Auklėjimas

Isterijas keliantys vaikai nori vien savarankiškumo. Leiskite jiems persirišti šaliką, jei tai buvo pykčio priežastis, persimauti kojinaites - gal jos susiraukšlėjo ir batai trina. Kai vaikas pavargs užsiimti tokiais sudėtingais darbais, ateikite jam į pagalbą. Apskritai stenkitės mažyliui suteikti kiek įmanoma daugiau laisvės: tegul paspaudžia durų skambutį, atidaro duris, užsimauna pirštines, pats valgo sriubą, užsimauna kojines. Jei tvirtina nenorintis valgyti, tegul nebevalgo. Tik nepamirškite perspėti, kad iki kito valgio negaus nieko, išskyrus vandenį ar sulčių atsigerti. Dvimečiams pats laikas mokytis kalbėti mandagiai, nezirsti. Jei mažylis imasi savo ir pradeda niurgzti, verkšlenti, zyzti, rėkti, tėvai turėtų nekeldami balso paaiškinti: „Tu tikrai gausi atsigerti (lėlę, kaspinėlį - t.y. tai, ko prašė), bet tik tada, kai nusiraminsi ir mandagiai pasakysi: „Mamyte, prašau, duok man gerti“. Jei zirzimai nesiliauja, vertėtų pakartoti: „Mama tikrai duos tau, ko nori, bet reikia nusiraminti ir kalbėti gražiai. Žinau, tu tai moki“. Po to nekreipkite į vaiką jokio dėmesio, kol jis nenusiramins ir nepaprašys mandagiai. Tada pagirkite - pasakykite, kad tokį prašymą labai malonu išpildyti. Būtent tokios metodikos reikėtų laikytis ir tada, kai vaikas voliojasi ant grindų ir surengia tikrą isterijos spektaklį. Nereikia stengtis jo perrėkti - taip tik įkaitinsite aistras. Lygiai taip pat neigiamai veikia raminami žodžiai, pažadai, notacijos, grasinimai ar bausmės.

Vargu ar šiais laikais rastume namus, kuriuose nebūtų mobiliojo ryšio telefonų. Suaugusieji neįsivaizduoja gyvenimo be šių ryšio priemonių ir skuba jomis aprūpinti vaikus. Kriminalinėse suvestinėse gausu pranešimų apie iš nepilnamečių pagrobtus mobiliuosius telefonus. Beveik visi PB kalbinti pašnekovai sutinka, kad telefonų pirmokėliams gal ir nereikėtų.Tačiau vyresnių klasių mokiniams jie tampa būtinybe. „Pradinukams telefonas, manyčiau, tikrai nėra būtinas: vien beprotiškas žinučių rašymas, „majakinimai“. Aš liepiu telefonus išjungti. Mano klasėje nėra buvę vagysčių, tačiau teko girdėti apie atvejus, kai dingus telefonui tėvai ima net kaltinti mokytojus, neva atsakingus už vaikų turtą“, - taip apie naudojimąsi mobiliojo ryšio telefonais per pamokas kalbėjo Velžio gimnazijos pradinių klasių mokytojas metodininkas Jonas Marcinkevičius. Pedagogas įsitikinęs, kad bent I-II klasių moksleiviai be telefonų gali išsiversti. Pasak J.Marcinkevičiaus, pradinukai ir taip turi galimybę susisiekti su tėvais.

Na, bet ką gi daryti, jeigu vaikas neklauso? Nereikia mušti. Galite pasidėti diržą matomoje vietoje kaip auklėjamąją priemonę, bet juo nesinaudoti. Smurtas prieš vaiką ir moterį - tai bejėgiškumo išraiška. Jeigu vaikas neklauso, pirmiausia su juo būtina kalbėti apie tai, bandyti išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Jeigu to nepakanka, galima taikyti įvairius draudimus. Pavyzdžiui, apriboti įprastai žaidimams kompiuteriu skirtą laiką. Be to, reikia žinoti, kad auklėjimo sunkumai bus lengvesni, jeigu su savo mažu vaiku pradėsite bendrauti dar įsčiose. Dar kartą sakau: už netinkamą elgesį vaikai turi būti baudžiami, bet ne mušami. Nuoskaudos, pažeminimo atvejai išlieka gajūs atmintyje visą gyvenimą. Suaugusieji palieka vaikus likimo valiai, nes neturi laiko. Šie auga kaip piktžolės, o kai suveši, tėvai ima stebėtis, kodėl nesusitvarko su savo atžalomis - paaugliai jau agresyvūs, pikti. Jiems terūpi materialiniai dalykai, nes dvasinių vertybių diegimu tėvai nesirūpino. Juk paprasčiau savo atžalai nupirkti atskirą televizorių, kompiuterį, brangią kelionę į stovyklą, kad tik jis nelįstų į akis... O kai vaikas dar bando reikalauti dėmesio, mama ir tėtis atkerta po darbo esą pavargę, neturi laiko.

Tikriausiai nevienam iš tėvelių pažįstama situacija, kai vaikas partempia namo kokį nors gyvą padarėlį ir rodydamas sako: „Žiūrėkit, ką man padovanojo!“ Arba grįžta iš kiemo nešinas kokiu purvinu, blusuotu gyvūnėliu ir žiūrėdamas didelėm, kupinom noro jį pasilikti akytėm sako: „Ar Murziukas gali gyventi pas mus?“ Ir galų gale turbūt daugelis patiria nuolatinį vaiko zirzimą: „Mama, nupirk šuniuką…“ Kaip taisyklė, tokiose situacijose tėvai griebiasi už galvos, tačiau dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad namuose atsiranda naujas šeimos narys – keturkojis vaiko draugas. Tačiau prieš žengiant tokį žingsnį, derėtų susimąstyti: kodėl jūsų vaikui iškilo poreikis turėti keturkojį draugą? Ar vaikas bus pakankamai atsakingas už savo augintinį? Juk gyvas padaras – ne žaislas. Jo negalima paimti, pažaisti, o kitą dieną išmesti. Todėl neskubėkit pirkti pirmo pasitaikiusio šunyčio ar katinėlio, kad patenkintumėt vaiko užgaidą. Pirmiausia įsitikinkite, kad tai ne laikina vaiko užgaida. Juk neretai jis prašo nupirkti gyvūną būtent todėl, kad jį turi jūsų mažylio draugas ar kaimynas: „Mama, nupirk man šuniuką kaip pas Tomą, arba katytę kaip pas Justę“. Bet kai mažylis atranda kitų artimesnių draugų, susidomėjimas šuniuku ar kačiuku dingsta ir jis tada ima prašyti mašinytės kaip pas Mantą arba lėlytės kaip pas Laurą. Ir spėkite, kam tuomet atitenka visi rūpesčiai vaiko keturkoju gyvūnėliu? Žinoma jums, tėveliai.