Politika

Šiuolaikinėje visuomenėje – madingas indiferentiškumas ar netgi nihilizmas visose įpareigojančiose viešojo ir asmeninio gyvenimo srityse: politikoje, religijoje, moralėje. Pagrindinis dėmesys koncentruojamas į materialinius dalykus – ekonomiką, ir šiek tiek – į kultūrą, tiktai grynai hedonistiniame lygyje: kiek tai teikia pasitenkinimo esamu momentu. O koks turėtų būti santykis tarp pačios politikos, religijos ir moralės? Istorija liudija, kad religija dažnu atveju yra moralės sargas: visa reginčio ir visagalio Dievo buvimas ir atsakomybė prieš jį – stipriai veikia tikinčiojo elgesį ir jo motyvacijas. Kai kurie sekuliarūs režimai t.p.bandė įvesti griežtas moralės normas (nors ir stipriai pakoreguodami, pritempdami jas prie politinių tikslų), tačiau pasiekė tik viešosios, o ne privačiosios, etikos: įsivyravo požiūris – daryk ką nori, kad tiktai niekas nematytų! Tokios nuostatos – sunkiau įmanomos giliai religingoje visuomenėje, kur visuose savo darbuose žmogus regi save stebinčią aukštesnę jėgą. Tačiau tam tikrais atvejais religija iš moralės sargo virsta jos pakaitalu. Nepasižymintys moraliniais ar intelektualiniais privalumais žmonės dažnai savo menkystę pridengia susikurta verte, ir vienas patogiausių modelių tokiu atveju – religija. Nesvarbu, kad esi kvailas ir nedoras, užtat esi Dievo vaikas, išpažįstantis tikrąjį tikėjimą ir jau vien tuo – geresnis už netikintįjį ar kitatikį, nepaisant jo moralinio ar intelektualinio pranašumo – galvoja toks tikintysis. Tokiems nereikia nei mokytis, nei mąstyti: jiems viską pasakantis Dievas. Nereikia ir morališkai tobulėti: visas nuodėmes padengianti Dievo malonė ir uolus tikėjimas. Dar daugiau: savas teisumas – tiktai trukdantis Dievo malonei (esama ir tokių religinių mokymų).

Vis dėlto, valstybiniu mastu pirmąja populizmo banga derėtų laikyti A.Paulausko Naująją sąjungą su jos šūkiu “Nusipelnėme gyventi geriau!” Ši partija savo valstybinio masto sėkmės 2000 m. Seimo rinkimuose pasiekė t.p. ne be V.Uspaskicho paramos – nors šiandien apie tai kalbėti nemėgstama. Triuškinančiai pralaimėjęs 2002 m. Prezidento rinkimus ir tapęs vienu pagrindinių savo buvusio bendražygio R.Pakso oponentų A.Paulauskas šiandien laikomas valstybininku – bene dėl šio vienintelio faktoriaus (oponavimo kitam, labiau nusisekusiam populistui), o vos 2000 m. savivaldybių rinkimams susibūrusi Naujoji sąjunga jau priskiriama prie tradicinių partijų – šitokių kuriozų nevengia ir kai kurie politologai, pvz. A.Navickas (Prezidentas Valdas Adamkus - misija įmanoma? // XXI amžius 2004 m. liepos 9 d., Nr. 16). Antrąja valstybinio masto populizmo banga galima laikyti R.Pakso iškilimą ir jo pergalę 2002 m. Prezidento rinkimuose. Tiesa, R.Paksas nors ir nestokojęs politinės eklektikos – kaip ir jo pirmtakas A.Paulauskas, vis dėlto parodė kiek daugiau principingumo: iškilęs kaip “antisisteminis” politikas R.Paksas, skirtingai nuo A.Paulausko nesistengė pritapti prie savo kritikuotosios sistemos, tačiau tęsė oponavimą jai tol, kol buvo pašalintas. Nekyla abejonių, jog būtent dėl savo politinio nenuoseklumo A.Paulauskas prarado savo buvusį, pagrinde – protestinį elektoratą ir dabar šliejasi prie A.Brazausko socialdemokratų tarsi prie gelbėjimosi rato.

Pasirodė keletas pranešimų susijusių su "Jukos" bankrotu ir su juo susijusio "Mažeikių naftos" likimo. "Financial times" pakelbė, jog "Mažeikių nafta" greičiausiai atiteks Kremliaus valdomai "Rossneft". Taip pat žiniasklaidoje pasirodė A.M. Brazausko kaltinimai "Jukos" kompanijai dėl nesąžiningų derybų ir jų vilkinimo. Opozicijos lyderis Andrius Kubilius šią besiklostančią situaciją vertina kaip katastrofišką Vyriausybės pralaimėjimą: "A.M. Brazausko kaltinimai "Jukos" kompanijai rodo Premjerą patekus į aklavietę. Visi šie įvykiai akivaizdžiai demonstruoja, kad Vyriausybės derybinės pozicijos, kuriomis taip džiaugėsi A.M. Brazauskas, šioje situacijoje yra labai silpnos. "Mažeikių naftos" perėjimas į tiesiogiai Kremliaus valdomos "Rossneft" rankas Valstybės saugumo departamento yra įvardintas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Tenka priminti, kad kai prieš keletą metų prasidėjo "Jukos " problemos, Tėvynės sąjunga siūlė nedelsiant imtis veiksmų ir išpirkti "Jukos" valdomas akcijas. Deja, A.M. Brazausko atsakymas buvo arogantiškai neigiamas. Jei iš tiesų "Rossneft" perims "Mažeikių naftą", tai reikš, kad Vyriausybės politika buvo neatsakinga ir klaidinga nuo pat proceso pradžios. Tokiu atveju A.M. Brazauskas turės prisiimti visą atsakomybę ir nedelsdamas atsistatydinti."

Politinių Lietuvos valdymo jėgų pasiskirstymą lemti šiandien gali kiek daugiau nei 2,6 milijono balsavimo teisę turinčių šalies gyventojų. Dar maždaug milijoną pasaulyje gyvenančių lietuvių balsų leistų susigrąžinti nauja elektroninio balsavimo sistema. Lietuvos studentų sąjunga, atsižvelgdama į sparčiai didėjančius emigracijos mąstus ir siekdama, kad būtų sudarytos visos sąlygos visems Lietuvos piliečiams dalyvauti šalies politiniame gyvenime, kreipiasi į šalies Seimo frakcijas ragindama kuo greičiau inicijuoti atitinkamo įstatymo projekto rengimą. "Mes manome, kad Lietuvai jau laikas pasekti kitų pasaulio šalių sėkminga patirtimi suteikiant rinkėjams teisę balsuoti ne tik įprastais būdais – paštu ir ateinant į balsavimo apylinkes, bet ir nedelsiant pradėti kurti XXI amžiaus poreikius ir galimybes atitinkančią elektroninio balsavimo sistemą. Sutinkame, kad tradiciniai balsavimo būdai daugeliui yra priimtini ir patikimi, tačiau negalime iš valstybės gyvenimo eliminuoti tų žmonių, kurie, turėdami įveikti daugybę formalumų, atsisako savo pilietinių teisių", - teigia LSS prezidentas Jonas Okunis. Elektroninės balsavimo sistemos sukūrimas ir įgyvendinimas būtų itin svarbus veiksnys siekiant susigrąžinti ir sėkmingai plėtoti tiek užsienyje laikinai gyvenančių, tiek emigravusių lietuvių pilietinį aktyvumą.

Per 100 asmenų buvo sulaikyti Baltarusijos milicijos pareigūnų protesto prieš antidemokratiškus rinkimus Minske. Didžioji dalis sulaikytųjų – tikslingai milicininkų trenkamas aktyvus, proeuropietiškas jaunimas. Areštuotų opozicijos rėmėjų gretose buvo ir Taciana Khoma – Europos studentų sąjungos (ESIB) tarybos narė, 2005 – ųjų metų pabaigoje pašalinta iš Baltarusijos universiteto dėl aktyvios tarptautinės veiklos studentų teisių gynimo srityje. Įvykių dalyvių liudijimu, suėmimai vyko tikslingai – areštuojami aktyviausi jaunimo lyderiai, Baltarusijos studentų sąjungos nariai. Pranešama, kad oficialiai milicijai buvo įsakyta netrikdyti Spalio aikštėje vykusios taikios demonstracijos. Tačiau demonstrantų miniai pajudėjus, aktyviausi jų buvo sulaikyti. Sulaikymo metu naudotas smurtas. Pasak šaltinių, milicininkai vengė sulaikyti akcijos dalyvius įvykio vietoje – žmonės areštuoti gatvių skveruose keli šimtai metrų nuo aikštės. "Už laisvę ir demokratiją kovojantis jaunimas visais laikais buvo didelė jėga, todėl suimami tikslingai lyderiai, turintys daug pasekėjų. Prisiminę Lietuvių kelią į nepriklausomybę remiame ir drąsiname Baltarusių jaunuomenę dar aktyviau kovoti už tas teises ir laisves, kurias riboja Baltarusijos rėžimas", - įvykius kaimyninėje Baltarusijoje komentavo Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Jonas Okunis.

Sprendimas dėl to, kur bus palaidotas Aslanas Maschadovas, patikėtas RF Generalinei Prokuratūrai, - taip šiandien pareiškė prorusiškos Čečėnijos vyriausybės premjeras Sergejus Abramovas. Pasak jo, viskas bus atlikta „griežtai pagal įstatymą“. Abramovas tvirtina, kad teroristų kūnus išduoti giminėms esą, uždraustas dalykas. Šitoks S.Abramovo pareiškimas nesutampa su pirmojo Čečėnijos Respublikos vyriausybės pirmininko pavaduotojo R.Kadyrovo pareiškimu.

Klausimas, kuris šiandien bene labiausiai suskaldė Lietuvos viešąją nuomonę, iš pažiūros labai paprastas: ar prezidentas Valdas Adamkus (o gal kas kitas iš atsakingų krašto vadovų) turi važiuoti į Maskvą gegužės devintąją, kai ten bus minimos Antrojo Pasaulinio karo pabaigos metinės? Maskvoje ta proga apsilankys Europos ir Amerikos vadovai, pabrėždami, kad Rusija žymiai prisidėjo prie nacizmo sutriuškinimo. Tai - neginčijamas faktas, bet faktas ir tai, kad Rusiją, tiksliau, Sovietų Sąjungą tada valdė nusikaltėliška komunistų partija ir jos vadas Stalinas, buvęs ne kuo geresniu už savo priešininką Hitlerį. Laimėjęs kare, jis keturiasdešimt penkiems metams pratęsė Baltijos valstybių okupaciją (ir, beje, pavergė visą Centrinę arba Rytų Europą). Ar dalyvavimas iškilmėse neįteisins Stalino veiksmų?

Metų pabaigoje visada kyla klausimas, ką mes patyrėme per juos ir kuo jie buvo ypatingi mums ir mūsų šaliai. Tad kokie gi buvo 2004-ieji - keturioliktieji mūsų laisvės ir nepriklausomybės metai? Ką jie mums atnešė? Ką jie mums žada ateičiai? Visų pirma 2004-ieji į Lietuvos istoriją pateks kaip politinio ir gal net civilizacinio lūžio metai. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Daug amžių trukęs Lietuvos kelias į Europą įveiktas - mes tapome neatsiejama Europos dalimi ir nuo šiol dalinsimės visomis jos problemomis su kitomis ES narėmis, o sykiu būsime atsakingi už Europos likimą. Tai didingi metai jau vien todėl, kad pagaliau baigėsi Europos padalijimas, taip pat ir jos skirstymas į civilizuotąją Vakarų Europą ir moderniosios barbarybės nualintą bei ekonomiškai atsilikusią Rytų Vidurio Europą.

Liberalų ir centro sąjungos pirmininkui Artūrui Zuokui keli jo pavaduotojai pasiūlė atsistatydinti iš partijos vadovo posto. Eltos žiniomis, šeštadienį su A.Zuoku buvo susitikę jo pavaduotojas partijoje Kęstutis Glaveckas ir valdybos narys Gintaras Steponavičius, taip pat ir liberalcentristų partijai kol kas nepriklausąs, tačiau šios partijos rinkimų sąrašo lyderiu buvęs Petras Auštrevičius. Neoficialiomis žiniomis, jie ir pasiūlė A.Zuokui pačiam atsistatydinti iš partijos pirmininko posto bei kartu perspėjo apie tai, jog priešingu atveju gali suklibėti ir A.Zuoko kaip Vilniaus mero kėdė. Tai, jog toks pokalbis vyko, pripažino ir A.Zuokas, tačiau plačiau jį atsisakė komentuoti. "Negaliu šitų dalykų komentuoti, nes tai yra partijos vidaus reikalai. Be to, nenoriu komentuoti siūlymų, kuriuos kažkodėl teikia ir partijai nepriklausą asmenys", - turėdamas omenyje P.Auštrevičių Eltai sekmadienį sakė A.Zuokas.

Nuo to momento kai Baltijos valstybės atkūrė nepriklausomybę, jos ne stovėjo priešais tokį sunkų apsisprendimą, prieš kurį dabar stovi Lietuva. Lietuva – aktyvi NATO narė, viena iš vedančiųjų buvusio socialistinio lagerio valstybių, sėkmingai perėjusi prie rinkos ekonomikos. Dabar visiems šiems pasiekimams iškilo grėsmė. Šalyje veikia politinės jėgos, kurios gali valstybę vėl įstumti į Rytų glėbį, taip priverčiant jos politinio laikrodžio rodykles suktis atgal. Lietuvos viduje šios jėgos naudojasi spec. tarnybomis, kurios pradėjo vakarietiškų partijų diskreditavimo operaciją. Po viena vėliava į prezidento rinkimus eina kairuoliškų pažiūrų kandidatai, vienaip ar kitaip susiję su Rusija. Vadindami save kovotojais su korupcija, jie abu naudoja populistinę retoriką. Į antrą turą išėjusią 61 – ių Kazimirą Prunskienę palaiko Rolando Pakso partija, kuris vos prieš du mėnesius buvo pašalintas iš šalies prezidento posto apkaltos būdu. Jų abiejų oponentas – 77 metų Amerikos lietuvis Valdas Adamkus.

Brandi demokratija visuomenėje neatsiejama nuo skaidrios ir valstybės interesus atitinkančios tautos išrinktų atstovų veiklos bei tuos pačius rinkėjus aptarnaujančių valdininkų. Šioje sankirtoje, laikantis teisingumo principų, gimsta pasitikėjimas ir viltis, kad esami sunkumai bus įveikti, o numatyti tikslai pasiekti. Kaip gimdomas nepasitikėjimas šiomis institucijomis jų pačių veiksmais – artimiausias pavyzdys. Komerciniu požiūriu vertingų žemės sklypų dalyba visuomenėje sukėlė nemažą rezonansą pirmiausia tarp piliečių, kurie žemėtvarkos labirintuose jau daugelį metų negali atstatyti nuosavybės teisės į jiems priklausančias valdas. Sausio pabaigoje Seime buvo svarstomas klausimas: ar paskelbti sąrašus parlamentarų ir atsakingų pareigūnų, įsigijusių keletą ar net keliasdešimt žemės sklypų. Tam, kad tauta sužinotų jų pavardes (jie pavadinti nauju dariniu žemgrobiai) balsuojant pritrūko aštuonių parlamentarų balsų. Šio sprendimo nepalaikė ir Prezidentą remiančios Liberaldemokratų partijos atstovai. Tuo tarpu konservatoriai ir liberalcentristai pareikalavo, kad išimties tvarka STT paskelbtų jų frakcijoms priklausančių parlamentarų pavardes. Ar šiuo atveju būtina laukti teisinio įvertinimo, pirmiausia suteikiant prioritetą etikos reikalavimams? Pagal tuo metu veikusias įstatymų nuostatas, vertingus žemės sklypus buvo galima įsigyti nepažeidžiant įstatymų. Pagrindinė sąlyga – tarnybinės galimybės. Iki nuobodumo užsitęsusius teismo procesus dažnai niekiniais paverčia senaties terminai.

Įvaizdžių konstravimas, komunikacinių kanalų įvairovė, interneto atsiradimas, žiniasklaidos įtaka politikai lėmė naujos tarptautinių santykių teorijos- virtualizmo- suformavimą. Ji teigia, kad tarptautinę politiką vis labiau kuria, modeliuoja technologijos. Kintant tradicinei aplinkai ir komunikacijos priemonėms formuojasi nauja kompiuterinė realybė. Ji ne tik sumažina distancijas tarp žmonių, bet veikia ir karo meną, diplomatiją ir politiką. Tuomet atsiranda būtinybė kalbėti apie virtualių fenomenų svarbą ir įtaką pastarosioms. Hiperrealybės, arba virtualiosios realybės sąvoką išplėtojo prancūzų teoretikai J.Baudrillardas ir P.Virilio. Jų dėmesys daugiausiai nukreiptas į kompiuterines technologijas, pastarųjų reikšmę ir įtaką pasaulio, socialinės sistemos raidai, naujam laiko ir erdvės suvokimo būdui ir galų gale pačiai realybės sampratai. Virtualybės įtaką nulėmė šiuolaikinės visuomenės tapsmas informacine. Tokiose visuomenėse informacijos surinkimas, gamyba ir perdavimas tampa pagrindiniu gamybos ir valdžios šaltiniu. Informacija pradeda konstruoti visuomenę. Joje ima ryškėti kertinės įtinklinto ir vis labiau įsitinklinančio informacijos bendrabūvio gyventojo - informacijos žmogaus - charakteristikos.