Europa pasisako už pažangą. Tautos žvalgosi aplinkui ir lyginasi tarpusavyje – ypatingai savo vidaus tvarkas. Pradėdama suprasti, kad iškilo iki šiol istorijoje nežinota problema: gimsta per mažai vaikų. Europa mažėja nė nespėjusi galutinai susivienyti. Daugiavaikių šeimų skaičius tirpsta, jaunimo nusikalstamumas ir psichikos ligos – auga kaip ant mielių. Vis labiau pastebima, kad daugybė tėvų ir net mokytojų su vaikais jau nebesusitvarko – tėvai dėl laiko stokos, o mokytojai dėl smarkiai padidėjusio nekontroliuojamų ir triukšmingų vaikų kiekio. Ką daryti? Besivienijančiai Europai šioje situacijoje atmintin grįžo ideologinė praeitų laikų taisyklė: šalin nesibaigiančias problemas keliančią šeimos instituciją su visu jose nė kiek ne mažiau problemų turinčiu individualiu auklėjimu! Atiduokime reikalą į motinos valstybės rankas, į vieną (dėl to teisingą), gerai organizuotą ir teikiančią vienodas galimybes visiems sistemą! Daugiau vaikų lopšelių kūdikiams! Daugiau darželių trimečiams-šešiamečiams! Ir visos dienos užimto bendrojo lavinimo mokyklų! Kuo daugiau siūlymo, reklamos ir uoliai kuriamų pavyzdžių, tuo noriau atskiros valstybės paklūsta šiems lozungams. O valstybei argi ne geriau: atpuola parama “motinystei”; moterys emancipuojasi, tampa naudingesnės ir našesnės ekonomikai, apčiuopiamai sumažėja rūpeščių ir pareigų vyrams. Kartkartėmis gimstančių vaikelių auklėjimas atiduodamas į išlavintų ir kompetentingų auklėtojų rankas, kurie vieninteliai gali garantuoti auklėjimo sėkmę.

„Visos gėlės gražios, tu – pati gražiausia. Visos mamos geros, tu – pati geriausia”. Mama – aukštas pareigas užimanti moteris, praleidžianti didesnę savo gyvenimo dalį, pasinėrusi į darbo planus ir strategijas, nesupras moters, teigiančios, kad jai užtenka būti tiesiog mama. Šiandien į tėvų susirinkimą mokykloje ateina įvairiausių profesijų mamos. Pardavėjos, juristės, gydytojos, dėstytojos, kosmetologės… Tačiau tokių, kurios su pasididžiavimu pasakytų: „mano profesija – mama!” sutinkame vis rečiau. Kodėl? Prieš penkiolika metų kiekviena normali mergina svajojo ištekėti, susilaukti vaikų bei gyventi ilgai ir laimingai. Šiandien situacija iš esmės pasikeitusi. Tekėti neskubame: visa galva pasineriame į darbus, tobulėjame ir nesidairydamos į šalis šturmuojame karjeros viršukalnes. Vaikai? Jų vieta rezervuojama kažkur sąmonės užkaboriuose su lentele low priority. Kai bus pasiekti visi užsibrėžti high priority savirealizacijos tikslai. Feminizmas, vakarietiškos visuomenės diktuojamas šeimos modelis, galiausiai ekonominė šalies situacija neleidžia lengviau atsikvėpti. Elgiamės labai atsakingai ir protingai: apgalvojame savo ateitį. Juk savo kažkada būsimam vaikui linkime kuo geriausio: gyvenimo, kuriame nieko nerūksta. Taigi, vienos nė dienos neištvertų be darbinės veiklos. Kitoms karjera – nė motais, nes šalia – gerai uždirbantis vyras. Trečios pagimdo vaiką, paaugina jį kiek priklauso, ir vėl eina į darbą.

Mažutis gražutis, visas firminis vaikas kapstosi kiemo smėlio dėžėje. Ant jo džinsiukų šviečia D&G etiketės kraštelis, striukė žybčioja įtartinai įdomiomis sagomis su prabangą išduodančiais inicialais. Batukai taip pat nestandartiniai – last fashion miniatiūrinis plonytės verstos odelės modelis su bambuko pluošto padukais, išmargintais Cavalli leopradiniais raštais… Seniai seniai, senų seniausiai, buvo tokie laikai, kai ką nors šiek tiek gražesnio ir užsieniškesnio galima buvo gauti tik turint gerų pažinčių. Parduotuvėse kur ne kur šmėžavo pavieniai kūdikių drabužėliai, gaunami tik „per blatą”. Šiais laikais viskas radikaliai pasikeitė. Mūsų mažieji gali būti puošiami naujausių tendencijų drabužiais. Kas kartą vis spalvingesniais ir patogesniais, naujausių technologijų sukurtais šedevrais. Paprasčiausias kombinezonas dabar slepia kelių sluoksnių kvėpuojančias, prakaitą išgarinančias, bet drėgmės iš išorės nepraleidžiančias medžiagas. Batai – su itin patogiai, pagal vaiko pėdos anatomiją, išraitytais padukais – lengvučiai, patogūs, net baloje pasitaškius, dėl membranų vandens nepraleidžiantys. Į vaikų darželiuose iškilmingai organizuojamas tėvų šventes mažieji oriai keliauja aprengti tikrų tikriausiais frakais, miniatiūrinėmis tėvų frakų kopijomis. Ir net vienerių metų damos įplaukia tarsi princesės, padabintos karališkos puotos verta suknele.

Ką turime – to neatimsi. Ne kiekvienas žmogus turi namuose kompiuterį, bet ką jau ką, o nors vieną kaimyną turime beveik visi. Na, gal išskyrus kokį vienišių atsikyrėlį, gyvenantį Sibiro glūdumoj. Ar kaljūną prerijose, ieškantį dvasinio nušvitimo ar laukiantį UFO pasirodymo. Kaimynai vyrai – šalia vyrų, išskyrus tuos atvejus, kai vienas kitas aplanko kurią kaimynę, kai šios vyras išvyksta į medžioklę. Kaimynės moterys – šalia moterų, išskyrus tuos atvejus, kai viena kuri lankosi pas svetimą vyrą, kol jo žmona atostogauja kaime. Bent jau taip filmuose rodo. Kaimynus vyrus yra lengviau sugrupuoti. Tie, kurie sveikinasi, ir tie, kurie ne. Visą kitą kaimynų darbą atlieka jų žmonos, įtaigiai sukiodamos vyrų kaklus į vieną ar į kitą pusę. Su moterimis kur kas sudėtingiau. Apibendrinus visas kaimynių moterų rūšis, galima būtų išskirti kelias pagrindines. Visažinė. Ši kaimynė yra tikra vaikščiojanti enciklopedija. Tik tos enciklopedijos turinys apsiriboja namo kaimynų anketiniais duomenimis. Kas, kur, su kuo, už kiek, kada, dėl ko – labiausiai dominantys ją klausimai, atsakymo į kuriuos ji pasiryžusi ieškoti visą likusį gyvenimą. Todėl, jeigu netyčia prisireikia šeštame aukšte gyvenančio kaimyno telefono numerio – drąsiai gali kreiptis į ją. Gausi ir telefono numerį, ir pagrindinės slaptosios kaimyno biografijos suvestinę. Prie puodelio arbatos. Juk ką gali žinoti, gal tu žinai ką nors tokio, ko dar nežino ji?