Partijų demokratiškumas – valstybės demokratiškumo rodiklis
Ko gero, sunku būtų vienareikšmiškai pasakyti – kur čia šaknis ir pagrindas, o kur tik atspindys, tačiau sąsaja tarp valstybės ir partijų demokratiškumo – neabejotina. Greičiausiai, abipusė sąsaja. Juk partijos formuoja parlamentinę politiką, tiesiogiai nulemdamos ar bent įtakodamos valstybinio masto procesus, tačiau kita vertus – partija pati savyje yra valstybės mini modelis, tam tikra prasme netgi pamėgdžiojantis valstybę. Todėl, ypač parlamentinėje santvarkoje (o tokia pagal šiandieninį galių pasiskirstymą tarp institucijų, praktiškai, veikia ir Lietuvoje), galima pastebėti dėsnį: kokios partijos, tokia ir valstybė, ir atvirkščiai. Šis principas galioja tiek kompetencijos, tiek vidaus ir tarpusavio santykių, tiek ir demokratijos atžvilgiais. Demokratijos lygį parodo laisvė ir pagarba opozicijai. Kitas atvejis, kai opozicija nesiformuoja todėl, kad visus tenkina esama padėtis, tačiau kolei kas tokia tikimybė gali būti svarstoma vien teoriniame lygmenyje. O kuomet opozicijai tiesiog draudžiama arba trukdoma reikštis, tai jau – neabejotina diktatūra. Pastaroji gali formuotis dėl skirtingų priežasčių: vienu atveju, diktatūros pagrindu gali tapti idėja, kitu atveju – interesai. Jeigu pirmąjį atvejį dar galima dalinai pateisinti (žinoma – ne iš demokratinės perspektyvos), tai pastarasis atvejis žymi visišką tokio režimo cinizmą. Ir būtent šis atvejis vyrauja nūdienos Lietuvoje. Vidinės diktatūros apraiškas – cenzūrą ir sankcijas opozicijai, alternatyvios nuomonės ir laisvos diskusijos gniaužimą, viešumo ir kritikos baimę – galima pastebėti beveik visose šiandieninėse mūsų partijose: nuo marginalių iki pačių įtakingiausių, nuo populistinių iki klasikinių, nuo personalinių ir charizmatinių iki tokių, kurios kūrėsi ideologiniais pagrindais.