Ar advokatas – prievartos vykdytojas?
Kai virš Lietuvos sklandė tautos atgimimo trispalvė paukštė, o V.Kudirkos “Tautiškos giesmės” posmai rasojo laisvės ir nepriklausomybės atgavimo vilties ašaromis, abejoju, ar kas nors įsivaizdavo, kad po dvidešimt dviejų atkurtos valstybės metų išauš toks rytas. Norėčiu, kad tie iš Garliavos transliuojami vaizdai neturėtų nieko bendra su Lietuvos Respublika, kurios Konstitucijos priėmimo Tautos referendumu dvidešimtąsias metines būtina paminėti pagarbiai ir iškilmingai. Deja, 2012 metų gegužės 17-osios ryto įvykiai, kai mūsų vaikai, vykdydami įsakymą, smurtavo prieš ant valstybinės vėliavos pargriautus senolius, moteris ir dvasininką, kai užlaužė rankas moteriškai trapiai TEISĖJAI, šiurkščiai įžeidė mano pilietinę savigarbą. Labiausiai pasibaisėjau tuo, kad klykiančią mergaitę tarytum kokį namų apyvokos rakandą iš išdaužytais langais namo išnešė advokatas Gintaras Černiauskas. Televizijos laidoje tos pačios dienos vakarą jis buvo pristatytas vos ne kaip didvyris ir kelis kartus LNK rodė advokato filmuotus kadrus, kuriuose užfiksavo savo klientės Laimutės Stankūnaitės neįtikėtinai staigiai pasikeitusius malonius santykius su dukra. Kiekvienas Lietuvos žmogus skirtingai išgyveno Garliavos dramą, priverstinį (abejotino pagrįstumo) teismo sprendimo vykdymą, kai dviejų su puse šimto ginkluotų pareigūnų kariauna atakuoja bejėgius mažametės globėjus. Kadangi keturis dešimtmečius dirbau advokate, mane užvaldė profesijos išniekinimo nuoskauda.