Auklėjimas

Vaidybinė veikla viena iš vaiko kūrybiškumo ugdymo formų

pagal
Vaidyba vaiku
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Visi vaikai yra unikalios ir nepakartojamos asmenybės. Vaikų darželyje, grupės veikla, kurioje dalyvauja vaikai, skiriama asmenybės tobulėjimui bei plėtotei. Joje ugdosi saviraiška, vaikai atsiskleidžia kaip kūrybiškos asmenybės. Vaikų darželis lyg antrieji namai, kuriuose mažieji žmogučiai praleidžia ištisas dienas. Čia vaikai mokosi skirti kas yra gera ir kas bloga, čia jie ugdosi, žaidžia, ilsisi, gyvena dideliame triukšmingame kolektyve. Darželyje vyksta įvairi veikla, užsiėmimai, tačiau vaikams greitai viskas nusibosta, jie nenustygsta, nori vis naujos veiklos. Vaidyba, įvairios lėlės geriausias ir veiksmingiausias būdas, priemonė sudominti vaikus, patraukti jų dėmesį. Vaikams patinka, kai jų grupėje svečiuojasi pamėgtų pasakų herojai (kiškis-piškis, meškiukas-rudnosiukas, katinėlis-rainakėlis…), lėlės, mėgstamiausi žaislai. Menas turi didžiulį poveikį auklėjant žmogų. Vaidyba – viena iš meno formų, padedančių atsiskleisti vaiko saviraiškai, kūrybiškumui, fantazijai, vaizduotei. Ši veikla vaikams suteikia daug teigiamų emocijų.

Vaikų Ugdymas. Kriaušių metas

pagal
Grazus paveiksliukas ugdymas vaiku
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Mokyklos yra sugalvotos tam, kad vaikus išmokinti skaityti, skaičiuoti, rašyti.Laikams keičiantis, dar prisidėjo ir bendras supažindinimas su pasauliu, kad vaikai būtų paruošiami jų profesinei ateičiai.Mokytojai yra skirti mokinimui. Auklėjimas ar ugdymas visada buvo tėvų,guvernančių, giminės ar draugų, religijos ir etikos pavyzdžių iš klasikinių tekstų reikalas.Tik socializmo laikai - išimtis, kai tėvais nebuvo pasitikima, kokia kryptim jų auklėjimas suks, todėl mokykla buvo skirta ir auklėjimui - ugdyti žmones su aukšto lygio moralinėm savybėm. Tas visas moralinis grožis, žinoma, buvo iliuzija, paremta knygom, filmais ir kitais supropagandintais pavyzdžiais - už tą melą galima pykti, bet tai, ką iliuzija vaizdavo, nėra negerai ar negražu ar nesiektina ! Atvirkščiai. Pasaulis taptų geresnė vieta, jei tada socialistiniame fasade vaizduota iliuzija būtų įgyvendinta… Ir tų laikų mokytojo idealas taptų tikrove. Nes kapitalizmas nieko panašaus mums nesiūlo: suaugusiuosius lygiai taip rekrutuoja darbui, o vaikus palieka televizijai, reklamų propagandai ir internetui… patyliukais.O kas už jų ugdymą ir moralę atsakingas oficialiai ? Tikrai ne mokykla ar mokytojai - kapitalistinė sistema jiems turi kitą kryptį: kaip ir visi kiti, su žmonėm dirbantys specialistai, nori nenori, turi vis labiau imti panašėti į komputerius - skatinamas tik šaltas, objektyvus profesinis kontaktas ir siaurėjanti specializacija, nes tai yra efektyviau, pasiduoda apskaitai ir lengviau juorodomis iš viršaus valdoma… Galėtų, tai ir visai, komputerius mokytojų vietoj pastatytų.

Kas šeimoje turi auklėti vaikus?

pagal
a family sitting on a blanket in the grass
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šeima yra, po Dievo, pačių artimiausių asmenų ratas. Pačių svarbiausių, pačių reikšmingiausių, įtakingiausių, brangiausių, mylimiausių, iš Dievo malonės patikėtų vienas kitam, suvestų į draugę rūpintis ir per savo santykius atspindėti Kūrėją. Vyras ištekėjusiai moteriai yra pats artimiausias žmogus, po Dievo antras, tarp žmonių pirmas. Tas žmogus, su kuriuo ji yra vienas kūnas (Ef 5 ,31). Žmogus, kuris svarbesnis už vaikus. Todėl neteisinga sakyti "gyvenu dėl vaikų", mat pirmiausiai turėtume gyventi dėl savo vyrų. Kaip tą padaryti - jau kita tema, beje, gana smulkiai aprašyta Ef 5, 22-33. Mūsų tema - apie vyrus. Pavadinimu pasirinkau eilutę iš Laiško efeziečiams, 5 skyriaus, kuriame labai aiškiai pavaizduota svarbos ir priklausomybės piramidė bei apibūdinti pagrindiniai santykių principai. Paskaitykime Ef 5, 22-33: Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį.

Biblinė žmogaus samprata pagrįsti auklėjimo principai

pagal
man, woman and child holding hands on seashore
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Mes laikomės nuostatos, kad žmogų pagal savo atvaizdą sukūrė Dievas. Būdamas pats pavyzdys, jis su savo kūriniais pavyzdingai ir elgiasi. Iš tos elgsenos pirmiausia matosi, kad Dievas žmogų traktuoja kaip laisvą asmenybę, galinčią nevaržomai priimti sprendimus. Tai daro žmogų atsakingą už savo veiksmus ir verčia taikytis su jais (Pr 2, 15-17; 3, 1-19). Kadangi dėl to ir mes žmogų laikome laisva asmenybe bei jį kaip asmenybę gerbiame, tai ir auklėjimo niekaip negalime priimti kaip tiesiog kondicinio proceso. Klasikiniame arba palaipsniškame kondiciniame auklėjime per mažai dėmesio tenka augančio vaiko savarankiškumui. Mūsų įstikinimu, auklėjimo procesas reikalauja iš vaiko nuolatinių naujų apsisprendimų. Ir tame procese reikia padėti vaikui priimti tokius sprendimus, kurie atitiktų Dievo valią. Planuodami auklėjimo kryptis bei tikslus, turime atkreipti dėmesį į tai, kaip Dievas elgiasi su mumis, savo kūriniais. Iš Dievo elgesio galime pasimokyti, kaip elgtis su savo vaikais. Mokslinės pedagogikos šalininkai prieštarauja šiai mūsų nuostatai, tvirtindami, kad moksliniu požiūriu galima kalbėti tik apie empiriškai patikrinamus duomenis, todėl nemokslinės nuostatos neturėtų užimti pagrindinės vietos. Taigi būtent tai, ko mes laikomės - Biblija, Dievo Žodis, kaip neklaidingas ir neabejotinas autoritetas, - ir vadinama nemoksliškomis nuostatomis. Verta paklausti, iš kur gi atsiranda tie vadinamieji patikrinami duomenys? Ogi kritiškai įvertinus kokybines bei kiekybines analizes.

Ar fizinė bausmė yra smurtas?

pagal
girl covering her face with both hands
Teksto dydis: +1, +2, normalus

"Bet kokia prievarta yra vaiko pažeminimas" - vadinasi, disciplina, bausmė yra smurtas? Šiandien ne ką mažesnę problemą už smurtavimo fenomeną kelia ir tai, kad per daug greitai dauguma griežtų auklėjimo priemonių pavadinamos smurtu ir prievarta. Prie vaiko tuoj ir piršto prikišti nebus galima, bet suaugusiems verčiau grąžinti mirties bausmę, taikyti daug griežtesnes įkalinimo bausmes (paskutinės apklausos rodo, kad labai daug Lietuvos žmonių pasisako už tai). "Teisė į auklėjimą be prievartos" laikoma savaime suprantama bei teisinga. (Beje, ir prieštaringoji ES Konstitucija smarkiai pabrėžia vaiko teises. Pvz., "Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę", II-24, tačiau pagrindinių teisių chartijoje pusiausvyra tarp tėvų ir vaikų teisių bei pareigų visiškai neišlaikoma. Apie tėvų teises - išskyrus II-14,3 - daugiau beveik nieko nepasakyta. Pvz., jokios teisės reikalauti paklusnumo ar drausmės; Lietuvos konstitucijoje gerai atspindėti abiejų pusių interesai, str. 38). Knygos "Užsispyręs vaikas" autorius J. Dobsonas, kalbėdamas apie problemą "mušti ar nemušti", taikliai pastebi: "Šiuo klausimu išsakyta daug daugiau kvailysčių negu visais kitais auklėjimo klausimais kartu paėmus". Tikra tiesa! Cituotasis "Veido" straipsnis, galima sakyti, gana nuosaikus, nors ir jis perša išvadą, kad tie, kurie taiko savo vaikams fizines bausmes, prisideda prie to, kad tautai važiuoja stogas, kitaip tariant, vaikas patiria didelę psichinę traumą.

Pagrindiniai Valdorfo pedagogikos bruožai

pagal
brown letters on table
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Valdorfo pedagogika yra holistinė pedagogika. Ji siekia mokinį auklėti, ugdyti kūno, sielos ir dvasios stiprybę bei gebėjimus. Ji neapsiriboja vien dalykų mokymu kaip kitos mokyklos. Pagal ją žinios mokiniui turi būti perteikiamos ne dalimis, atskirais gabalais, lyg koks pamažu užtaisomas lopinys, bet visos visų dalykų žinios privalo būti teikiamos tik darnoje su mokinio gyvenimu, jo esamu brandos tarpsniu. Nuo pat įkūrimo 1919 metais, Valdorfo mokykla yra koedukacinė bendrojo lavinimo mokykla. Pirmąją mokyklą R. Steineris įkūrė Štutgarte, savo draugui ir rėmėjui Emiliui Moltui priklausiusio Valdorfo-Astorijos cigarečių fabriko darbininkų vaikams. Greitai mokykla ėmė plėstis. Steinerio sekėjai į ją leisdavo savo vaikus, norėdami juos ugdyti pagal antroposofijos principus. Šiandien Valdorfo mokyklos daugelyje šalių yra įteisintos. Todėl iš valstybės, kaip ir, pavyzdžiui, bažnyčių mokyklos, jos gauna nemažą finansinę paramą, nors iš esmės išsilaiko pačios. Kitas lėšas suneša tėvai, taip pat ir patys mokytojai, atsisakydami dalies savo atlyginimo. Mokesčio už mokslą dydis priklauso nuo tėvų atlyginimo. Visos mokyklos yra privačios, organizuotos draugijų arba susivienijimų pagrindu ir teisiškai nepriklausomos (todėl ir skirtingos). Toms organizacijoms vadovauja mokytojų bei tėvų bendruomenės atstovai. Tačiau sprendžiant pedagoginius klausimus tėvai balso neturi. Taip pat nėra renkama ir tam tikras teises bei pareigas turinti tėvų taryba.

Bausti negalima pasigailėti

pagal
boy in black and yellow jacket and knit cap standing near body of water during daytime
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tėtis draudžia, o mama leidžia. Mama baudžia, o tėtis sako: "Būta čia ko - ir aš taip elgdavausi". Jie prieštarauja vienas kitam ir net patys sau, pamiršdami tokio auklėjimo auką - savo atžalą, kuriai dėl skirtingų nurodymų pasaulis tampa vis painesnis. Vos pagimdžiusi pirmąjį vaiką, jau žinojau, kaip jį auklėsiu. Pirma - ne taip, kaip tėvai: buvau tikra, jog auklėdami mudu su broliu jie pridarė daugybę klaidų. Antra, elgiuosi su juo demokratiškai, nevaržysiu jo laisvių bei teisių bereikalingais draudimais. Tačiau man nė mintis nekilo, kad mano vyras, su kuriuo vaikystėje buvo elgiamasi itin griežtai, gali manyti priešingai! Kai vieną vakarą jis išdėstė savuosius auklėjimo principus - tokius keistus, kad aš jų nė dorai suprasti neįstengiau, - pašiurpusi išspaudžiau tik tiek: „Kokia nesąmonė..." Pirmąsyk mudu susikirtome, vos dukrytė sulaukė kelių savaičių: vyras tvirtino, kad jei ji verkia paguldyta miegoti, reikia nekreipti dėmesio, o aš veržiausi verksniuką nuraminti. Mes ginčydavomės kone dėl kiekvienos smulkmenos ir abu tvirtai tikėjome savo nuomonės ar argumentu teisumu. Vaikų auklėjimas - itin opus šeimos reikalas. Besibarant dėl jo užaštrėja iš gimtųjų namų atsineštų vertybių, pasaulėžiūros, gyvenimo patirties bei principų skirtumai. O kur dar ambicijos ir kartais tiesiog nesveikas savininkiškumo jausmas: „Juk aš ją pagimdžiau!", „Juk tai mano sūnus!".

Klupdymas ant žirnių, arba kaip buvo auklėjami vaikai

pagal
photo of girl standing near gray wall
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dar mūsų tėvai pamena laikus, kai vaikai buvo buvo auklėjami gamtinėmis priemonėmis. Beržinė košė, klupdymas ant žirnių buvo nepaklusnesnių vaikų gyvenimo palydovai. Laikai keičiasi. Bausti vaikų negalima. Tačiau iškyla klausimas - ar tėvai, nustoję bausti vaikus, nebaudžia patys savęs? Kur nueisime, jei jau dabar pyplys, pirmą dieną grįžęs iš mokyklos sąsiuvinėlyje parsineša ne piešinuką „Kaip aš myliu tėvelius", bet Vaikų teisių apsaugos instancijų telefonus ir rimtą išraišką: „O dabar pabandyk man ką nors..." Šį kartą negvildensime modernaus vaikų auklėjimo įpatumų. Atsigręžkime atgal - pasidomėkime, kaip, už ką ir kodėl vaikai buvo auklėjami įvairiose epochose - pasaulyje ir Lietuvoje. Bausmė - sena kaip pati žmonija. Žmonės visais laikais griežtais (ir skausmingais) metodais koreguodavo elgesį tų, kurie nepaklusdavo tvarkai, nesilaikė bendrųjų taisyklių, buvo tinginiai ar egoistai. Jau seniausi istorijos šaltiniai įrodo, kad auklėjant jaunąją kartą buvo vartojamos fizinės bausmės. Vis dėlto pirmykščių žmonių ugdyme griežtumo, o juolab žiaurumo buvo nedaug, auklėjimas buvo švelnus. Vergovinėje visuomenėje vaikai buvo žiauriai mušami. Kinijoje fizinėmis bausmėmis buvo siekiama griežtos drausmės, paklusnumo ir nuolankumo vyresniesiems. Senovės Egipto raštininkų mokyklose griežtos kūno bausmės buvo įprastas dalykas. Ant mokyklos sienos didelis užrašas skelbė, kad mokinio „ausis - jo nugaroje". Rykštė turėjo įkvėpti norą mokytis.

Gandrų, kopūstų ir nekrentančių lėktuvų teorijos

pagal
a small child sitting in the grass with a frisbee
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Suaugusiųjų galvos nesukimo įprotis gimdo vaikų pasaulyje gandrų ir kopūstų teorijas. Arba „iš kur aš atsiradau?" interpretacijas. Kalbame apie tokius atvejus, kai uoli mamytė, tarkuodama obuolių tyrę savo mažyliui, staiga būna netikėtai išmušta iš vėžių ir numušta nuo darbinio proceso. Tuomet ji ima ir atsako, nesukdama sau galvos: „kopūstuose tave radau, mažuli. Arba gandras atskraidino iš tolimųjų kraštų". Tam kartui tokio atsakymo gal ir užtenka. Nes tikėti pasakomis - vaikams užkoduota genuose. Tačiau atsakymas kartais nutįsta net ir į suaugusiųjų pasaulį. Jau su kitomis interpretacijomis. Kaip amžina princo Hamleto būti ar nebūti retorika, taip amžinai rutuliojamas klausimas - meluoti ar nemeluoti. Vaikams apie kopūstus ir gandrus. Šiaip jau, ne tik melas, bet net ir paprasčiausias nutylėjimas neigiamai veikia vaiko psichiką. Jeigu suaugusiųjų pasaulyje mažas melas gimdo dar didesnį, tai vaikams net ir nekaltas melas sukelia nepasitikėjimą. Ne tik tuo momentu, kai tikroji tiesa išryškėja, bet ir tada, kai meluojama - netikėtai užklupta mamytė ar tėtis ima įtartinai šypsotis ir nenatūraliai entuziastingai gestikuliuoti. Rezultatas - mažas žmogus, koks bebūtų mažas - labai greitai perpranta melagystes. Ir tai jam panašu į išdavystę. Ypač tuomet, kai meluojama norint įbauginti ar atpratinti nuo kokio nors įpročio. „Klausyk manęs, nes kitaip ateis baubas ir pagriebs tave. Arba piktas dėdė policininkas". „Jeigu išdykausi, jeigu triukšmausi, jeigu verksi, jeigu nevalgysi".

Nuogas ir labai pavojingas

pagal
a woman sitting on the ground with her legs crossed
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lietuvoje kasmet pastoja maždaug trys tūkstančiai paauglių, du trečdaliai tokių nėštumų baigiami abortais. Europoje nėščių paauglių skaičiumi pirmauja Didžioji Britanija. Viena svarbiausių šio reiškinio priežasčių - prastas seksualinis švietimas. Susirūpinęs premjeras Tony Blairas paskelbė "Moralinę kampaniją". O Lietuvoje lytinio švietimo naštą vieni kitiems tarsi kamuolį svaido tėvai, mokykla, žiniasklaida, gydytojai. Nekaltas trimečio pyplio klausimas "Iš kur aš atsiradau?" iki šiol išmuša iš vėžių tėvus ir priverčia juos raudonuoti. Tiesą sakant, sunkiausia pasakyti ne tai, iš kur atėjome, o kaip ten patekome. Kai mano šešiametė dukra šito paklausė prie pusryčių stalo, gerokai sutrikau, nors anaiptol nesu puritoniškai auklėta. Laimė, prisiminiau turinti P.Meilio knygutę "Iš kur aš atsiradau?" Mane nustebino dukros reakcija ir supratingumas - tai jos nė kiek nesutrikdė. Kitą dieną vonioje atidžiai mane apžiūrėjusi ji kompetetingai pareiškė, kad aš daugiau vaikų neturėsiu. Kodėl? Mat neturiu virvelės (suprask - virkštelės), kuria vaikutis galėtų "prisirišti". Tėvelis - visai kas kita. Buvo labai juokinga, kol kitą dieną ji nesiėmė "šviesti" draugų bei močiutės. Tuomet ir suabejojau, ar vertėjo būti tokiai atvirai. Dauguma darželio auklėtojų teigė nekalbančios su vaikais lytiškumo temomis. Rekomendacijos vadinti daiktus tikraisiais vardais jas trikdo. Jos įsitikinusios, kad vaikai imtų kikenti ar nesveikai domėtis lyties dalykais.

Ar mūsų gyvenimo scenarijų rašo tėvai?

pagal
Cute pretty girl
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kartais imi ir iš savo vaikystės ištrauki kokį nuoskaudos trupinėlį: „Mama visada sakė, kad iš manęs nieko gera nebus: „Lėta, nedaili, nesukta…”, teta pritardavo: ir plaukeliai rausvi, ir kojelės šleivos”. Net tėvas supykęs rėždavo: „Kvaila per visą pilvą!” O kitą dieną, žiūrėk, džiaugiasi manimi ir saulute vadina…” Kaip yra iš tikrųjų? Ar tėvai vertindami mažą žmogelį gali nulemti jo ateitį? Apie tai kalbamės su psichologu Olegu Lapinu. Dažniau giriate ar peikiate savo vaiką? Greičiausiai peikiate, tikėdamiesi, kad iš blogybių mokomės. Gali būti, kad savo plaštaką uždeda ir mūsų, lietuvaičių, perdėtas kuklumas: „Nelabai gražus tas mano vaikelis. O ir protelio ne daugiau nei kiti turi…” Ar tokiu vertinimu tėvai gali užprogramuoti vaiko nesėkmes? Psichologai apie tai iki šiol ginčijasi. Vieni teigia, kad kai kurie žodžiai užprogramuoja žmogaus vaikystę ir vėliau lemia jo gyvenimą. Skaudūs žodžiai lieka pasąmonėje. Kiti psichologai įsitikinę, kad kiekvieną kandžią frazę vaikas gali atmesti. Pavyzdžiui, Petriukui patiekiate jo nemėgstamą avižinę košę. Vaikas jos lyg ir nuryja, tačiau nubėgęs už kampo gali išspjauti. Net jei šaukštais grūsite į burną, jis gali su liežuviu išstumti. Todėl neteisinga manyti, kad mažiukas - tarsi tuščias konteineris, kurį tėvai užpildo vertinimais. Psichologas teigia, kad kiekvienas žmogus turi savitą filtrą. Todėl viską, ką sakote, galima atmesti.

Pažaidėte su mažyliu?

pagal
Mama žaidžia
Teksto dydis: +1, +2, normalus

1. Kai baigsite žaisti su vaiku, padėkite jį ten, iš kur paėmėte.

2. Visi vaikai mėgsta žaisti slėpynių, bet tėvai nenori prisidėti - atseit labai užsiėmę. Pamėginkite suderinti darbą ir žaidimą. Pasislėpkite nuo vaiko, tarkime, komandiruotėje, ir jis jūsų ieškos visą savaitę.

3. Ką daryti, jei sūnus įlipo į medį ir nebegali išlipti? Jokiu būdu nemėginkite purtyti medžio ar mėginti numušti berniūkštį pagaliu. Rudenį vaikas prinoks ir nukris pats. Arba jį pakąs pirmosios šalnos.

4. Jei nebeturite ką pasakyti vaikui, pritrūkote žodžių, liepkite jam eiti praustis.

5. Jei vaikas žagsi, užsikimškite ausis. Taip kurį laiką atsikratysite žagsulio.

6. Jei vaikas retkarčiais nušvilpia iš jūsų pinigų, nerėkite ant jo, kad netraumuotumėte psichikos. Geriausia surengti linksmą kratą vaiko kambaryje, o po to visai šeimai kartu pažaisti teismą arba sušaudymą.

7. Kad geriau suprastumėte savo vaiką, galvokite ir jauskite kaip jis. Pamėginkite parūkyti slapčia nuo savęs cigaretę kaip sūnus ir iškulkite laidyne porą trejetą langų.