Keliant šį klausimą, tenka pabrėžti: kalbama ne apie žmogų, bet apie politinį reiškinį. Reiškinį, pasižymintį “laisve nuo ideologinių rėmų” ir interesų pirmenybe prieš vertybines nuostatas. Reiškinį, pasižymintį kraštutiniu populizmu – nebe kaip priemone, o kaip turiniu. Pagaliau, reiškinį, pasižymintį Lietuvos denacionalizacija. Fenomenai negimsta iš nebūties. Būtų didelė klaida V.Uspaskicho ir jo vadovaujamos Darbo partijos iškilimą Lietuvos politinėje padangėje laikyti vien atsaku, reakcija, kontroversija ligšiolinei politinei sistemai – priešingai, tai nuosekli ligšiolinių tendencijų pasekmė.

Kalbant apie populizmą, dauguma šiandieninių partijų naudojo ir tebenaudoja populizmą kaip metodą: netgi paties V.Uspaskicho kritikoje kartkartėmis pasigirsta populistinių gaidelių (ypač tada, kai mėginama šio politiko kritikos pretekstu nusimesti savo pačių politinę atsakomybę).

Kaip taikliai pastebėjo politologas V.Laučius, dar pirmuosiuose Seimo rinkimuose manipuliuota “Rusijos grėsme” ir “sugriautais kolūkiais”. Abi šios problemos tuo metu buvo realios ir aktualios, tačiau redukuojant šalies problematiką į vieną tašką ir nutylint kitą – sau nenaudingą – tiesos pusę, buvo bene pirmąsyk pademonstruota politinė demagogija ir populizmas po Nepriklausomybės atkūrimo. Nestigo populizmo ir vėliau. Tačiau tiktai 2000 m. įsivyravo partijos, pavertusios populizmą nebe metodu, o savo politiniu turiniu: kitaip tariant, už populistinės šių partijų retorikos nebefigūravo jokios vertybinės nuostatos ar ideologinis modelis. Viena pirmųjų tokių partijų buvo V.Šustausko vadovaujama Laisvės sąjunga, jau 1995 m. užsikariavusi 6 vietas Kauno m. savivaldybėje (2000 m. V.Šustauskas tapo netgi šio antro pagal dydį Lietuvos miesto meru, tačiau netrukus, tais pačiais metais iškeitė jį į vienišą ir todėl – mažareikšmį Seimo nario mandatą).

Vis dėlto, valstybiniu mastu pirmąja populizmo banga derėtų laikyti A.Paulausko Naująją sąjungą su jos šūkiu “Nusipelnėme gyventi geriau!” Ši partija savo valstybinio masto sėkmės 2000 m. Seimo rinkimuose pasiekė t.p. ne be V.Uspaskicho paramos – nors šiandien apie tai kalbėti nemėgstama. Triuškinančiai pralaimėjęs 2002 m. Prezidento rinkimus ir tapęs vienu pagrindinių savo buvusio bendražygio R.Pakso oponentų A.Paulauskas šiandien laikomas valstybininku – bene dėl šio vienintelio faktoriaus (oponavimo kitam, labiau nusisekusiam populistui), o vos 2000 m. savivaldybių rinkimams susibūrusi Naujoji sąjunga jau priskiriama prie tradicinių partijų – šitokių kuriozų nevengia ir kai kurie politologai, pvz. A.Navickas (Prezidentas Valdas Adamkus – misija įmanoma? // XXI amžius 2004 m. liepos 9 d., Nr. 16).

Antrąja valstybinio masto populizmo banga galima laikyti R.Pakso iškilimą ir jo pergalę 2002 m. Prezidento rinkimuose. Tiesa, R.Paksas nors ir nestokojęs politinės eklektikos – kaip ir jo pirmtakas A.Paulauskas, vis dėlto parodė kiek daugiau principingumo: iškilęs kaip “antisisteminis” politikas R.Paksas, skirtingai nuo A.Paulausko nesistengė pritapti prie savo kritikuotosios sistemos, tačiau tęsė oponavimą jai tol, kol buvo pašalintas. Nekyla abejonių, jog būtent dėl savo politinio nenuoseklumo A.Paulauskas prarado savo buvusį, pagrinde – protestinį elektoratą ir dabar šliejasi prie A.Brazausko socialdemokratų tarsi prie gelbėjimosi rato.

A.Brazausko socialdemokratų partijos gimimą – t.p. galima laikyti politinės ideologijos “nurašymo” apraiška. Buvusi Lietuvos komunistų partija (nuo 1990 m. – LDDP) gimė iš sovietinio režimo nomenklatūros, kurios pagrindas buvo anaiptol ne ideologinis. Vienintelė sovietmečiu legali partija buvo patikimiausias laidas karjerai siekti, todėl jos gretas užpildė ir ilgainiui įsivyravo kaip tiktai žmonės be principų, o ne kurios nors ideologijos atstovai. Nenuostabu, jog LDDP vyriausybės politika (ypač kalbant apie A.Šleževičiaus vadovavimo laikotarpį) neretai įvardijama “dešiniąja” ir laikoma greičiau liberalia, negu socialistine. Todėl šios partijos susijungimas su ideologiniu pagrindu susibūrusia ankstesniąja Socialdemokratų partija reiškė dar vieną ideologijos nuvertinimo etapą.

Ir štai – trečioji populizmo banga: V.Uspaskichas, kuris – kartu su pasaulio banko patarėja O.Juknevičiene atstovaudamas kapitalo pasaulį, savo partiją pakrikštijo “Darbo”, o jos atstovai Europarlamente, nepriimti į socialistų frakciją (kam lyg ir įpareigotų kairuoliškas partijos pavadinimas), tarpininkaujant A.Zuokui pateko į liberalų gretas. Tai jau išties “nei kairė, nei dešinė”, “ideologijos nesuvaržyta” partija – tobulesnio pavyzdžio ir su žiburiu nerasi, tačiau tokia politinė karikatūra neapsiėjo be ankstesnių panašaus pobūdžio eskizų.

Galima ilgai svarstyti: kas gi labiau padėjo V.Uspaskichui “legitimizuotis” (anot I.Makaraitytės) politiniame elite – sąjungininkai, ar kritikai? Savo indėliu, matyt, prisidėjo ir konservatoriai, 2004 m. Prezidento rinkimuose parėmę V.Uspaskicho jau remiamą kandidatą P.Auštrevičių (dar vieną “nei kairį, nei dešinį” – Prezidento rinkimų kampanijoje pabrėžusį “bendras” Tėvynės sąjungos ir Darbo partijos vertybes, o šiandien besijungiantį prie liberalų); nesąmoningai pasitarnavo V.Uspaskichui ir A.Sakalas, kuris, trukdydamas Darbo partijos atstovams užimti eilines pareigas Europarlamento Socialistų frakcijoje, tuo sudarė sąlygas jiems užimti kur kas reikšmingesnes pareigas kitoje frakcijoje, A.Zuoko parama – jau buvo paminėta, ją žiniasklaidoje paviešino pats E.Gentvilas (matyt, mažiau “laisvas nuo ideologinių rėmų”, nes panašų A.Zuoko elgesį – išsyk įvertino neigiamai); galiausiai, savo palankumą V.Uspaskichui, renkantis būsimo premjero kandidatūrą gan atvirai išsakė ir perrinktasis Prezidentas V.Adamkus.

Tačiau svarbiausias klausimas dabar – ne kuris politikas labiau padėjo V.Uspaskichui, o kodėl išvis galėjo atsirasti panašūs politiniai fenomenai?

Tam tikrą atsakomybę – greta politikų – turėtų prisiimti ir “neklystamumo liga” tebesergantys šiandieniniai politologai, ypač universitetų dėstytojai, ex cathedra skelbiantys, jog “rimta politika gali būti kuriama tiktai interesų (jokiu būdu ne vertybių!) pagrindu”. Jeigu tokiomis nuostatomis ugdomas akademinis jaunimas – būsimasis šalies elitas, jeigu vertybinė nuostata ar juo labiau – jos reiškimas įskaitomas minusu, tuomet – kurgi pagrindas stebėtis, jog būtent jaunimas labiausiai simpatizuoja pragmatiškajam V.Uspaskichui? Juk tai – tiesiog grynasis interesais, o ne vertybėmis grįstos (todėl – “vienintelės rimtos”, anot kai kurių politologų) politikos tipas, grynoji forma. V.Uspaskichas nekalba apie ideologinius modelius, jis tiesiog “agreguoja interesus”.

Dar vienas svarbus aspektas – nacionalinė savimonė ir orumas. Praktiškai, nuo pat 1992 m. (su trumpa Z.Zinkevičiaus kurtosios tautinės mokyklos pertrauka) tautiškumas buvo vis labiau eliminuojama iš viešojo gyvenimo ir solidžios politinės retorikos, tema. Vyravo dvi tendencijos: arba “ištremti” tautiškumą iš politikos, apribojant jį kultūros sritimi, arba – sutapatinti su agresyviu nacionaliniu šovinizmu (nacizmu). Etninė tauta kaip valstybės pagrindas imta laikyti pavojingu politiniu nesusipratimu, valstybinė ir pilietinė sąmonė ir savimonė atsieta nuo tautinės ir liko biurokratine abstrakcija. Eliminavus tautinį aspektą, liko nebeaišku: vardan ko ir kam reikalinga nacionalinė valstybė? Tokioje atmosferoje tendencingai suformuotą ir nekritiškai priimtą europinės panacėjos mitą netruko papildyti dar nuo 1992 m. girdimas lozungas, jog “prie ruso buvę geriau”: modernus, simpatingas, europietiškas rusas milijonierius nesunkiai tapo naujuoju pragmatikų ir kosmopolitų mesiju (ir kas gi drįstų suabejoti V.Uspaskicho europietiškumu po to, kai jo partiją parėmė pats buvęs Eurokomisijos pirmininkas R.Prodi?). Dėl to kaltas ne V.Uspaskichas: kaip žmogus, jis nėra nei blogesnis, nei geresnis už daugumą šiandieninių Lietuvos politikų. Tačiau kalta sistema, kuri jį pagimdė, nors šiandien – pati bevelytų atsižadėti savo kūrinio: populizmas, nuogas pragmatizmas ir kosmopolitinis indiferentiškumas nacionalinėms vertybėms atsigręžė prieš jų kūrėjus ir budintojus. Ar sugebės Lietuvos politinė sistema mobilizuotis prieš vieną konkretų populistą – ne pats svarbiausias klausimas: kur kas svarbiau, kad šio iššūkio akivaizdoje būtų pagaliau suvoktos ir įsisąmonintos šios padėties priežastys, padarytos reikiamos išvados ir užkirstas kelias panašioms tendencijoms plėtotis ateityje.

Priešingu atveju, netgi nugalėjus V.Uspaskichą, į jo vietą ateis kiti – niekuo ne geresni pragmatikai ir populistai.

“Baltijos kelias”, 2004 m., Nr. 8 (rugsėjis)

Views All Time
Views All Time
2108
Views Today
Views Today
1
0 0