Po sausros pagaliau palijo. Dygsta bobausiai, kai kas juos ir valgo. Sako, kad jie net nekirmija. Sužaliavo pievos, žiedais apsipylė sodai. Pavasaris žada puikų derlių, bet kol jį nuimsime, teks palaukti rudens.

Politikoje derlius bręsta greičiau. Štai iš Darbo partijos pumpurėlio išaugo nauja šaka – Pilietinės demokratijos partija. R.Pakso vadovaujami liberalai demokratai persikrikštijo į “Tvarkos ir teisingumo” partiją, nes liberalų partijų pridygo tiek, kad nesunku tarp jų susipainioti.

V.Muntiano pasirinktas partijos pavadinimas gana pretenzingas, nes Lietuvoje kol kas nėra nei tikros demokratijos, nei pilietiškumo. Abejoju, ar partijos nariai sugebėtų išvardinti demokratijos ir pilietiškumo principus. R.Pakso “Tvarka ir teisingumas” kur kas patrauklesnis žmonėms. Tai ne tik asociacija su Lenkijoje laimėjusia tokio pat pavadinimo partija, bet, kas svarbiau, žmonių noras, kad valstybėje būtų tvarka ir teisingumas. Be to, R.Pakso šalininkai vis dar nesutinka su Konstitucinio Teismo ir Seimo nutarimais dėl buvusio Prezidento nušalinimo ir laiko tai neteisingumu. Prisimenami ir R.Pakso bandymai įvesti tvarką žemėtvarkos tarnybose, teismuose ir kitur. Ar jam tikrai būtų pavykę, dabar spėlioti beprasmiška.

Partijų kūrimąsi paprastai lemia visuomeninis poreikis, kai kokia nors stambi socialinė grupė siekia turėti savo atstovą valdžioje. Be abejo, partiją įkurti gali ir grupė draugų, surinksi 400 narių, kad galėtų įregistruoti Teisingumo ministerijoje. Tokios partijos paprastai tik egzistuoja, bet neturi politinės įtakos, pavyzdžiui, “Protėvių atgimimo” arba “Gyvenimo logikos” partijos.

Pilietinės demokratijos partija atsirado dėl asmeninių – politinių ambicijų, konkurentams susipešus dėl įtakos. Tokia partija pasitikėti rizikinga, juo labiau kad jos frakciją Seime sudaro daugkartiniai perbėgėliai. Pavyzdžiui, H.Žukauskas buvo R.Pakso partietis, vėliau – DP narys; J.Ramonas pabėgo iš Valstiečių liaudininkų partijos; J.Lionginas liberalus iškeitė į paksininkus, šiuos – į darbiečius; A.Monkevičius irgi pasitraukė nuo liberalų.

“Sportininkų” yra ir kitose partijose. Štai R.Dagys iš socialdemokrato virto konservatoriumi, S.Pečeliūnas pas konservatorius atsidūrė metęs demokratus, V.Bogušis iš tradicinio krikščionio demokrato transformavosi į modernųjį ir galiausiai tapo liberalcentristu.

Esminiais valstybinio ir politinio persitvarkymo atvejais požiūrių kaitą galima pateisinti. Taip buvo Atgimimo laikotarpiu, kai buvo atsisakyta vienos partijos dominavimo ir atsikūrė bei susikūrė naujos partijos. Tačiau šiandien per partijas lakstoma tik dėl noro išlikti valdžioje, t. y. einama į tą, kuri turi šansų laimėti.

Ar gali rinkėjai pasitikėti tokiais “sportininkais” ir partijomis, kurios juos priima? Senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse valdančiosios partijos taip nesielgia. Jos gerbia ir brangina savo rinkėjus. Mūsiškiai tokių dorybių nevertina. Užtat partijų reitingai patys žemiausi.

Prie partijų stiprinimo neprisideda ir aukščiausi šalies vadovai. Prezidentas mielai paskyrė užsienio reikalų ministru P.Vaitiekūną, kurį rekomendavo Valstiečiai liaudininkai, nors jis yra nepartinis. Prezidentas leido suprasti, jog jis norėtų, kad V.Blinkevičiūtė toliau vadovautų Socialinių reikalų ir darbo ministerijai. Premjeras irgi nieko prieš, jei tik ji taptų nepartine arba pereitų į kitą koalicijos partiją, nors niekas negali pasakyti, kiek laiko tvers naujoji koalicija. Pati V.Blinkevičiūtė irgi norėtų toliau “ministeriauti”. Ji sakosi atstovaujanti milijoninei pensininkų partijai, žada atkurti teisingumą – išmokėti dirbusiems pensininkams nusuktus pinigus, nors nedrįsta prisipažinti, kad tuometinis sprendimas buvo priimtas ir jai dalyvaujant. Giriamasi prieš pusmetį 50 litų padidintomis pensijomis ir greitai žadama pridėti dar tiek, tačiau tylima, jog BVP dalis, skiriama pensijoms, mažėja, jog Lietuvos senjorai gauna kur kas mažiau nei Lenkijos, Latvijos ar Estijos. Ministrei pavesta rūpintis ne tik socialiniais reikalais, bet ir darbu, bet apie dirbančiuosius neužsimenama. Sutinku, susirasti darbo – kiekvieno asmeninis rūpestis. Bet bendroji darbo politika priklauso valstybės, t. y. ministerijos kompetencijai. Kad į darbo politiką nekreipiama dėmesio, rodo milžiniški emigracijos mastai.

Nestabilumas partijose tiesiogiai veikia valstybės valdymą. Užuot pagrindinį dėmesį skyrę sprendimų priėmimui bei jų įgyvendinimui, Seimas ir Vyriausybė užsiima koalicijų kūrimu, griovimu, naujų lipdymu, postų dalijimusi ir persidalijimu. Apie partnerių programų derinimą bei valstybės politikos pagrindines gaires nediskutuojama. Svarbiausia – įsitvirtinti valdžioje. Toks pilietiškumo ir politinio neatsakingumo pavyzdys daro įtaką piliečiams. Jie nusivylę partijomis mieliau rinktų asmenis, pavyzdžiui, seniūnus, merus, gal net Seimo narius. Galima manyti, kad seniūnai, esantys arti žmonių, būtų kontroliuojami bendruomenės. Ar meras geriau rūpintųsi bendrais reikalais – abejotina. Seimą formuojant nepartinių kandidatų principu, daugumą sudarytų išskirtiniai asmenys. Tie, kurie po vieną litą pardavinėtų alų bei skalbimo miltelius, arba tie, kurie nesibodi radikaliomis priemonėmis daryti “tvarką”.

Jei mes vis dėlto norime gyventi demokratinėje valstybėje, partijos turi suvokti savo atsakomybę visuomenei ir saugoti prestižą, kad netaptų tik bobausiais.

Lidija Šabajevaitė
“Lietuvos profsąjungų” apžvalgininkė

Views All Time
Views All Time
1890
Views Today
Views Today
1
0 0