Metų pabaigoje visada kyla klausimas, ką mes patyrėme per juos ir kuo jie buvo ypatingi mums ir mūsų šaliai. Tad kokie gi buvo 2004-ieji – keturioliktieji mūsų laisvės ir nepriklausomybės metai? Ką jie mums atnešė? Ką jie mums žada ateičiai?

Istorinio lūžio metai

Visų pirma 2004-ieji į Lietuvos istoriją pateks kaip politinio ir gal net civilizacinio lūžio metai. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare.

Daug amžių trukęs Lietuvos kelias į Europą įveiktas – mes tapome neatsiejama Europos dalimi ir nuo šiol dalinsimės visomis jos problemomis su kitomis ES narėmis, o sykiu būsime atsakingi už Europos likimą.

Tai didingi metai jau vien todėl, kad pagaliau baigėsi Europos padalijimas, taip pat ir jos skirstymas į civilizuotąją Vakarų Europą ir moderniosios barbarybės nualintą bei ekonomiškai atsilikusią Rytų Vidurio Europą.

Be abejo, išsivystymo bei ekonominio potencialo skirtumai dar ilgai jausis, bet Lietuva ir kitos naujosios ES narės gavo istorinį šansą savo ateitį kurti bendrojoje Europos ekonominėje ir politinėje erdvėje. Tad 2004 metais galutinai baigėsi Antrasis pasaulinis karas – arba bent jau buvo galutinai pašalinti jo padariniai, tragiškai atbloškę mūsų šalį atgal ir izoliavę mus bei daugybę Rytų Vidurio Europos šalių nuo Vakarų pasaulio.

Tai siūlo naujas galimybes mūsų visuomenės ateičiai. Nuo šiol būti geru lietuviu reikš būti ir geru europiečiu, o pilietinis sąmoningumas, lojalumas Lietuvai ir pagarba jos institucijoms bei įstatymams visokeriopai stiprins ir kurs visą Europą.

Mes atsidūrėme Europoje, kurioje nėra nurodančių ženklų, kaip elgtis, kaip mąstyti ir kaip kalbėti. Lietuva turi šansą tapti idėjų, strategijų ir vizijų kūrėja bei atsidurti Europos procesų smaigalyje. O kodėl gi ne – juk Lietuvai pakako orumo, išdidumo, sąmoningumo ir valios tapti sovietinės imperijos duobkase prieš keturiolika metų.

Kodėl gi negalėtume atgyti Europoje kaip dinamiška, išsilavinusi, daugiakalbė ir kultūringa šalis, politinės galios stoką kompensuojanti išmintinga užsienio politika ir tarpininkavimu sprendžiant įvairius konfliktus?

Mes atsidūrėme pasaulyje, kuriame visi tampa vis labiau susiję ir atsakingi vieni už kitus, – tai ir yra globalizuoto pasaulio logika, verčianti į daug ką žiūrėti kitaip nei anksčiau. Vienos šalies ekonominė krizė neišvengiamai paliečia kitų šalių ekonomiką, o vienos sąjungininkės politinės kultūros nuosmukis ar demokratijos krizė sukelia daugybę aštrių klausimų kitoms šalims – pavyzdžiui, ar galima patikėti žvalgybinę informaciją nedemokratiniam ir korumpuotam režimui arba remti vyriausybę, susijusią su kriminalinėmis grupuotėmis?

Prisimenant Ukrainos dramatiškus įvykius ir jos kovą už savo garbę, orumą, provakarietišką orientaciją ir demokratiją, būtų galima paklausti: ar nūdienos Lietuvos Vyriausybė labiau pasitikėtų kriminalinę praeitį ir daugiau nei (ne)aiškius ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis turinčio Viktoro Janukovičiaus, ar Vakarų pasaulio simpatijas bei pripažinimą pelniusio Viktoro Juščenkos Ukraina?

Nesistebėkime tad, kad Vakarai ir mums pritaikė panašią vertinimo logiką. Aleksandro Lukašenkos tipo korumpuotiems autokratams ir diktatoriams visada atrodys, kad Vakarų reakcijos tėra kišimasis į jų tėvonijai prilygintos jų šalies vidaus reikalus, bet juk akivaizdu, kad tik glaudus ryšys su pasauliu ir tegali teikti viltį ateičiai.

Nerimo metai

Neturime pasiduoti euforijai ir napamatuotam entuziazmui – 2004-aisiais Lietuvoje matėme ir didelį nerimą keliančių dalykų. Paksogeitas atskleidė silpnąsias Lietuvos puses – daugelio žmonių nepasitikėjimą demokratinėmis institucijomis ir pačia demokratija, polinkį į autoritarizmą ir tvirtos rankos režimo ilgesį, tamsumą, lengvatikystę ir žemą politinės kultūros lygį. Lietuvos visuomenė buvo dirbtinai suskaldyta ir atsidūrė ant pilietinio konflikto ribos.

Žvelgiant į tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, reikia būti tiesiog naiviam, kad nesuprastum, jog abiejose šalyse buvo išmėgintas tas pats Rusijos meistriškai įvaldytas svetimos šalies destabilizavimo scenarijus, remiant ar net instaliuojant neaiškios reputacijos, o todėl lengvai valdomą ir manipuliuojamą, kartu ir kriminalinių grupuočių bei specialiųjų tarnybų remiamą politiką.

Bet Lietuva, laimei, atsilaikė ir apsaugojo savo demokratinę tvarką, orumą ir tarptautinę reputaciją. Nors mūsų šalies demokratijos reitingas ką tik ženkliai nukrito dėl paksogeito ir garsiųjų Valentino Junoko vadovaujamos STT reidų į antipaksinių politinių partijų būstines atlikti vadinamuosius dokumentų „poėmius“, Lietuva tapo pirmąja Europos šalimi, per apkaltą pašalinusi iš posto susikompromitavusį savo Prezidentą. Žinoma, galima būtų priminti, jog tai įvyko ne tiek Seimo, kiek į istoriją tikrai pateksiančio vakarietiškas vertybes apgynusio Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimų dėka.

Taip, kai kurie Lietuvos politikai laikėsi puikiai ir yra verti aukščiausios pagarbos – visų pirma Aloyzas Sakalas, Nikolajus Medvedevas ir Julius Sabatauskas. Bet didžioji dauguma mūsų politinio elito, atrodo, nieko taip ir nepasimokė iš patirto sukrėtimo.

Tad politinių skandalų, į juos įveliant specialiąsias tarnybas, greičiausiai dar sulauksime, juolab kad jie 2004-aisiais Lietuvoje virto pačia efektyviausia politinės kovos priemone.

Vilties metai

Taip, Lietuvoje su kaupu ir ilgam pakaks nemalonios politinės prozos – jau vien rinkimų į Seimą rezultatai bei dabartinės Vyriausybės formavimo niuansai aiškiai byloja, kokio lygio politiką ir politikus mes turėsime ateinančiais metais. Vyksta brutali Realpolitik, pabaigusi kažkada negrabų mūsų politikų flirtą su vakarietiškomis retorikomis ir vertybėmis – kažkaip labai jau liūdnai viskas primena buvusį sovietinį partinį-ūkinį aktyvą, turėjusį savo rankose visus galios resursus ir ciniškai besišaipiusį iš idealistų ir naivuolių.

Bet šitie sovietinių praktikų ir mentaliteto recidyvai negali užgožti fakto, kad nūdienos Lietuva – jau nebe ta, kokia buvo kad ir prieš keletą metų. Joje nepalyginti daugiau pilietinės visuomenės aktyvistų ir demokratiją ginančių žmonių nei buvo galima šitą prognozuoti 2002-ųjų pabaigoje. Joje daugėja jaunų žmonių, suprantančių, kad kurdami Lietuvą jie kuria ir ateities Europą.

O svarbiausia yra tai, kad Lietuvoje egzistuoja minties ir sąžinės laisvė, kad nėra cenzūros ir kad daugėja laisvų žmonių, kurie niekada neišsižadės laisvės. 2004-ieji šitą pojūtį dar labiau sustiprino.

Leonidas Donskis, “Klaipėda”

Views All Time
Views All Time
1794
Views Today
Views Today
1
0 0