai artėja akimirka, kai išgirsime, kad „penktąja kolona“ jau tapo kone visa tauta – dauguma šalies piliečių. Būtent tokį įspūdį galima susidaryti stebint vis paniškesnes ir isteriškesnes į vienintelių ir tikrųjų „valstybės sargų“ vaidmenį įsijautusių „sisteminių“ politikų ir partijų reakcijas į menkiausias šalies piliečių iniciatyvos bei savarankiškumo apraiškas. Atrodo, kad valdantieji jau pradeda bijoti net savo šešėlio. Nomenklatūrininkus ir juos aptarnaujančius ideologinius propagandininkus baugina ir erzina viskas – nuo referendumo iniciatyvos iki santūriausių reikalavimų nors kiek praskaidrinti „žaidimo taisykles“ valstybei gyvybiškai svarbiose gyvenimo srityse. Todėl mėginant „pastatyti į vietą“ pamažu dvasiškai ir politiškai bundančią tautą nesibodima jokių priemonių. Ir juo gausesni ir pastebimesni budimo požymiai, juo dažniau iš rankovės traukiama vadinamoji Rusijos korta.

|

Baigiasi tiesioginis valstybės kompromitavimas

Artėjanti skandalo atomazga neteikia nei džiaugsmo, nei palengvėjimo. Žinoma, prezidento pasitraukimas pagerins šalies padėtį tarptautinėje arenoje, nes baigiasi tiesioginis valstybės kompromitavimas. Tačiau aišku, kad krašto viduje šis įvykis neišsprendžia jokių problemų ir yra ilgos bei sunkios maišaties pradžia. Skandalas, ypač jo atomazga, yra didelis psichologinis smūgis daugeliui Lietuvos piliečių. Vieni, nusivylusieji, kris į dar didesnę apatiją, o gal net įtūžį, kiti mėgins mąstyti, kas įvyko, ir daryti išvadas ateičiai. Manyčiau, nusivylusių ir įtūžusių žmonių bus gerokai daugiau negu tų, kurie iš esmės pakeis savo požiūrį į šalies vidaus gyvenimą, politiką, perspektyvas. Šiuo atveju lems tai, kas bus daroma pasibaigus apkaltai.
Viena įvykių grandinė – artėjantys priešlaikiniai prezidento ir eiliniai Seimo rinkimai. Tarp jų rinkimai į Europos Parlamentą paprasčiausiai nublanks ir neatrodys labai reikšmingi. Kur kas svarbesni dalykai bus tie, kurie vyks žmonių galvose.