Prokuratūra

Viešojoje erdvėje pilietiškai aktyviai besireiškiantys žmonės vasario 22 d. jų prašymu buvo pakviesti pokalbiui su generaliniu prokuroru D. Valiumi, jo pavaduotoju D. Raulušaičiu bei organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento vyriausiuoju prokuroru I. Mikelioniu. Susitikime dalyvavo profesorius muzikologas Juozas Antanavičius, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė Alvita Armanavičienė, Všį “Ekspertai.eu” direktorius Rolandas Boravskis, asmenybės konsultantas Aurimas Guoga, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, neformalios pilietinės koalicijos “Už demokratinę teisėsaugą” koordinatorius Algirdas Karčiauskas, TAF pirmininkas Algimantas Matulevičius, profesorius G. Merkys, EKSPERTAI.EU koordinatorius Audrius Nakas, teisininkas Stanislovas Stulpinas ir dimisijos pulkininkas dr. Norbertas Vidrinskas. Buvo tikimasi, kad prokuratūros vadovai duos aiškius atsakymus į eilę klausimų, kurie raštu generalinei prokuratūrai buvo pateikti š. m. vasario dešimtą dieną. Susitikimo pradžioje D. Valiui buvo pateiktas ir 80 piliečių, pritariančių minėtam išankstiniam tekstui-klausimynui, sąrašas.

Vilniaus miesto savivaldybę nustebino LR Generalinės prokuratūros išplatintas viešas pranešimas, kuriuo buvo pranešta, esą Generalinė prokuratūra negali ginti viešojo valstybės intereso ir todėl neketina nieko daryti kad būtų panaikintas sprendimas, suteikiantis valstybinės svarbos projekto statusą Gariūnų turgavietei. Šį viešą pranešimą galima vertinti kaip biurokratinio atrašymo ir neveikimo pateisinimo pavyzdį, kuris galėtų papildyti tokių istorijų kaip Vilniaus koncertų ir sporto rūmų perėjimo privatiems asmenims, Profsąjungų rūmų skandalingo pardavimo ir kitų sąrašą, kai Prokuratūra užuot gynusi viešą visuomenės interesą pateikė panašius biurokratinius atsakymus. Įdomu ir tai, kad Prokuratūra viešą pareiškimą išplatino, nepateikusi tiesioginio atsakymo Savivaldybei. Keista, kad užuot įvertinusi pateiktus argumentus ir ištyrusi Specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, LR Seimo antikorupcijos komisijos ir kitų institucijų surinktą medžiagą Generalinė prokuratūra paskubėjo pareikšti, kad negali kreiptis į Konstitucinį teismą ir patarė Vilniaus miesto savivaldybei savo argumentus perduoti Seimui. Beje, Savivaldybė jau prieš pusmetį kreipėsi į Seimą šiuo klausimu, tačiau Seimui nepriėmus jokio sprendimo, ieško kitų kelių kaip sutrukdyti įgyvendinti visuomenei ir miestui nenaudingą sprendimą. Savivaldybės nuomone, Prokuratūros teiginiai liudija nenorą daryti ką nors, kas gali būti nenaudinga atskiroms verslo grupuotėms ar politinėms partijoms.

Partijos Tvarka ir Teisingumas (liberalai demokratai) pirmininkas, prezidentas Rolandas Paksas kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą Algimantą Valantiną dėl VSD karininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje ištyrimo. Kreipimesi rašoma, kad V. Pociūno žūtis Baltarusijoje sukėlė didžiulį rezonansą visuomenėje. Žiniasklaidoje pasirodančios versijos, susijusios su šios tragedijos aplinkybėmis, politikų pasisakymai bei vertinimai kelią sumaištį bei įtampą. R.Paksas prašo generalinį prokurorą atkreipti ypatingą dėmesį į šią bylą ir pateikti visuomenei aiškų atsakymą dėl V. Pociūno žūties aplinkybių. “Tikiuosi, kad ši byla bus profesionaliai ištirta ir nesulauks tokio likimo, kaip Juro Abromavičiaus žūties arba Bražuolės tilto susprogdinimo bylos”, rašoma R.Pakso kreipimesi. Partija Tvarka ir Teisingumas (liberalai demokratai) atkreipia dėmesį į tai, kad V.Pociūnas turėjo daug informacijos apie perversmą prieš prezidentą R.Paksą, galimai kompromituojančią to perversmo organizatorius. Plačiai pasklidę konservatorių – aktyvių perversmo prieš R.Paksą dalyvių – bandymai susieti V. Pociūno žūtį su jo nuopelnais apkaltos procesui, kelia pagrįstų įtarimų, kad V.Pociūno turima informacija galėjo jiems patiems turėti neigiamų pasekmių.

Lietuvos krikščionys demokratai, vadovaudamiesi LR Civiliu kodeksu, kuris numato, kad prokuroras, gindamas viešuosius interesus, tarp jų ir kai juridinio asmens, jo valdymo organų ar jų narių veikla prieštarauja visuomenės interesams, turi teisę kreiptis dėl juridinio asmens veiklos tyrimo į teismą, 2006-02-28 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydami inicijuoti Darbo partijos veiklos tyrimą, siekiant apginti viešąjį interesą. Prašyme LKD pirmininkas Valentinas Stundys ir LKD valdybos pirmininkas Ignas Vėgėlė abejojo, ar Darbo partija, išplatindama informaciją apie privačios įmonės, valdomos jos vadovo, ekonominę plėtrą, netenkino Darbo partijos vadovo p. V. Uspaskich ekonominių interesų reklamuojant Koncerno – UAB “Vikonda” veiklą. Taip pat prašyta ištirti , ar Darbo partija nevykdė neleistinos veiklos, kai spaudoje buvo paskelbti faktai apie Darbo partijos specialios grupės kūrimą, kuri rūpintųsi, kad kuo daugiau partijos narių būtų įdarbinta valstybės tarnyboje. Galiausiai Lietuvos krikščionys demokratai, primindami Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2005 m. birželio 16 d. sprendimą, kuriuo konstatuota, kad tuometinis Ūkio ministras ir Seimo narys V. Uspaskich neišvengė viešųjų ir privačių interesų konflikto ir pažeidė atitinkamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, nerimavo, kad p. V. Uspaskich neišvengia situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja pačios partijos, t.y. juridinio asmens interesams, pažeidžia lojalumo ir sąžiningumo juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu reikalavimus.

Nepriklausomos Lietuvos prokuratūros kūrimosi atskaitos taškas galėtų būti 1919 m. sausio 16 d.. Tą dieną oficialiai buvo paskelbtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas. Jame parašyta, kad „prie apygardos teismo ir Vyriausiojo Tribunolo yra Valstybės Gynėjai (Prokuratoriai) ir jų padėjėjai“. Tai buvo šios svarbios teisėsaugos institucijos savarankiško kelio pradžia. Pats teisingumo ministeris Petras Leonas Paaiškinimo įstatymui aplinkraštyje skelbė, kad „daugelis teisminės valdžios institucijų, iš pradžių, iki gyvenimas parodys jų reikalingumą, nekuriamos“. 1919 m. vasario mėn. (tikslesnę paskyrimo datą patvirtinančių dokumentų nesurasta) valstybės gynėju buvo paskirtas teisininkas Kazys Samajauskas. Šias pareigas jis ėjo kiek daugiau kaip mėnesį. 1919 m. kovo 6 d. valstybės gynėju prie Kauno apygardos teismo paskirtas Rapolas Skipitis rašo: „Kurį laiką buvau vienintelis valstybės gynėjas visai Lietuvai, nes Marijampolės apygardos teismas ir prie jo prokuratūra organizavosi vėliau, o Šiaulių ir Panevėžio apygardos teismai su prokuratūromis – dar vėliau. Vėliau buvo organizuotas ir Kariuomenės Teismas. Ir Vyriausiojo Tribunolo prokuroro pareigas turėjau eiti“ (R. Skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, Čikaga, 1961). R. Skipitis Valstybės gynėju buvo iki 1920 m. birželio 18 d., tai yra iki paskiriant vidaus reikalų ministru. Tai buvo sunkiausias prokuratūros organizavimosi periodas, rašo Antanas Kriščiukaitis, Vyriausiojo tribunolo pirmininkas, knygoje „Lietuvos teismas. 1918 – 1928“.