Šeima

Kartą vasarį spaudžiant šaltukui su sūnumi rogutėmis čiuožinėjome nuo Tauro kalno. Vaikai žviegdami leidosi nuo kalniukų, o sustirusios jų mamos tripinėjo ant viršukalnės. Staiga matau keistą vaizdą: ryžtingai drožia laibas kaip pieštukas jaunikis juodu kostiumu ir balta gėle atlape, o iš paskos kliuvinėdama už ledo gurvuolių tipena milžiniškas tiulio gniutulas, tiksliau, šimto kilogramų nuotaka raudonais skruostais ir nuometu. Be palto. Ji kažką jam šaukė, tačiau vyrukas nekreipdamas nė menkiausio dėmesio ryžtingai įsėdo į automobilį. Nuotaka pasileido sunkia risčia painiodamasi suknelėje, ilgą nuometą plaikstė vėjas. Lyg groteskiška scena iš Fellini filmų. Bandžiau atspėti jų istoriją. Tai buvo laimingiausia diena jų gyvenime? Kodėl jis ją veda? Gal nepajėgė pernešti per tiltą? Gal ji jam negraži, bet yra nėščia arba turtinga? Ko gero, ji, būdama maža mergaitė, svajojo ištekėti. Ant galvos krovėsi užuolaidas, popierinėms lėlėms piešė vestuvines sukneles ir smarksojo prie Santuokų rūmų stebėdama išsipusčiusias nuotakas. Tada dar mažos jos galvos nekvaršino antsvoris ir jaunikio paieškos. Kiekvienam sava pasaka. Vestuvės - puikus skonio ir pretenzijų testas. Pažvelkime į du kraštutinumus: vestuvės a'la Holivudas ir „Tai įprasta diena". Sąlygiškai nuotakas pavadinsime princesėmis ir slapukėmis. Princesės savo vestuves rengia kaip visuotinę mobilizaciją: limuzinai, sraigtasparniai, laivai, arkliai, debesis baltų drugelių ar karvelių, kurie aplink dergia.

Vaikai - gyvenimo gėlės, mūsų bilietas į ateitį ir gyvenimo prasmė. Abejonių nekyla, kai glaudi prie širdies savo atžalą, net jeigu ir ne kaip iš akies trauktą mamą ar tėtį, bet vis tiek - savą kraują. Kartais iki kraujo skausmingai iš likimo gautą. Tačiau kaip įprasta gyvenime, tuo, kas, atrodo, abejonių nekelia, reikia imti ir suabejoti. Pabandyti pažvelgti kitaip, kad ir tiems, kuriems TAIP, ir tiems, kuriems KITAIP, būtų leista atsirinkti KAIP YRA IŠ TIESŲ. Amerikiečių mokslininkai iš Harvardo universiteto leido sau šokiruoti visuomenę tyrimų rezultatais. Ši kartą jie privertė suabejoti tuo faktu, kad vaikai atneša laimę. Maža to, visas būrelis kvalifikuotų psichologų Sidnėjuje vykusios konferencijos metu atkakliai įrodinėjo, kad vaikų, gimusių šeimoje skaičius proporcingai neigiamai įtakoja šeimyninės laimės kreivę. Specialiai šiai konferencijai atliktas tyrimas parodė, kad nekintamos laimės būsenos šaltinis gali būti tik dviejų žmonių sąjunga. Pasirodo, sėkmingai vedę žmonės yra laimingesni už visus likusius visais gyvenimo aspektais: jie ilgiau gyvena, uždirba daugiau pinigų, mėgaujasi visaverčiu seksualiniu gyvenimu ir džiaugiasi geresne sveikata. Tačiau šis trapus kortų namelis gali akimirksniu sugriūti tarsi praūžus cunamiui, vos tik šeimoje gimsta vaikas. Bent jau taip teigia Harvardo mokslininkai. Kaip parodė Europoje ir JAV atlikta apklausa, „laimės lygis" staigiai padidėja tuo metu, kai šeima dar tik laukia kūdikio, ateisiančio į šį pasaulį.

Nors iki įstatymų keitimo Lietuvoje dar tolokai, tačiau lašas po lašo akmenį jau tašo. Šeimos dekonstravimo strategai jau dabar stengiasi atskirti santuokos ir šeimos sampratas vieną nuo kitos ir traktuoti kaip du visiškai skirtingus fenomenus. Pavyzdys, kaip tai jau vykdoma akademiniuose sluoksniuose, yra A. Zdanevičiaus straipsnis "Santuoka dar nelygu šeimai" ("Atgimimas", Nr. 3, 2007) su paantrašte "... ar tikrai reikia gelbėti tradicinę lietuvišką šeimą?" Jame VDU docentas samprotauja: "Neretai šeimos samprata mūsų visuomenėje pirmiausia tapatinama su santuoka. O tai yra didžiausia nesąmonė. Santuoka ir šeima nėra tas pats, visų pirma todėl, kad šeima apima socialinius santykius - meilę, intymumą, emocinį ryšį, pagarbą ir pagalbą vienas kitam. Santuoka visų pirma yra tam tikri teisiniai santykiai... Kitais žodžiais tariant, šeima yra daugiau socialinis, o santuoka - teisinis institutas ir jie nebūtinai turi sutapti." Po to Zdanevičius ima polemizuoti: "...ar turėtume taip sureiškimti biologinius santykius, jeigu esame žmonės, ne beždžionės?.. Taigi emocinis ryšys yra daug svarbesnis už biologinį ir to mes niekaip nepaneigsime." Ir prieina prie išvados: "... prilyginti šeimą santuokai yra žalinga", todėl būtina pasipriešinti "nesusituokusių porų diskriminacijai".

Natūraliai klaustina, kas palaiko šeimą, kurioje nesama aiškaus įsipareigojimo, galiojančio nepaisant aplinkybių ir asmeninių jausmų pokyčių? Dalykas, kuris kiek ilgiau išlaiko tokią šeimą, yra prisirišimas, globa ar abejingumas, kai jokie jausmai negali trukdyti dviejų būtybių bendravimui. Būtybių, nebūtinai žmonių, nes paprastai stipriausiai prisirišama prie naminio gyvūno, augalo ar net baldo. Juolab kad tokie prisirišimai neretai tęsiasi iki vienos ar kitos pusės mirties, o pasitaikančias išdavystes visuomenė labai smerkia. Išmetęs savo šunį į gatvę žmogus veikiausiai bus daug stipriau pasmerktas visuomenės nei išvijęs į lauką žmoną ir vaiką. Prisirišimas prie naminio gyvūno ir įsipareigojimas jį globoti yra tarsi savaime suprantamas, o santykio su kitu žmogumi pastovumas tokiu požiūriu - jau nebe būtinybė. Neretai argumentuojama, kad gyvenant kartu santykiai išlieka ilgiau nei susituokus. Tačiau išlieka faktas: ištuoka reiškia, kad žmonės nesugebėjo laikytis duotų pažadų ar priesaikos. Gyvenusiųjų kartu išsiskyrimas nenutraukia šio įpareigojančio saito. Bendro ūkio atsisakymas čia yra tarsi iš anksto numatomas dalykas. Gyvenant kartu tarsi nuolat suvokiama, kad tai baigsis, jei buvimas drauge dėl vienų ar kitų priežasčių taps našta. Valstybės pripažįstama šeimos koncepcija yra santykių toje visuomenėje veidrodis. Valstybė gali pripažinti šeimą, kurioje negalioja jokie ilgalaikiai įsipareigojimai, sutartys, nesama pasižadėjimo jų nelaužyti.