"Mama, kur mano 10 litų?" - kiekvieną pirmadienio rytą primena dukra. Ir iškart sunervina tėtį: "Ji įsivaizduoja, kad tiek pinigai jai priklauso už nieką ! Bus tavo, kai užsidirbsi". Dukra įsiplieskia - jai jau 10 metų, ir ji turi teisę turėti pinigų. Tėvas nenusileidžia - vaikystę jis praleidęs be kišenpinigių, bet nesijaučiąs nuskriaustas. Bandome ieškoti kompromiso. Dukra gauna nustatytą sumą kišenpinigių, tačiau taip pat privalo atlikti ir savo pareigas: vakarais sutvarkyti virtuvę ir iš darželio parvesti brolį. Pamokų rengimas ir savo kambario tvarkymas - privalomi ir neapmokami darbai. Tačiau kai atsiranda papildomų darbelių - išnešti šiukšles ar nueiti į parduotuvę, - ji suraukia nosį ir ima derėtis dėl atlygio. Ją galima suprasti - kiaulė taupyklė, kurioje po truputį kaupia pinigus mobiliajam telefonui, savaime nepilnėja. Vienintelis dukters pajamų šaltinis - tėvai. Na, dar močiutė kaime, sąžiningai mokanti už bulvių rinkimą ir malkų nešiojimą. Tačiau šios pajamos tokios retos, kad telefono gali tekti laukti kelerius metus. Net ir taip taikiai išspręsta situacija mums atrodo dviprasmiška. Ar reikia vaikui mokėti už tai, ką jis ir taip privalo daryti? Tačiau negi duoti pinigus už nieką yra geriau? O gal jam turėtų pakakti to, ką nuperkame mes? Pasak psichologės Aušros Griškonytės, santykis su pinigais turi būti sveikas. Abu kraštutinumai - tiek mokėjimas už kiekvieną padarytą gerą darbelį, tiek visiškas pinigų nedavimas - ugdo žmogaus priklausomybę nuo pinigų.
