Bendraamžių įtaka paaugliui
| |

Bendraamžių įtaka paaugliui

Turėti grupę draugų yra vienas svarbiausių dalykų paauglio gyvenime. Su jais jis subręsta, pradeda pažinti gyvenimą ir tampa nepriklausomas. Todėl labai svarbu yra tėvams suprasti bendraamžių draugų svarbą paauglio gyvenime. Tačiau prisiminkite, kad bendraamžiai gali turėti tiek teigiamą įtaką, tiek ir nepageidaujamą poveikį jūsų vaikui. Bet paaugliai turi begalinį norą turėti savo bendraamžių grupelę ir tai yra išbandymas ir jiems, ir jų tėvams. Paauglystė yra sunkus periodas tiek vaikams, tiek ir tėvams. Suprasti šių problemų sprendimus nėra labai paprasta, ypač jeigu jūsų vaikas yra labai užsispyręs ir nepripažįsta, jog elgiasi blogai. Tačiau visuomet atsiminkite, kad paaugliai yra ypatingai jautrūs ir greitai įsižeidžiantys žmogučiai. Labai “karštai” reaguoja tuomet, kai yra kalbama apie jų draugus. Jeigu pastoviai kritikuosite vaiko bendraamžius, su kuriais jis leidžia laiką, tikrai labai greitai prarasite galimybę įteikti savo atžalai, kad jis ar ji elgiasi blogai. Tai gali turėti tik neigiamos įtakos ir visiškos jūsų kontrolės praradimą. Todėl visuomet stenkitės pasikalbėti kiek galima atviriau ir išsiaiškinti priežastis, dėl kurių jūsų paaugliui yra taip svarbūs draugai. Tačiau kalbėdami apie blogą elgesį, minėkite paties vaiko netoleruotinus poelgius, o ne draugų blogą įtaką. Bandykite paaiškinti, kad jis turi pasikliauti tik savimi ir sugebėti pasakyti “ne”.

Visos šeimos laimingos vienodai
|

Visos šeimos laimingos vienodai

Ar menate tą, atrodo, L.Tolstojaus frazę, kad visos laimingos šeimos yra vienodos, o nelaimingos – kiekviena vis kitaip. Šiandien pagalvojau, kad…ne. Gal čia tokia akimirkos nuotaika, bet iš tiesų pagalvojau, kad…juk gali būti, kad yra atvirkščiai! Tuoj paaiškinsiu. Nekalbėkime apie nelaimes. Pakalbėkime būtent apie tai, kaip jaučiasi šeima, kuri gali save priskirti laimingoms. Na, gerai, ne laimingoms, o tiesiog patenkintoms savo gyvenimu. Man neišeina iš galvos mintis, kad prieš kelias dienas su viena drauge sušnekome, kad jos kita draugė yra stereotipiškai moteris, o jis – stereotipiškai vyras. Ta prasme, kad jie pasidalinę vaidmenimis ir, tarkim, moteriai atrodo normalu, jei vyras tiesiog sumąsto kažkur važiuoti ir…informuoja, kad jis taip padarys. Žodžiu, namai, vaikai ir visa kita yra jos reikalai:) Ir, žinote, ką??? Ta šeima yra laiminga. Iš tiesų laiminga. NES ABU TENKINA TOKS SANTYKIS, TOKS GYVENIMO BŪDAS. Vakar vakare ilgai diskutavome su Medeina: ar žmogus pradeda domėtis, nes tuo domisi jo mylimas žmogus, ar tiesiog tas domėjimasis tarsi glūdėjo jame, ir tas artimas žmogus jį pažadino? Medeina kaip pavyzdį paminėjo tai, kad ji visada domėjosi mašinomis, visada norėjo vairuoti, todėl natūralu, kad, susipažinus su vaikinu, kuris domisi mašinomis, dar labiau susidomėjo. Aš? Aš susidomėjau politika. Ir dabar mąstau: ar aš nesidomėjau todėl, kad man iš tiesų buvo neįdomu, ar todėl, kad tiesiog niekas ja nesidomėjo aplinkoje, o iš tiesų man…labai įdomu.

Šeimyninės laimės prielaidos
|

Šeimyninės laimės prielaidos

Aiškinantis vyro ir žmonos savybių dermę grumiasi dvi nuomonės. Yra manančiųjų, jog į porą geriausiai dera savo savybėmis papildantys vienas kitą. Taigi valdingai žmonai reikėtų paklusnaus vyro. Ne mažiau paplitęs ir požiūris, kad bendrą kalbą lengviau rasti su panašiais į save. Taigi linkusi vadovauti moteris turėtų tekėti už valdingo vyriškio. Kadangi apie vyrus ir moteris sužinome vis daugiau, tai šiandieną galime derinti abu požiūrius ir gana tiksliai pasakyti, kokiomis savybėmis sutuoktiniai geriau turėtų skirtis, o kokiomis – papildyti vienas kitą. AMŽIUS. XIX a. pagyvenęs vyras dažnai tuokėsi su jauna mergina, o vėliau vidutinio amžiaus našlė tekėdavo už jaunesnio vaikino. Nuo XX a. vidurio visose išsivysčiusiose Šalyse daugelyje santuokų vyras 1-3 metais vyresnis už žmoną. ŠEIMYNINĖ PADĖTIS. Daugelis siekia susieti savo gyvenimą su tokios pat šeimyninės padėties žmogumi. Išsiskyrusieji dažniau tuokiasi su išsiskyrusiomis. Kas antrame Lietuvoje spausdinamame vedybinių pažinčių skelbime našlės pabrėžia, jog nori tik našlio. Vokiečių psichologė Ingeborga Uhlamann rašo, jog jei santuoka vienam iš sutuoktinių – antroji, o kitam – pirmoji, skyrybų tikimybė didesnė. RELIGIJA IR TAUTYBĖ. Yra religinių bendruomenių, draudžiančių savo nariams tuoktis su kito tikėjimo žmogumi. Net ir silpnai tikintieji mieliau renkasi to paties ar artimo tikėjimo žmogų.

Šeimyninės laimės kriterijai
|

Šeimyninės laimės kriterijai

Dalis žiūrinčių į mus, kalbančius per rengimo santuokai kursus, nusprendė, kad jie vienas kitam “tinka.” “Bandomojo” mentaliteto atsisakyti jiems bus sunku, ir reikėtų tai padaryti jau dabar. Kaip? Reikia nuoširdžiai pasigailėti, kad dėl nežinojimo ir mados poveikio vaikinas savo mylimąją, o mergina savo mylimąjį pavertė bandomuoju triušiu. Reikia išsiskirti tam, kad susitikti jau susituokus, ant tikro pagrindo. “Išjungus” aistrą, labai gerai paaiškėja, ar toks pagrindas yra. Nežinau, kaip yra pas mus, tačiau užsienio spaudoje karts nuo karto tenka paskaityti apie drąsų kunigą, kuris pasako, kad poros nesutuoks, jei jie nesiliaus gyventi kartu; kaip paskui patys pasakoja dėkingi sužadėtiniai, paleidę vienas kitą iš glėbio, jie kartais pirmą kartą vienas kitą pamato. Pamatyti vienas kitą prieš santuoką yra žymiai geriau negu jau susituokus. Antrosios mūsų išskirtos kategorijos poroms nepalaikyti Bažnyčios prieštaravimo jų priešvedybiniam ryšiui anachronizmu yra kiek sunkiau. Juk jie pradėjo gyventi kartu tvirtai žinodami, kad susituoks – “tad koks gi skirtumas?” Skirtumai yra du: vienas ant žemės, o kitas – danguje. Pirmąjį apibūdina klausimas: ar galima pradėti valgyti pyragą prieš prasidedant baliui? Žinoma, viskas mūsų metu galima, tačiau neprapjautas pyragas šventę papuošia gražiau. Kalbant apie tą dangų, į kurį patenka mylimųjų širdys ant aukštojo meilės kalno, reikia pastebėti, kad vyro ir moters kūniška jungtis Pradžios knygoje Dievui reiškia santuoką.

Vaikai – šeimos laimės garantas?
|

Vaikai – šeimos laimės garantas?

Trys iš keturių amerikiečių mano, kad pagrindinis santuokos tikslas – abipusė suaugusiųjų laimė ir pasitenkinimas, o ne gimdyti ir auklėti vaikus. Katastrofiškai mažėjantis gimstamumas Lietuvoje, regis, patvirtina šią už Atlanto įsigalėjusią nuostatą, tačiau ar iš tiesų visavertę šeimą galima sukurti be vaikų? Šešerius metus santuokoje gyvenantys Jolanta ir Audrius „pasirašo“ po amerikiečių atlikto tyrimo išvadomis – vaikai nėra pagrindinis vedybų tikslas. „Gyvename susituokę jau gana ilgą laiką, vaikų neturime ir, bent artimiausiu metu, neplanuojame turėti. Kodėl? Nes mums gera dviese“, – tikino 27-erių metų Jolanta. Jos argumentai gana įtikinami. „Šiuolaikinėje visuomenėje vaikai tampa prabanga, kurią ne kiekvienas atsakingas žmogus pasirengęs sau leisti. Nors abu su vyru gana padoriai uždirbame, suprantu, kad nutarę turėti vaikų, labai apribotume savo patogaus gyvenimo galimybes. Skamba egoistiškai? Tačiau ir vaikus juk žmonės dažnai gimdo iš egoistinių paskatų – nori pratęsti giminę, turėti, kas juos prižiūrėtų senatvėje. Ar tai ne egoistiška?“ – savo požiūrį gina bevaikė pora. Pasak Audriaus ir Jolantos, gyvenimas be vaikų turi daugybę pliusų – galima keliauti kada panorėjus, o ne tik per vaikų vasaros atostogas, netenka po bemiegės nakties išvargusiam slinkti į darbą, o norėdamas įsigyti patinkantį daiktą, neprivalai sukti galvos dėl braškančio šeimos biudžeto.

Gyventi dėl vaikų

Gyventi dėl vaikų

Europa pasisako už pažangą. Tautos žvalgosi aplinkui ir lyginasi tarpusavyje – ypatingai savo vidaus tvarkas. Pradėdama suprasti, kad iškilo iki šiol istorijoje nežinota problema: gimsta per mažai vaikų. Europa mažėja nė nespėjusi galutinai susivienyti. Daugiavaikių šeimų skaičius tirpsta, jaunimo nusikalstamumas ir psichikos ligos – auga kaip ant mielių. Vis labiau pastebima, kad daugybė tėvų ir net mokytojų su vaikais jau nebesusitvarko – tėvai dėl laiko stokos, o mokytojai dėl smarkiai padidėjusio nekontroliuojamų ir triukšmingų vaikų kiekio. Ką daryti? Besivienijančiai Europai šioje situacijoje atmintin grįžo ideologinė praeitų laikų taisyklė: šalin nesibaigiančias problemas keliančią šeimos instituciją su visu jose nė kiek ne mažiau problemų turinčiu individualiu auklėjimu! Atiduokime reikalą į motinos valstybės rankas, į vieną (dėl to teisingą), gerai organizuotą ir teikiančią vienodas galimybes visiems sistemą! Daugiau vaikų lopšelių kūdikiams! Daugiau darželių trimečiams-šešiamečiams! Ir visos dienos užimto bendrojo lavinimo mokyklų! Kuo daugiau siūlymo, reklamos ir uoliai kuriamų pavyzdžių, tuo noriau atskiros valstybės paklūsta šiems lozungams. O valstybei argi ne geriau: atpuola parama “motinystei”; moterys emancipuojasi, tampa naudingesnės ir našesnės ekonomikai, apčiuopiamai sumažėja rūpeščių ir pareigų vyrams. Kartkartėmis gimstančių vaikelių auklėjimas atiduodamas į išlavintų ir kompetentingų auklėtojų rankas, kurie vieninteliai gali garantuoti auklėjimo sėkmę.

Profesija – mama!

Profesija – mama!

„Visos gėlės gražios, tu – pati gražiausia. Visos mamos geros, tu – pati geriausia”. Mama – aukštas pareigas užimanti moteris, praleidžianti didesnę savo gyvenimo dalį, pasinėrusi į darbo planus ir strategijas, nesupras moters, teigiančios, kad jai užtenka būti tiesiog mama. Šiandien į tėvų susirinkimą mokykloje ateina įvairiausių profesijų mamos. Pardavėjos, juristės, gydytojos, dėstytojos, kosmetologės… Tačiau tokių, kurios su pasididžiavimu pasakytų: „mano profesija – mama!” sutinkame vis rečiau. Kodėl? Prieš penkiolika metų kiekviena normali mergina svajojo ištekėti, susilaukti vaikų bei gyventi ilgai ir laimingai. Šiandien situacija iš esmės pasikeitusi. Tekėti neskubame: visa galva pasineriame į darbus, tobulėjame ir nesidairydamos į šalis šturmuojame karjeros viršukalnes. Vaikai? Jų vieta rezervuojama kažkur sąmonės užkaboriuose su lentele low priority. Kai bus pasiekti visi užsibrėžti high priority savirealizacijos tikslai. Feminizmas, vakarietiškos visuomenės diktuojamas šeimos modelis, galiausiai ekonominė šalies situacija neleidžia lengviau atsikvėpti. Elgiamės labai atsakingai ir protingai: apgalvojame savo ateitį. Juk savo kažkada būsimam vaikui linkime kuo geriausio: gyvenimo, kuriame nieko nerūksta. Taigi, vienos nė dienos neištvertų be darbinės veiklos. Kitoms karjera – nė motais, nes šalia – gerai uždirbantis vyras. Trečios pagimdo vaiką, paaugina jį kiek priklauso, ir vėl eina į darbą.

Kūdikis a la Haute Couture

Kūdikis a la Haute Couture

Mažutis gražutis, visas firminis vaikas kapstosi kiemo smėlio dėžėje. Ant jo džinsiukų šviečia D&G etiketės kraštelis, striukė žybčioja įtartinai įdomiomis sagomis su prabangą išduodančiais inicialais. Batukai taip pat nestandartiniai – last fashion miniatiūrinis plonytės verstos odelės modelis su bambuko pluošto padukais, išmargintais Cavalli leopradiniais raštais… Seniai seniai, senų seniausiai, buvo tokie laikai, kai ką nors šiek tiek gražesnio ir užsieniškesnio galima buvo gauti tik turint gerų pažinčių. Parduotuvėse kur ne kur šmėžavo pavieniai kūdikių drabužėliai, gaunami tik „per blatą”. Šiais laikais viskas radikaliai pasikeitė. Mūsų mažieji gali būti puošiami naujausių tendencijų drabužiais. Kas kartą vis spalvingesniais ir patogesniais, naujausių technologijų sukurtais šedevrais. Paprasčiausias kombinezonas dabar slepia kelių sluoksnių kvėpuojančias, prakaitą išgarinančias, bet drėgmės iš išorės nepraleidžiančias medžiagas. Batai – su itin patogiai, pagal vaiko pėdos anatomiją, išraitytais padukais – lengvučiai, patogūs, net baloje pasitaškius, dėl membranų vandens nepraleidžiantys. Į vaikų darželiuose iškilmingai organizuojamas tėvų šventes mažieji oriai keliauja aprengti tikrų tikriausiais frakais, miniatiūrinėmis tėvų frakų kopijomis. Ir net vienerių metų damos įplaukia tarsi princesės, padabintos karališkos puotos verta suknele.

Pagrindiniai Valdorfo pedagogikos bruožai

Pagrindiniai Valdorfo pedagogikos bruožai

Valdorfo pedagogika yra holistinė pedagogika. Ji siekia mokinį auklėti, ugdyti kūno, sielos ir dvasios stiprybę bei gebėjimus. Ji neapsiriboja vien dalykų mokymu kaip kitos mokyklos. Pagal ją žinios mokiniui turi būti perteikiamos ne dalimis, atskirais gabalais, lyg koks pamažu užtaisomas lopinys, bet visos visų dalykų žinios privalo būti teikiamos tik darnoje su mokinio gyvenimu, jo esamu brandos tarpsniu. Nuo pat įkūrimo 1919 metais, Valdorfo mokykla yra koedukacinė bendrojo lavinimo mokykla. Pirmąją mokyklą R. Steineris įkūrė Štutgarte, savo draugui ir rėmėjui Emiliui Moltui priklausiusio Valdorfo-Astorijos cigarečių fabriko darbininkų vaikams. Greitai mokykla ėmė plėstis. Steinerio sekėjai į ją leisdavo savo vaikus, norėdami juos ugdyti pagal antroposofijos principus. Šiandien Valdorfo mokyklos daugelyje šalių yra įteisintos. Todėl iš valstybės, kaip ir, pavyzdžiui, bažnyčių mokyklos, jos gauna nemažą finansinę paramą, nors iš esmės išsilaiko pačios. Kitas lėšas suneša tėvai, taip pat ir patys mokytojai, atsisakydami dalies savo atlyginimo. Mokesčio už mokslą dydis priklauso nuo tėvų atlyginimo. Visos mokyklos yra privačios, organizuotos draugijų arba susivienijimų pagrindu ir teisiškai nepriklausomos (todėl ir skirtingos). Toms organizacijoms vadovauja mokytojų bei tėvų bendruomenės atstovai. Tačiau sprendžiant pedagoginius klausimus tėvai balso neturi. Taip pat nėra renkama ir tam tikras teises bei pareigas turinti tėvų taryba.

Moteris, kuri visada šalia: populiariausi kaimynių tipai

Moteris, kuri visada šalia: populiariausi kaimynių tipai

Ką turime – to neatimsi. Ne kiekvienas žmogus turi namuose kompiuterį, bet ką jau ką, o nors vieną kaimyną turime beveik visi. Na, gal išskyrus kokį vienišių atsikyrėlį, gyvenantį Sibiro glūdumoj. Ar kaljūną prerijose, ieškantį dvasinio nušvitimo ar laukiantį UFO pasirodymo. Kaimynai vyrai – šalia vyrų, išskyrus tuos atvejus, kai vienas kitas aplanko kurią kaimynę, kai šios vyras išvyksta į medžioklę. Kaimynės moterys – šalia moterų, išskyrus tuos atvejus, kai viena kuri lankosi pas svetimą vyrą, kol jo žmona atostogauja kaime. Bent jau taip filmuose rodo. Kaimynus vyrus yra lengviau sugrupuoti. Tie, kurie sveikinasi, ir tie, kurie ne. Visą kitą kaimynų darbą atlieka jų žmonos, įtaigiai sukiodamos vyrų kaklus į vieną ar į kitą pusę. Su moterimis kur kas sudėtingiau. Apibendrinus visas kaimynių moterų rūšis, galima būtų išskirti kelias pagrindines. Visažinė. Ši kaimynė yra tikra vaikščiojanti enciklopedija. Tik tos enciklopedijos turinys apsiriboja namo kaimynų anketiniais duomenimis. Kas, kur, su kuo, už kiek, kada, dėl ko – labiausiai dominantys ją klausimai, atsakymo į kuriuos ji pasiryžusi ieškoti visą likusį gyvenimą. Todėl, jeigu netyčia prisireikia šeštame aukšte gyvenančio kaimyno telefono numerio – drąsiai gali kreiptis į ją. Gausi ir telefono numerį, ir pagrindinės slaptosios kaimyno biografijos suvestinę. Prie puodelio arbatos. Juk ką gali žinoti, gal tu žinai ką nors tokio, ko dar nežino ji?