Nugalėti vergą savyje
Peržengėme ir kalendorinio, ir astronominio pavasario ribas, o tikrojo pavasario kaip nėra, taip nėra. Į vasaros laiką įžengęs šios savaitės pirmadienio rytas labiau priminė gruodžio pradžią nei kovo pabaigą. Žvarbu ir kūnui, ir sielai, nes užsitęsęs šiųmetis pavasaris labai jau primena per šešiolika metų iš Lietuvos dar niekaip nepasitraukiantį komunistinės nomenklatūrinės valdininkijos įšalą. Žiniasklaidos erdvėje šiuo metu sklandantys ir piliečius valdininkų įžūlumu šiurpinantys Turniškių bei Seimo kanceliarijos skandalai dar kartą parodė, koks nepaskandinamas yra iš sovietmečio į nepriklausomos Lietuvos valstybės valdymo struktūras perplaukęs povandeninis nomenklatūrinės valdininkijos laivas. Jo korpusas apkaišytas skambiais žodžiais apie valdininkų virsmą tarnautojais (reikėtų manyti, privalančiais tarnauti tautai), tačiau vidinė šio monstro esmė — nė kiek nepasikeitusi. Akivaizdu, kad piliečiai, per rinkimus turintys galimybę pakeisti šalį valdančių partijų mozaiką, neturi beveik jokių priemonių žaboti valdininkų savivalę. Todėl šio valdininkijos aštuonkojo lipnūs čiuptuvai ir laiko apraizgę Seimo kanceliariją, ministerijas, apskričių administracijas, savivaldybes. Valdančiosios partijos keičiasi, nesikeičia tik klanų ryšiais susijusi valdininkijos klasė. Tiesa, norintiems priklausyti šiai klasei veikėjams retkarčiais tenka perskristi iš partijos į partiją, vienur prisidirbus, sėkmingai persėsti į kitą, gal kiek žemesnę, valdišką kėdę.