Politika

Su nerimu laukiau socialdemokratų, darbiečių - tų vaduotojų iš skurdo, mažų atlyginimų, santykių su Lenkija ir Rusija gerintojų, Kaliningrado ir Baltarusijos atominių elektrinių statytojų - atėjimo į valdžią. Su nerimu todėl, kad jie lengva ranka įteisins dvigubus gatvių ir vietovių pavadinimus Vilniaus krašte, lietuvišką raidyną papildys naujomis raidėmis, nuolaidžiaus Lietuvos lenkų mokykloms, nenorinčioms vaikų mokyti lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos. Apie tokius ketinimus ne kartą kalbėjo Algirdas Butkevičius, Vytenis Andriukaitis, Vytautas Gapšys ir kt. Savo ketinimų jie dar nespėjo įgyvendinti, nes pirmiausia reikia išgelbėti Viktorą Uspaskichą ir jo parankinius nuo kalėjimo. Bet kai išgelbės, tada imsis tobulinti lietuvių kalbą ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, gerins lenkų tautinės mažumos gyvenimą, tvarkys prekių ženklus, nekilnojamąjį turtą, privačią nuosavybę. Bet kuo čia dėti prekių ženklai, privati nuosavybė? Tuo, kad užsieniečių ir Lietuvos lenkų pavardės, pasak kai kurių kalbininkų ir politikų, kalbai nepriklauso ir jų lietuvinti negalima, o mes, kai kurie, spyriojamės ir lietuviname. Pavyzdžiui, kalbininkas prof. Vincas Urbutis: “Net moderniausių lingvistikos krypčių atstovams veikiausiai nė sapne nėra prisisapnavusi mintis, kad tikrinius žodžius reikėtų atskirti nuo kalbos ir laikyti kažkokiu kitu reiškiniu” (“Pavardžių pradžiamokslis”).

Panaikinta neapmokestinamų pajamų dalis daugiau kaip 1050 litų uždirbantiems asmenimis, dešimtadaliu didesni naftos produktų ir alkoholio akcizai, nubraukti vaiko pinigai daugiau kaip 3150 litų uždirbančiai dviejų suaugusių, turinčių vieną vaiką, šeimai, mokestis už lengvuosius automobilius juridiniams asmenims, beveik šeštadaliu brangesnės keleivių pervežimo paslaugos, spaudos leidiniai ir bilietai į muziejus ir koncertus - tai tik dalis iš Kalėdinio A. Kubiliaus Vyriausybės "dovanų" rinkinio Lietuvos žmonėms. "Vertinant Seimui pateiktus įstatymų projektus, pagal kuriuos bus įgyvendinama taip vadinamos permainų koalicijos vadinamoji antikrizinė programa, galima be jokio krislo abejonės konstatuoti, kad, kaip mes anksčiau jau nuogąstavome, jie yra mažiausias pajamas šiandien gaunančių ir rytoj gausiančių žmonių apiplėšimo planas", - sakė partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas, Prezidentas Rolandas Paksas. Partijos lyderio teigimu, valdančiųjų partijų planų nuošalėje paliko prekybos ir energetikos monopolininkai. Jų atžvilgiu Vyriausybė neketina imtis jokių drastiškų žingsnių. "Jeigu šiandien iš energetiką valdančių "Leo" savininkų būtų pareikalauta sumokėti tikrąją vertę už pusvelčiui pasiimtas elektros perdavimo įmones, tai jokia mokesčių našta nekristų ant Lietuvos žmonių galvų" , - tvirtino partijos Tvarka ir teisingumas vadovas, Prezidentas R. Paksas.

Bendrų tikslų, socialinės partnerystės, tikėjimo valstybe ir pasitikėjimo bendrapiliečiais stoka, pilietinis ir politinis susvetimėjimas privedė Lietuvą prie valstybės tapatybės krizės, sakė Prezidentas, ketvirtadienį Seime skaitydamas metinį pranešimą. Jame šalies vadovas itin daug dėmesio skyrė dvasiniam Lietuvos klimatui. Prezidentas taip pat akcentavo, kad ekonominio ir socialinio gyvenimo reformos nepajudėjo į priekį nei per žingsnį. Anot V. Adamkaus, 2006-ieji tapo mūsų demokratinės sistemos išmėginimo metais. „Šiandien juos apžvelgdami dar kartą įsitikiname - demokratija neįmanoma be tokių paprastų, tačiau pamatinių dalykų, kaip tikėjimas idealais ir vertybėmis, pasitikėjimas bendrapiliečiais ir valstybės institucijomis, bendros pastangos kurti mūsų valstybę. Kai viešojoje erdvėje nelieka vietos vertybėms, idėjoms ir jų sklaidai, įsigali visų nepasitikėjimas visais", - sakė Prezidentas. Prezidento teigimu, dėl politinių ambicijų, kovos dėl valdžios, neprofesionalumo, intrigų, korupcijos ar populizmo nesugebėta išjudinti nė vienos reikšmingos mūsų šalies vidaus ekonominio ir socialinio gyvenimo reformos, o būtent reformos, V. Adamkaus įsitikinimu, leistų sulaikyti bent kiek reikšmingesnę emigruojančių piliečių dalį ir pritraukti naujų užsienio investicijų.

"Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" biuro steigimas įstrigo dėl to, jog LR Vyriausybės kanceliarijoje dirbantys teisininkai siūlo keisti biuro steigimo dokumentus. Šiuo metu yra atlikti visi formalumai, reikalingi biurui įsteigti. Kad steigimo procesas būtų baigtas, trūksta tik vieno dokumento iš LR Vyriausybės, kuriuo Kultūros ministerijai būtų leista sumokėti 100 Lt steigėjo įnašą į įstaigos dalininkų kapitalą bei dalyvauti tolesnėje projekto eigoje. Reikalingas raštas Vyriausybėje nepasirašomas todėl, kad Vyriausybės kanceliarijos teisininkai stabdo reikalingo dokumento priėmimą, motyvuodami tuo, jog biuro steigimo dokumentams, kuriuos priėmė Vilniaus miesto savivaldybės Taryba bei LR Kultūros ministerija, reikalingi redakcinio pobūdžio pakeitimai. "Projektas "Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" negali tapti valdininkų biurokratizmo įkaitu. Tiesą sakant, Kultūros ministerija turėjo atlikti namų darbus, kad jokie trikdžiai, priimant taip reikalingą dokumentą, neiškiltų. Prašome laikinojo Kultūros ministro paspartinti procedūras, kad reikalingi Vyriausybės lygmens sprendimai būtų priimti kuo greičiau",- sako sostinės meras Artūras Zuokas. Toliau delsiant įsteigti biurą kiltų pavojus nepradėti laiku įgyvendinti projektą bei skleisti informaciją apie jį kitoms Europos šalims.

Parlamentas šiandien po pateikimo pritarė Liberalų ir centro sąjungos frakcijos iniciatyvai nuo 2007 m. sausio 1 d. panaikinti deklaruoto priėmimo tikslo neatitinkantį Laikinojo socialinio mokesčio įstatymą. Tokio projekto rengimą paskatino oficialūs Finansų ministerijos duomenys apie 2005 m. planuotų valstybės biudžeto įplaukų perviršį, siekiantį net 1.474 mlrd. Lt., taip pat 1.7 proc. viršytas prognozuotas šių metų sausio mėnesio valstybės biudžeto pajamas, taip pat pasigirdusius Vyriausybės užmojus greitinti socialinio mokesčio surinkimą. Tačiau svarbiausia tokio įstatymo projekto teikimo priežastis – deklaruoto Laikinojo socialinio mokesčio tikslo - "užtikrinti socialinių programų ir priemonių, mažinančių skurdą ir socialinę atskirtį, vykdymo finansavimą" paneigimas bei Vyriausybės strateginio planavimo stoka, kurios neigiamos pasekmės papildomų, tariamai terminuotų, mokesčių našta gula ant mokesčių mokėtojų. "Vadinamojo socialinio mokesčio įvedimas buvo motyvuojamas poreikiu finansuoti skurdo ir atskirties mažinimo programas, tačiau kyla klausymas kiek lėšų reikia tokioms socialinėms programoms? Galima pagrįstai manyti, jog skurdui Lietuvoje mažinti ar panaikinti neužteks per du metus planuojamų surinkti kelių šimtų milijonų, priešingai šiam tikslui pasiekti prireiks milijardų", - teigia Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys liberalcentristas Raimundas Palaitis.

Darbo partiją krečiantis skandalas dėl jos nariams dalintų niekur nepajamuotų pinigų, įmantriai pervadintų "sėkmės mokesčiu", meta šešėlį ir ant seimūno Skirmanto Pabedinsko. Šis ištikimas Viktoro Uspaskicho bendražygis neseniai pradėjo važinėti naujausio modelio automobiliu ir sako apie Darbo partiją krečiantį skandalą beveik nieko nežinąs. Už Panevėžyje parduotą namą gautus pinigus S.Pabedinskas sakė įkišęs į kojinę, o naują automobilį tikino pirkęs išperkamosios nuomos būdu. Matantys naujutėliu automobiliu į namus iš Vilniaus parvažiuojantį parlamentarą Skirmantą Pabedinską miestiečiai pastaruoju metu ėmė spėlioti, ar tik jis nebus pirkęs tos mašinos už Viktoro Uspaskicho jam atskaičiuotus juodosios buhalterijos pinigus. Vienas miesto žiniasklaidoje dirbantis vyras netgi tikino, kad apžiūrėjęs S.Pabedinsko automobilį tiesiog neteko žado – tai esanti ne mašina, o naujausias technikos stebuklas. Praėjusių metų laidos juodas "Ford Mondeo" esą yra valdomas kone palydovinėmis antenomis, jis pats pasirenka teisingą kryptį pagal kelio baltąsias linijas, jeigu vairuotojas tuo metu nelaiko vairo.

Pastarosiomis dienomis Seimo opozicinėms partijoms eskaluojant politinį nestabilumą, Respublikos Prezidentas pareiškė abejones, ar dabartine Vyriausybe pasitiki Seimas ir Lietuvos žmonės, ir pasiūlė kokiu nors būdu pasitikrinti Seimo pasitikėjimą. Todėl esame priversti pareikšti: Pirma, Seimas neseniai jau išreiškė pasitikėjimą šia Vyriausybe, kai pritarė Vyriausybės veiklos 2005 m. ataskaitai, o vakar pritarė ir Vyriausybės pateiktai 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategijai. Antra, Lietuvos Respublikos Konstitucija aiškiai nustato pasitikėjimo Vyriausybe konstitucines taisykles ir kitokio, nekonstitucinio, pasitikrinimo Lietuvos Respublikos Seime nenumato. Seimas išreiškia pasitikėjimą, patvirtindamas Vyriausybės programą ir suteikdamas įgaliojimus jai veikti. Ir tik Seimo konstitucinė priedermė yra reikšti nepasitikėjimą Vyriausybe. Trečia, Vyriausybė nesutinka su šalies pasiekimų neigimu. Lietuvos ekonominė ir socialinė pažanga pastaraisiais metais yra akivaizdi. Ekonominis augimas sudarė sąlygas Vyriausybei geriau spręsti socialines žmonių problemas. Mūsų Vyriausybės veikla užtikrino socialinį ir politinį stabilumą.

Po sausros pagaliau palijo. Dygsta bobausiai, kai kas juos ir valgo. Sako, kad jie net nekirmija. Sužaliavo pievos, žiedais apsipylė sodai. Pavasaris žada puikų derlių, bet kol jį nuimsime, teks palaukti rudens. Politikoje derlius bręsta greičiau. Štai iš Darbo partijos pumpurėlio išaugo nauja šaka - Pilietinės demokratijos partija. R.Pakso vadovaujami liberalai demokratai persikrikštijo į "Tvarkos ir teisingumo" partiją, nes liberalų partijų pridygo tiek, kad nesunku tarp jų susipainioti. V.Muntiano pasirinktas partijos pavadinimas gana pretenzingas, nes Lietuvoje kol kas nėra nei tikros demokratijos, nei pilietiškumo. Abejoju, ar partijos nariai sugebėtų išvardinti demokratijos ir pilietiškumo principus. R.Pakso "Tvarka ir teisingumas" kur kas patrauklesnis žmonėms. Tai ne tik asociacija su Lenkijoje laimėjusia tokio pat pavadinimo partija, bet, kas svarbiau, žmonių noras, kad valstybėje būtų tvarka ir teisingumas. Be to, R.Pakso šalininkai vis dar nesutinka su Konstitucinio Teismo ir Seimo nutarimais dėl buvusio Prezidento nušalinimo ir laiko tai neteisingumu. Prisimenami ir R.Pakso bandymai įvesti tvarką žemėtvarkos tarnybose, teismuose ir kitur. Ar jam tikrai būtų pavykę, dabar spėlioti beprasmiška. Partijų kūrimąsi paprastai lemia visuomeninis poreikis, kai kokia nors stambi socialinė grupė siekia turėti savo atstovą valdžioje. Be abejo, partiją įkurti gali ir grupė draugų, surinksi 400 narių, kad galėtų įregistruoti Teisingumo ministerijoje. Tokios partijos paprastai tik egzistuoja, bet neturi politinės įtakos, pavyzdžiui, "Protėvių atgimimo" arba "Gyvenimo logikos" partijos.

Vienas valdančiosios koalicijos lyderis užtruko Rusijoje ir neskuba grįžti į Lietuvą, kitas stotingas vyras, euro kampanijos žlugimo akivaizdoje ilsėjęsis Graikijoje, prašneko apie rimtus įtarimus, užgulusius Darbo partiją. Nejučia gali pradėti galvoti, kad antrasis – A.Brazauskas – šioje situacijoje pranašesnis už pirmąjį – V.Uspaskichą. Tačiau antai iš valdžios laivo tik ką iššokusių socialliberalų atstovas parlamentaras Algirdas Monkevičius ragina neskubėti apsigauti. Prisimindami, kad patys socialliberalai neseniai patys stovėdami šalia A.Brazausko vadino jį valstybės stabilumo garantu, galime manyti, kad socialliberalo mintys apie socialdemokratų vadovą – dar vienas abejotinas „praregėjimas”. O gal – įsidrąsinusio politiko kalba, garsiai įvardijant tai, ką tyliai mintija ir kai kurie socialdemokratai? Spręskite patys.

Šiandieninėje populizmo baloje išties galima daug ko pasigesti. Pavyzdžiui, elementarios logikos. Na, bet ji ir nereikalinga. Juk kaip tik idiotiški pasvaičiojimai rinkiminių kampanijų metu ar klounas partijos priešakyje padeda laimėti rinkimus, o kas baisiausia, ir išlaikyti populiarumo reitingus iki kitų rinkimų. Laimėjome savo ideologinę kovą prieš ideologijas. Patikėję, kad nei viena iš jų nėra panacėja visuomenės problemų sprendime, nutarėme, kad nei viena iš jų mums nebereikalinga. Orientuojamės politikos pasaulyje apgraibomis: patinka – nepatinka, „vagia“ – „nevagia“, gražus – negražus, įdomus – neįdomus… – Neįdomu! – šaukiame. Politikai puikiai jaučia tokias nuotaikų tendencijas (kai kurie iš jų tik tuo ir teužsiima), ir mums pateikia „politinės minties“ produktą, kurį galima sulyginti nebent su „Pūko“ radijo stoties (turiu omenyje pirmąją) „formatiniu“ repertuaru. Politikai jau seniai nebeaiškina savo planų ir veiksmų. Kaip ir žiniasklaida, kuri nustojo reikalauti mąstymo. Baisu pervarginti ir nusibosti žmonėms, nes elektoratas gali nusisukti ir niekada nebeatsisukti. Vienintelis dalykas, kurio iš mūsų reikia – tai dėmesys. Galbūt tai nebūtų tokia didelė problema, bet politikai pasirodė esą ne tokie galingi manipuliatoriai. Kaip ir mes, paprasti rinkėjai, arba pasyvioji visuomenės dalis, jie nustojo orientuotis politinėje erdvėje. Pasakysiu drastiškai. Šiandien nei vienas iš daugumos ar opozicijos lyderių nebesugeba nei sau, nei kitiems paaiškinti savo įsitikinimų.

Ko gero, sunku būtų vienareikšmiškai pasakyti – kur čia šaknis ir pagrindas, o kur tik atspindys, tačiau sąsaja tarp valstybės ir partijų demokratiškumo – neabejotina. Greičiausiai, abipusė sąsaja. Juk partijos formuoja parlamentinę politiką, tiesiogiai nulemdamos ar bent įtakodamos valstybinio masto procesus, tačiau kita vertus – partija pati savyje yra valstybės mini modelis, tam tikra prasme netgi pamėgdžiojantis valstybę. Todėl, ypač parlamentinėje santvarkoje (o tokia pagal šiandieninį galių pasiskirstymą tarp institucijų, praktiškai, veikia ir Lietuvoje), galima pastebėti dėsnį: kokios partijos, tokia ir valstybė, ir atvirkščiai. Šis principas galioja tiek kompetencijos, tiek vidaus ir tarpusavio santykių, tiek ir demokratijos atžvilgiais. Demokratijos lygį parodo laisvė ir pagarba opozicijai. Kitas atvejis, kai opozicija nesiformuoja todėl, kad visus tenkina esama padėtis, tačiau kolei kas tokia tikimybė gali būti svarstoma vien teoriniame lygmenyje. O kuomet opozicijai tiesiog draudžiama arba trukdoma reikštis, tai jau – neabejotina diktatūra. Pastaroji gali formuotis dėl skirtingų priežasčių: vienu atveju, diktatūros pagrindu gali tapti idėja, kitu atveju – interesai. Jeigu pirmąjį atvejį dar galima dalinai pateisinti (žinoma – ne iš demokratinės perspektyvos), tai pastarasis atvejis žymi visišką tokio režimo cinizmą. Ir būtent šis atvejis vyrauja nūdienos Lietuvoje. Vidinės diktatūros apraiškas – cenzūrą ir sankcijas opozicijai, alternatyvios nuomonės ir laisvos diskusijos gniaužimą, viešumo ir kritikos baimę – galima pastebėti beveik visose šiandieninėse mūsų partijose: nuo marginalių iki pačių įtakingiausių, nuo populistinių iki klasikinių, nuo personalinių ir charizmatinių iki tokių, kurios kūrėsi ideologiniais pagrindais.

Peržengėme ir kalendorinio, ir astronominio pavasario ribas, o tikrojo pavasario kaip nėra, taip nėra. Į vasaros laiką įžengęs šios savaitės pirmadienio rytas labiau priminė gruodžio pradžią nei kovo pabaigą. Žvarbu ir kūnui, ir sielai, nes užsitęsęs šiųmetis pavasaris labai jau primena per šešiolika metų iš Lietuvos dar niekaip nepasitraukiantį komunistinės nomenklatūrinės valdininkijos įšalą. Žiniasklaidos erdvėje šiuo metu sklandantys ir piliečius valdininkų įžūlumu šiurpinantys Turniškių bei Seimo kanceliarijos skandalai dar kartą parodė, koks nepaskandinamas yra iš sovietmečio į nepriklausomos Lietuvos valstybės valdymo struktūras perplaukęs povandeninis nomenklatūrinės valdininkijos laivas. Jo korpusas apkaišytas skambiais žodžiais apie valdininkų virsmą tarnautojais (reikėtų manyti, privalančiais tarnauti tautai), tačiau vidinė šio monstro esmė — nė kiek nepasikeitusi. Akivaizdu, kad piliečiai, per rinkimus turintys galimybę pakeisti šalį valdančių partijų mozaiką, neturi beveik jokių priemonių žaboti valdininkų savivalę. Todėl šio valdininkijos aštuonkojo lipnūs čiuptuvai ir laiko apraizgę Seimo kanceliariją, ministerijas, apskričių administracijas, savivaldybes. Valdančiosios partijos keičiasi, nesikeičia tik klanų ryšiais susijusi valdininkijos klasė. Tiesa, norintiems priklausyti šiai klasei veikėjams retkarčiais tenka perskristi iš partijos į partiją, vienur prisidirbus, sėkmingai persėsti į kitą, gal kiek žemesnę, valdišką kėdę.