Įvaizdžių konstravimas, komunikacinių kanalų įvairovė, interneto atsiradimas, žiniasklaidos įtaka politikai lėmė naujos tarptautinių santykių teorijos- virtualizmo- suformavimą. Ji teigia, kad tarptautinę politiką vis labiau kuria, modeliuoja technologijos. Kintant tradicinei aplinkai ir komunikacijos priemonėms formuojasi nauja kompiuterinė realybė. Ji ne tik sumažina distancijas tarp žmonių, bet veikia ir karo meną, diplomatiją ir politiką. Tuomet atsiranda būtinybė kalbėti apie virtualių fenomenų svarbą ir įtaką pastarosioms.

Hiperrealybės, arba virtualiosios realybės sąvoką išplėtojo prancūzų teoretikai J.Baudrillardas ir P.Virilio. Jų dėmesys daugiausiai nukreiptas į kompiuterines technologijas, pastarųjų reikšmę ir įtaką pasaulio, socialinės sistemos raidai, naujam laiko ir erdvės suvokimo būdui ir galų gale pačiai realybės sampratai.

Virtualybės įtaką nulėmė šiuolaikinės visuomenės tapsmas informacine. Tokiose visuomenėse informacijos surinkimas, gamyba ir perdavimas tampa pagrindiniu gamybos ir valdžios šaltiniu. Informacija pradeda konstruoti visuomenę. Joje ima ryškėti kertinės įtinklinto ir vis labiau įsitinklinančio informacijos bendrabūvio gyventojo – informacijos žmogaus – charakteristikos.

Virtualioji erdvė tampa tarptautiniu reiškiniu. Ji paverčia valstybes subjektais, kurie jau nebegali atsiriboti nuo kitų, izoliuotis. Niekais paverčiama politika, siekianti įtvirtinti autonomiją ir norinti nusibrėžti aiškias savo įtakos erdves.

Svarbiausia virtualizmo mintis, kad naujos technologijos, ypač elektroninės komunikacijos, kompiuteriai išradimai, žiniasklaida daro įtaką mąstymui. Virtualybės galia slypi sugebėjime panaikinti distanciją tarp „čia“ ir „ten“, fakto ir fikcijos. P.Virilio teigia, kad šiuolaikinio pasaulio svarbiausia savybė distancijos nykimas ir didėjantis greitis. Tą iliustruoja faktas, kad vien elektroninių žinučių per mėnesį visame pasaulyje yra išsiunčiama 15 bilijonų. Laiko apmąstymams lieka vis mažiau, tuo labiau savarankiškiems.

Virtualios politikos ir diplomatijos galimybės pirmiausia turi prasidėti nuo valstybės nagrinėjimo. Distancijos kaita rodo, kad nebėra pagrindo kalbėti apie teritorinį suverenitetą. Erdvės kontrolė tampa laiko kontrole, o laiko kol kas jokia valstybė nebegali suvaldyti. Įvedama net nauja sąvoka – chronopolitika. Informacijos srautai ir jų kontrolė tampa lemiamu pasaulinės politikos veiksniu, galios pasiskirstymo visuomenėje kriterijumi. Der Derianas įžvelgia virtualios diplomatijos ir virtualaus karo formavimosi galimybę. Šiuolaikinės technologijos keičia tradicinius kariavimo principus. Karas tampa kibernetiniu, kompiuteriuose atliekamos kovų simuliacijos, atliekamas mūšių modeliavimas.

Tokioje situacijoje tradicinis suverenitetas tampa vis stipriau priklausomas nuo žiniasklaidos. Aktualizuodama reiškinius, kurie vyksta kažkur, kur nesiekia nei žmogaus pojūčiai, nei realybė, ji kartu tampa valstybės identiteto saugotoja. Panašų vaidmenį turėtų atlikti ir tradiciniai politikos kūrėjai. Skirtumas tas, kad žiniasklaida atspindi kylančias grėsmes, o politikai turi jas mažinti.

Technologija savaime nėra žalinga, tačiau pavojus slypi tame, kad užsienio politikos sferos ir diplomatija tampa priklausomos nuo virtualaus karinio planavimo. Kompiuterio ekrane galima užpulti bet ką ir kokiu tik nori būdu, kad ir apšaudyti patrankomis, numesti atominę bombą, pradėti virusinį karą. Baisiausia, kad tokie karai gali tapti savitiksliais. Trokštant pažinimo ir valdžios savitiksliai norai pradeda dominuoti prieš etinius ir pragmatinius motyvus, tuomet jau kyla didelės grėsmės.

Der Derianas teigia, kad galima nustatyti daugmaž aiškią ribą, kada kalbėjimas apie technologijų įtaką tarptautinei politikai ir diplomatijai tampa svarbus ir ypač aktualus. Tokia riba- tai 1991m. įvykęs Persijos įlankos karas. Jis buvo ne tik pirmasis istorijoje karas, demonstruotas tiesioginiame eteryje, bet tai buvo ir pirmasis telekomunikacijų karas. Dėl šių priežasčių galima šį karą pavadinti pirmu virtualiuoju karu. Jam buvo ruoštasi kompiuterinėse simuliacijose. Sprendimų priėmėjai, diplomatai buvo priklausomi nuo informacijos, perduodamos palydoviniais ryšiais. Taip pat virtuali realybė egzistuoja pasakojant apie karą televizijos ekranuose. Anot Virilio, visi būsimieji karai bus tiesioginiai ir virtualūs.

Virtualiam karui priešpastatoma virtuali diplomatija. Dabartiniai naujausi kariniai projektai numato, kaip panaudojant technologijas priversti derėtis, pavyzdžiui, kompiuterio ekrane demonstruoti karinius veiksmus ir galimų mūšių simuliacijas. Technologijas panašiu būdu galima panaudoti ir karo prevencijai. Bet Der Derianas teigia, kad tokie dalykai atspindi siekį priversti priešininką pasiduoti be kovos. Virtualioji diplomatija tokiu būdu gali padėti laimėti realiai dar net nepradėtą karą.

Apibendrinant galima teigti, kad virtualioji teorija kalba apie didelę kompiuterinių technologijų reikšmę tarptautiniuose santykiuose, jų įtaką konfliktų sprendimui, diplomatiniams siekiams, kitiems politiniams scenarijams bei projekcijoms. Ji yra savotiška pasaulio interpretacija, apie kurią mokslininkai nėra labai daug kalbėję ir tyrinėję. Tačiau besikeičiančios aplinkybės bei žmonių bendravimo galimybės kuria naujas realybes, kur žmonės realizuoja savo racionalius suvokimus, idėjas bei emocijas.

Justina Razumaitė

Views All Time
Views All Time
1908
Views Today
Views Today
1
0 0