Teisėtvarka

Vilniaus centre sutikau pažįstamą rašytoją. Tiksliau tariant – buvusį rašytoją. Atgimimo išvakarėse ir paties Atgimimo įkarštyje jis buvo aktyvus - kūrė apsakymus, rašė esė, kultūriniuose žurnaluose bei laikraščiuose skelbė originalius, aštrius, įsimenančius publicistinius straipsnius. Tuometiniai Lietuvos Rašytojų sąjungos vadovai jį laikė perspektyviu. Deja, apart pirmųjų apsakymų rinkinių priekin nepasistūmėta. Rašytojas jau senokai neberašo nei novelių, nei filosofinių svarstymų, nei publicistinių straipsnių. Tiesa, jo publikacijų šiandien apstu viename žinybiniame Lietuvos leidinyje. Rašytojas ten dirba etatiniu žurnalistu, tad priverstas kas savaitę sukurpti bent po vieną straipsnį, pasakojantį, kokia šauni anoji ministerija ir kokie šaunūs anos ministerijos direktoriai. Taigi darbas – nuobodus, mechaniškas. Be kūrybos, be laisvės turėti savąją nuomonę. Juolab – turėti kritišką nuomonę. Užtat – honorarai ir atlyginimai atseikėjami laiku, be vėlavimų, be to, jis turįs ir šiokių tokių socialinių garantijų. Paskutiniojo susitikimo metu rašytojas netikėtai pasitareivo, ar šių eilučių autoriui nenusibodo kariauti? Ką jis turėjo omenyje, - nesunku atspėti. Be abejo, rašytojas puikiai žinojo, jog esu pasirinkęs priešingą nei jis kelią. Ypač kai kam, matyt, nepatinka, kad domiuosi mūsų teismų veikla. Ir vis dėlto jo klausimas nustebino. Ne, rašytojo žodžiuose nepajutau nei ironijos, nei pašaipos, nei piktdžiugos. Tiesiog anksčiau jis šito niekad nesiteiraudavo.

Kai virš Lietuvos sklandė tautos atgimimo trispalvė paukštė, o V.Kudirkos “Tautiškos giesmės” posmai rasojo laisvės ir nepriklausomybės atgavimo vilties ašaromis, abejoju, ar kas nors įsivaizdavo, kad po dvidešimt dviejų atkurtos valstybės metų išauš toks rytas. Norėčiu, kad tie iš Garliavos transliuojami vaizdai neturėtų nieko bendra su Lietuvos Respublika, kurios Konstitucijos priėmimo Tautos referendumu dvidešimtąsias metines būtina paminėti pagarbiai ir iškilmingai. Deja, 2012 metų gegužės 17-osios ryto įvykiai, kai mūsų vaikai, vykdydami įsakymą, smurtavo prieš ant valstybinės vėliavos pargriautus senolius, moteris ir dvasininką, kai užlaužė rankas moteriškai trapiai TEISĖJAI, šiurkščiai įžeidė mano pilietinę savigarbą. Labiausiai pasibaisėjau tuo, kad klykiančią mergaitę tarytum kokį namų apyvokos rakandą iš išdaužytais langais namo išnešė advokatas Gintaras Černiauskas. Televizijos laidoje tos pačios dienos vakarą jis buvo pristatytas vos ne kaip didvyris ir kelis kartus LNK rodė advokato filmuotus kadrus, kuriuose užfiksavo savo klientės Laimutės Stankūnaitės neįtikėtinai staigiai pasikeitusius malonius santykius su dukra. Kiekvienas Lietuvos žmogus skirtingai išgyveno Garliavos dramą, priverstinį (abejotino pagrįstumo) teismo sprendimo vykdymą, kai dviejų su puse šimto ginkluotų pareigūnų kariauna atakuoja bejėgius mažametės globėjus. Kadangi keturis dešimtmečius dirbau advokate, mane užvaldė profesijos išniekinimo nuoskauda.

Tai, kas įvyko Klonio gatvėje, Garliavoje, 2012 m. gegužės 17 d., kai mano brolio Drąsiaus Kedžio mažametė dukrelė buvo prievarta atplėšta nuo manęs ir klykianti ištempta, jai ant galvos užmetus galimai cheminių medžiagų pripurkštą skudurą, galutinai patvirtino, kad mes gyvename šalyje, kurios valdžia yra visiškai degradavusi. Valdžia praradusi bet kokį etikos, moralės supratimą, absoliučiai praradusi sąžinę ir elementarų žmogiškumą. Tai patvirtino faktą, kad Lietuvos Respublikos valdžios postuose sėdi žmonės, kurie nebegina ir neatstovauja bendražmogiškų vertybių. Ką jau bekalbėti apie tautines, patriotines, kurių samprata šių žmonių sąmonėje jau seniai visiškai išblankusi. Tai, kas įvyko 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje, tegali būti apibūdinta vienu žodžiu - NUŽMOGĖJIMAS. Niekada nepamiršiu brolio mergaitės veido, kai ją biologinė motina L.Stankūnaitė prievarta plėšė nuo manęs – persmelkto siaubingo išgąsčio, tiesiog perkreipto iš siaubo. Nepamiršiu ir tų „didvyrių“, „teisėtai“ įvykdžiusių V.Kondratjevo sprendimą veidų: S.Vaicekauskienės, G.Černiausko, R.Juodkazio, E.Talailienės, G.Didžbalienės, R. Oželio ir kitų. Veidų, paženklintų pasididžiavimu pavykusiu ,,ėmimu“. Juose atsispindėjusios emocijos priminė vieną žinomą pokario istoriją – taip džiaugėsi stribas, į gyvulinį vagoną įkišęs pagautą iš apsuptų namų pabėgusią vienišą paauglę – jis atliko savo ,,pareigą“, pasiuntęs vaiką į mirtį. Taip savo pareigą atliko ir ši ,,teisėta“ komanda. Žmonių?!!!

Vidaus reikalų sistemos tarnybų pareigūnai pasiruošę esamais resursais užtikrinti maksimalų žmonių saugumą rugpjūčio 31 d. – rugsėjo 18 d. vyksiančio Europos vyrų krepšinio čempionato metu. Apie tai šiandien buvo kalbama Vidaus reikalų ministerijoje surengtoje spaudos konferencijoje, kurioje dalyvavo ministras Raimundas Palaitis, Policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius, vidaus tarnybos generolas Remigijus Baniulis, l. e. p. Viešojo saugumo tarnybos vadas, pulkininkas Jonas Zautra ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Informacijos analizės skyriaus viršininkas Giedrius Strikulis. „Šis Europos vyrų krepšinio čempionatas – tai iššūkis ne tik mūsų krepšininkams, bet ir visai valstybei. Ar sugebėsime tinkamai ir saugiai organizuoti tokį stambų sportinį renginį? Visa Europa, o ir nemaža dalis likusio pasaulio tai stebės lyg pro padidinamąjį stiklą. Esu įsitikinęs, jog vidaus reikalų sistemos pareigūnai padarys viską, kad Lietuvos gyventojai ir varžybų stebėti atvyksiantys svečiai jaustųsi saugiai", – sako ministras R. Palaitis. Pasak jo, vidaus reikalų sistemos institucijos čempionatui intensyviai ruošėsi beveik metus. Joms keltas tikslas – pasinaudojant esamais resursais pasiekti maksimalius rezultatus. Pagrindinės teorinės grėsmės, galinčios kilti čempionato metu, yra tos pačios kaip ir kitų renginių metu. Ministro teigimu, rimčiausia, nors ir mažiausiai tikėtina grėsmė yra terorizmas, taip pat – sirgalių agresija arenose ir už jų ribų. Kitos grėsmės ir iššūkiai – gaisro ir techninių incidentų tikimybė arenose, komandų ir delegacijų gyvenamųjų vietų saugumo priežiūra, saugus krepšinio komandų transportavimas, eismo spūstys ir kontrolė arenų prieigose. Kaip vieną iš galimų problemų vidaus reikalų ministras įvardijo ir neteisėtą prekyba bilietais – tikėtina, kad prieš krepšinio varžybas rinkoje gali atsirasti internetinių bilietų kopijų su tuo pačiu brūkšniniu kodu. „Tokiu atveju į varžybas pateks tas, kuris į areną įeis pirmiausia, tad įsigydami bilietus žmonės turi būti budrūs", – sakė ministras R. Palaitis.