Holger LahayneHolger Lahayne

Nykstantis Dievas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

„Ar aš tikiu Dievą? Ne... Aš tiesiog manau, kad viską aplink mus įmanoma paaiškinti tiktai materija. Mums nereikia Kūrėjo. Mums nereikia dvasinės, bažnytinės būtybės. Tai nebūtina. Aš esu tikrai laimingas, jausdamasis tiesiog materijos dalimi. Nes materija ir yra labiausiai nepaprasta, tiesiog neįtikėtinai nuostabi. Taigi man tikėjimo visiškai nereikia". („Sėskim ir pakalbėkime - 30 radijo interviu"). Tad nieko keisto, kad Pullmanas drįsta tiesiogiai atakuoti patį Dievą. „Auksiniame kompase" to dar beveik nėra. Filme tik vienoje vietoje užsimenama apie Jį žodžiu „valdžia" (orig. „the Authority"). Bet užtat „Gintariniame žiūrone" aiškiai sakoma: „Autoritetas, Dievas Kūrėjas, Viešpats, Jahvė, El, Adonai, Tėvas, Visagalis - visais šiais vardais Jis pats pasivadino. Kūrėjas Jis niekuomet nebuvo. Jis toks pat angelas kaip mes - tiesa, pirmasis angelas ir pats galingiausias, bet Jis buvo sudarytas iš Dulkių kaip ir mes..." (p. 41). Pullmano pasaulio atsiradimo mito pradžioje buvusi materija. Atėjus laikui, ji pradėjo suvokti save ir sukūrė „Dulkes" (Pullmanas, būdamas materialistas, materijai suteikia dieviškas galias ir šį žodį pradeda didžiąja raide). Dalis Dulkių „kondensavosi" į pirmąjį angelą, padarą, susidedantį vien iš dulkių. Ši pirmoji visiškai susivokianti būtybė stebėjo po jos atsirandančias ir pasinaudojo padėtimi: būdamas pirmasis angelas, jis ėmė pasakoti paskesniesiems, esą jis, Dievas, juos sukūręs. Angelai jį pamilo ir buvo paklusnūs; tik Sofija, išmintis, sužinojo visą tiesą apie „autoritetą" ir dėl to su kitais maištininkais buvo atstumta. Svarbiausia užduotimi tampa atskleisti valdžios melą („Gintarinis žiūronas", p. 41-42).

Neapykantos šaknys

pagal
Neapykantos šaknys
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ankstyvaisiais viduramžiais, pusei Europos pagaliau atsipeikėjus po tautų kraustymosi chaoso, airių pasaulyje dar buvo tvarka. Keltų kultūra buvo pasiekusi aukštą lygį. Airija pirmoji šalis kontinento šiaurėje apkrikštyta dar apie 400 m. – laisva valia! Iš ten siuntė misionierius pas pagonis germanus, iš ten paplito po visą Europą krikščioniškas paprotys atlikti išpažintį į ausį. VIII ir IX šimtmečius airiai vadina savo aukso amžiumi. Tačiau toks nerūpestingas laikas tęsėsi neilgai. Jau apie 800 m. pirmieji normanų laivai prisišvartavo salos rytiniame pakraštyje. Norvegai, o vėliau danai, įkūrę tvirtoves ir miestus (šiandieninė Airijos sostinė Dublinas – vienas iš pirmųjų normanų įkurtų miestų). Per šimtą metų jų viešpatavimo tinklas ištįso į daugelį salos pusių – bet jis buvo retas. Šiems normanams dar nepasisekė tvirtai paimti į rankas kontrolės, ir airių gyvenimas liko beveik nesutrikdytas. XII šimtmetyje atsirito antroji, masiškesnė skandinavų invazijos banga. Šį kartą iš kaimyninės Didžiosios Britanijos salos, iš Anglijos. Ten 1066 m. po mūšio ties Hastingsu į sostą atėjo normanai, traukiantys iš Prancūzijos. 1155 m. popiežius savo bulėje pavedė Anglijos karaliui Henrikui II „žiūrėti tvarkos“ Airijoje. Popiežiui rūpėjo kietai suimti į savo rankas religiniu požiūriu savarankišką airių Bažnyčią. Be to, atiduodamas Airiją Anglijos karaliui, jis norėjo pabrėžti savo paties, kaip aukščiausiojo siuzereno, pretenzijas. 1169–71 m. pagaliau Anglijos normanai įsiveržė į Airiją.

„Būkite drąsūs“

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Praeitų metų sausį galų gale buvo apsispręsta dėl naujojo oficialaus Lietuvos įvaizdžio - "Lietuva - drąsi šalis". Tokius mes save rodysime pasauliui. Šitoks šūkis, savaime suprantama, sulaukė nemažai kritikos: ar Lietuva tikrai jau verta vadintis narsuolių ir drąsuolių šalimi? Gal pirma reiktų tokiais tapti? Gal vis dėlto tas mūsiškis sovietmečio paveldas kiek kitoks? Prezidento patarėja filosofė N. Putinaitė knygoje "Nenutrūkusi styga" pastebi, kad posovietinio žmogaus bruožas yra silpnavališkumas: žmonės nepasitiki "savo individualiomis jėgomis ir sprendimais". Būtent! Juk būtent drąsos, drąsių žmonių, drąsių sprendimų sovietmečiu mažiausiai reikėjo. Tuomet kaip ir kada lietuviai suspėjo tapti drąsiais žmonėmis? Ypač žiūrint į dabartį, pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės akivaizdoje? Iš kur nesveikoje Lietuvos visuomenėje ta drąsa? Štai tikintysis - drąsus žmogus. Taip mes įsivaizduojame tikrą ir pavyzdingą krikščionį. Be abejo, tikėjime drąsa tikrai yra svarbus dalykas. 1 Kor 16, 13 Paulius ragina: "... tvirtai laikykitės tikėjimo, elkitės vyriškai, būkite stiprūs!" Ir Jėzus savo mokiniams ne sykį yra kartojęs: "nebijokite", drąsiai išpažinkite savo tikėjimą (pvz., Lk 12, 4-9). Drąsa - labai svarbi dorybė. Bet, pažvelgus į Biblijos tikinčiųjų gyvenimus, vaizdas daug tikroviškesnis. Biblijos "herojai" visiškai nepanašūs į graikų ar kitų antikos mitų didvyrius. Biblija atveria tikrąjį gyvenimą, gyvenimą su Dievu - ne trokštamą, įsivaizduojamą, o tikrą.

Drąsa turėti vaikų

pagal
two women lying on hammock
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lietuvos vyriausybė birželio gale pasiūlė motinystės pašalpai įvesti "lubas" (vaiką auginanti motina ar tėvas į rankas negalės gauti daugiau nei 3720 litų; dabar didžiausia išmoka - 7440 litų; taip "Sodrai" pavyktų per metus sutaupyti apie 150 mln. litų). Aplodismentų šitoks sprendimas, žinoma, nesulaukė. Viename iš LRT reportažų buvo pakalbintos būtent moterys, kurių šeimos pajamos siekia apie 20 tūkstančių litų ir jos, be abejo, reiškėsi labai piktai, valdžios sprendimą pavadindamos gryna vagyste: "Lygiai taip pat jausčiausi, jei kas nors įsibrautų į mano butą ir išsineštų televizorių, lovą, šaldytuvą." Tikėtis ko nors kito būtų naivu ir nereikalinga (nors sunkmečiu galėtų nuskambėti ir noro solidarizuotis gaidelė). Visur ir visada, kai tik valdžia persistengia ir puola remti ne tik stokojančius, bet ir ką tik netingi, užstringa savo užsiaugintuose rėmimų brūzgynuose. Visada ir visoms valdžioms paramų, lengvatų, kompensacijų, pašalpų įvedimas buvo ir bus aukso vertės žingsnis, nes patinka liaudžiai. Bet užtat liaudžiai baisiausiai nepatinka, kai valdžia susipranta klydusi. Kai pamato, kad visiems daigeliams nebeužtenka šilto vandenėlio... Tada tokia valdžia apšaukiama tikra bjaurybe. Žmonėms būdingas gebėjimas labai greitai ir tvirtai prisirišti prie įvairių lengvatų tiek, kad jos paverčiamos egzistencijos dalimi, teisėta nuosavybe. Nors apie tikrą nuosavybę net nė minties negali būti.

Perspektyviausia profesija

pagal
painting of woman near boy and girl
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kaip auklėti vaikus? Gal užtektų remtis vien Biblija? Neužtektų! Biblija, pavyzdžiui, nieko smulkiai nesako apie vaikų ligas ir kaip jas gydyti, nenurodo, kada vaikams tinkamiau eiti miegoti, kiek skirti kišenpinigių ar kada geriau pradėti leisti į mokyklą. Biblija ne receptų knyga ir ne auklėjimo vadovėlis tikrąja prasme. Biblija pateikia pagrindinius principus ir tik kai kuriuos konkrečius nurodymus (reikalavimą paklusti, kitiems skelbti Dievo tiesą ir t. t.) Vadinasi, kad ir auklėjime, kaip apskritai etikoje, privalome remtis savo patirtimi, mokslinių tyrimų duomenimis, tradicijomis bei atkreipti dėmesį į esamą situaciją. Kiek ir kokio amžiaus vaikams naudinga žiūrėti televizorių? Kiek laiko krūtimi maitinti kūdikį? - daug atsakymų galime gauti iš mokslo (apie mokslo vaidmenį taip pat žr. C. Meves "Gyventi dėl vaikų", lksb.lt). Taip pat galime ir turime naudotis praėjusių kartų teisingomis žmogaus sampratomis bei patirtimi. Turime atsižvelgti į savo krašto tradicijas bei kultūrą. Tačiau neužmirškime, kad pats aukščiausias autoritetas yra ir turi išlikti Dievo žodis. Jis taiso tradicijas ir keičia kultūrą. Jis aukščiau už mokslo išvadas, filosofines žmogaus sampratas, gerbiamus papročius bei kitus vertinamus dalykus. Vaikai yra žmonės - žmonės, turintys orumą, kadangi sukurti pagal Dievo atvaizdą. Tai galioja ir kalbant apie naujagimius bei dar negimusius vaikus. Kas šiandien kai kuriems skamba banalokai, istoriniu požiūriu toli gražu nebuvo savaime suprantama.

Ar fizinė bausmė yra smurtas?

pagal
girl covering her face with both hands
Teksto dydis: +1, +2, normalus

"Bet kokia prievarta yra vaiko pažeminimas" - vadinasi, disciplina, bausmė yra smurtas? Šiandien ne ką mažesnę problemą už smurtavimo fenomeną kelia ir tai, kad per daug greitai dauguma griežtų auklėjimo priemonių pavadinamos smurtu ir prievarta. Prie vaiko tuoj ir piršto prikišti nebus galima, bet suaugusiems verčiau grąžinti mirties bausmę, taikyti daug griežtesnes įkalinimo bausmes (paskutinės apklausos rodo, kad labai daug Lietuvos žmonių pasisako už tai). "Teisė į auklėjimą be prievartos" laikoma savaime suprantama bei teisinga. (Beje, ir prieštaringoji ES Konstitucija smarkiai pabrėžia vaiko teises. Pvz., "Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę", II-24, tačiau pagrindinių teisių chartijoje pusiausvyra tarp tėvų ir vaikų teisių bei pareigų visiškai neišlaikoma. Apie tėvų teises - išskyrus II-14,3 - daugiau beveik nieko nepasakyta. Pvz., jokios teisės reikalauti paklusnumo ar drausmės; Lietuvos konstitucijoje gerai atspindėti abiejų pusių interesai, str. 38). Knygos "Užsispyręs vaikas" autorius J. Dobsonas, kalbėdamas apie problemą "mušti ar nemušti", taikliai pastebi: "Šiuo klausimu išsakyta daug daugiau kvailysčių negu visais kitais auklėjimo klausimais kartu paėmus". Tikra tiesa! Cituotasis "Veido" straipsnis, galima sakyti, gana nuosaikus, nors ir jis perša išvadą, kad tie, kurie taiko savo vaikams fizines bausmes, prisideda prie to, kad tautai važiuoja stogas, kitaip tariant, vaikas patiria didelę psichinę traumą.

Šeimos dekonstravimas

pagal
Šeimos dekonstravimas
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nors iki įstatymų keitimo Lietuvoje dar tolokai, tačiau lašas po lašo akmenį jau tašo. Šeimos dekonstravimo strategai jau dabar stengiasi atskirti santuokos ir šeimos sampratas vieną nuo kitos ir traktuoti kaip du visiškai skirtingus fenomenus. Pavyzdys, kaip tai jau vykdoma akademiniuose sluoksniuose, yra A. Zdanevičiaus straipsnis "Santuoka dar nelygu šeimai" ("Atgimimas", Nr. 3, 2007) su paantrašte "... ar tikrai reikia gelbėti tradicinę lietuvišką šeimą?" Jame VDU docentas samprotauja: "Neretai šeimos samprata mūsų visuomenėje pirmiausia tapatinama su santuoka. O tai yra didžiausia nesąmonė. Santuoka ir šeima nėra tas pats, visų pirma todėl, kad šeima apima socialinius santykius - meilę, intymumą, emocinį ryšį, pagarbą ir pagalbą vienas kitam. Santuoka visų pirma yra tam tikri teisiniai santykiai... Kitais žodžiais tariant, šeima yra daugiau socialinis, o santuoka - teisinis institutas ir jie nebūtinai turi sutapti." Po to Zdanevičius ima polemizuoti: "...ar turėtume taip sureiškimti biologinius santykius, jeigu esame žmonės, ne beždžionės?.. Taigi emocinis ryšys yra daug svarbesnis už biologinį ir to mes niekaip nepaneigsime." Ir prieina prie išvados: "... prilyginti šeimą santuokai yra žalinga", todėl būtina pasipriešinti "nesusituokusių porų diskriminacijai".

Siela, dvasia ir širdis - Biblija apie žmogų

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Siela, dvasia ir širdis - tai sąvokos, kurias kiekvienas iš mūsų savaip suprantame. Siela yra tai, kas nemirtinga mumyse; dvasia daugeliui - mūsų galvoje esantis nematerialumas; o širdis yra mūsų emocijų centras. Tačiau jokioje kitoje srityje nekrikščioniškieji ir klaidingi įvaizdžiai neužtemdė aiškaus ir objektyvaus Biblijos pranešimo taip kaip mokyme apie žmogų. Tad norėtume naujai paaiškinti trijų pavadinime esančių žodžių reikšmes ir panagrinėti, ką gi Biblija rašo apie sielą, dvasią ir širdį? Siela yra viena svarbiausių ir dažniausiai vartojamų sąvokų Biblijoje; ji apibūdina visą žmogų. Hebrajų kalba žodis siela (nefeš) Senajame Testamente aptinkamas maždaug 800 kartų, jį atitinkantis graikų kalbos žodis (psyche) Naujajame Testamente - maždaug 100 vietų. Abiejų žodžių pagrindinė reikšmė yra ne kas kita, kaip gerklė, kvėpavimas, oro dvelktelėjimas, dvelksmas, gyvybės alsavimas. Galbūt kam nors užkliuvo žodis „visas" - kodėl visą žmogų? Argi siela yra ne tai, kas žmoguje? Jau pirmoje Biblijos knygoje randame vieną svarbiausių vietų apie žmogų ir jo sielą. Pradžios knygoje 2,7 parašyta: „Ir Viešpats Dievas sukūrė žmogų iš žemės ir dulkių ir įkvėpė į jo veidą gyvybės kvapą, padarydamas žmogų gyva siela". Dievas sukūrė žmogų kaip sielą, taigi žmogus yra siela. Šiuo atveju siela reiškia tik gyvą būtybę, į kurią Dievas įkvėpė gyvybę.

Kodėl aš pasitikiu Biblija

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Galima privardinti daug Biblijos patikimumo priežasčių. Jokia kita knyga per visą žmonijos istoriją nebuvo taip išplitusi po pasaulį ir tiek kartų versta į kitas kalbas kaip Biblija. Šiandien ją visą arba jos dalis galima skaityti 2000 kalbų ir dialektų. Žinoma, ir nėra kitos knygos, kurios šitiek egzempliorių būtų parduota. Šie faktai tampa dar nuostabesni žinant, kad Biblija ilgą laiką buvo ir labiausiai pasaulyje persekiota knyga. Valdant Romos imperatoriams, viduramžiais bei naujaisiais laikais buvo ne vienąsyk uždrausta, bet neišnaikinta. Išskirtinai patikima Biblija ir kaip istorinė knyga, nes gerai pagrįsta archeologų ir istorikų. Permanentiškai išdygstantys praeities iškraipymo priekaištai kaskart laikosi tik tol, kol randami patikimi archeologiniai Biblijos teiginių įrodymai. Bet iš kur žinome, kad šiandien tikrai skaitome tai, kas parašyta prieš tūkstantmečius? Iki knygų spausdinimo išradimo prieš 500 metų, tekstai buvo perrašinėjami ranka - stačiai neįtikėtina, kad negalėjo pasitaikyti klaidų ar tyčinės klastotės?! Tai labai rimti klausimai, bet į juos atsakant buvo nustatyta, kad Biblijos raštai perteikti labai tiksliai ir patikimai. Tai patvirtina gausybė rankraščių - Naujojo Testamento tekstų graikiškų rankraščių išlikę per 5000 (daugelio kitų antikinių raštų vos po keletą). Senojo Testamento rankraščių išlikę mažiau, bet jie perteikti ypač rūpestingai ir tiksliai (kaip, pvz., rodo Izaijo tekstų Kumrano radiniai).

Kas yra sekta?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tereikia žodžiui "sekta" atsidurti pavadinime ir bemat kokio nors laikraščio skaitytojų padaugėja. Vargu ar rastume kitą sąvoką, kuri spaudoje būtų taip mielai vartojama ir taip miglotai apibrėžiama. Sektos – tai tos "pavojingos organizacijos, viliojančios mūsų vaikus"; tos religiniu požiūriu kažkaip mums svetimos; tos, kurių misionieriai naujus narius pritraukia hipnoze bei smegenų plovimu; tai visos tos netradicinės, neoficialios, nelegalios... Sektos – tai tos, apie kurias niekas dorai nieko nežino. Tiesa, apie didžiąsias – katalikų, ortodoksų, liuteronų Bažnyčias – nedaug, bet žino. Prieš keletą dešimtmečių surasti atsakymą į mūsų klausimą nebuvo sunku. Kol gyvavo valstybinės Bažnyčios, "sekta buvo laikoma kiekviena bendrija, atsiskyrusi nuo vyraujančios, valstybės pripažintos Bažnyčios...", – buvo teigiama XIX a. pabaigoje Vokietijoje. Bet kadangi šiandien valstybinių Bažnyčių beveik nėra, nes Bažnyčia ir valstybė paprastai yra atskirtos, apie sektas kalbėti nėra taip paprasta. Tad logiška, kad "sekta" ne juridinė sąvoka. Visgi šiandien su žodžiu "sekta" siejama maža religinė grupė, kuri – kaip sociologai sako – sukuria įtampą aplinkoje; kuri nesuderinama su visuomenės vertybėmis bei papročiais. Šis sociologų požiūris suteikia aiškumo, tačiau nepakankamai. Maždaug prieš gerą šimtmetį sociologas Maxas Weberis pabrėžė: Bažnyčios nariu tampi gimdamas, sektos – savanoriškai į ją įstodamas.

„Duok kyšį!“ – Korupcija politikoje, visuomenėje ir universitetuose

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jau buvo imta galvoti, kad Lietuvos universitetuose korupcijos siautėjimas rimsta. Atlyginimų kėlimas universitetų darbuotojams ir žymiai išsiplėtusios legalios galimybės užsidirbti, regis, galėjo apmažinti tokio "prisidūrimo prie algos" poreikį. Galų gale korupcija universitete – argi tai ne sovietinis paveldas?! Tie laikai praėjo, tai ir korupcija turėtų pasibaigti. Bet kur tau. Nuo JAV ir Vakarų Europos, kur kyšininkavimas (ir priekabiavimas) yra tabu ir kur už tokius dalykus ypač griežtai baudžiama, kur į klausimą "ar jūsų profesoriai paperkami?" sulauktumėte tik sutrikusio "kas, kas?" – nuo viso šito Lietuvos aukštosios mokslo įstaigos dar gana toli. Ir nepaisant stačiai šėlstančių vakarietiškų vėjų ir madų. Lietuvos studentų atstovybių sąjungos užsakymu atlikti tyrimai atskleidė gana liūdną vaizdą: apklausus 1000 studentų iš 39 Lietuvos aukštųjų mokyklų, 33 proc. dalyvių pripažino, jog teko duoti kyšį. Populiariausia kyšio forma – susimesti dovanai prieš egzaminus. Tai yra tekę daryti net 52 proc. studentų. Antroje vietoje – asmeninės dovanos ar pinigų davimas tiesiogiai dėstytojui (20 proc.). Mažiau negu 2 proc. pripažino, jog kyšis jiems padėjo įstoti į aukštąją mokyklą. 60 proc. respondentų teigė, jog kyšis visiškai išsprendė problemą. Tačiau kad ir kur bebūtų kyšininkaujama – politikoje ar universitetuose, beveik niekur ir tik labai retai šie atvejai išlenda į viešumą.

Jono Pauliaus II pavyzdys (?)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jono Pauliaus II pontifikato metais katalikų bažnyčia peržengė milijardo narių ribą – šiandien beveik 1100 mln. katalikų popiežius laikomas Kristaus vietininku žemėje. Popiežiui pavyko pasiekti ir kitų pasaulio rekordų: nė vienas XX a. žmogus nėra kalbėjęs didesnei žmonių miniai – 500 000 Managvoje, 1995 į mišias susirinkusiems 4 mln. Maniloje. Spėjama, kad gyvą popiežių pamatė apie 250 mln. žmonių. Net agnostikai kaip Timothy Gordonas Ashas drąsiai vadino jį "pirmuoju pasaulio vadovu", o Elie Wieselis – "dvasiniu pasaulio vadovu". Jonas Paulius II buvo nepaprastai aktyvus – iki jo tiek keliavęs nebuvo nė vienas popiežius. Per 104 keliones sukarta kone pusantro milijono kilometrų, žemė pabučiuota 129 šalyse. 482 katalikai paskelbti šventaisiais, 1338 – palaimintaisiais – daugiau negu visi iki jo buvę popiežiai kartu sudėjus. Parašyta 14 enciklikų, 44 apaštališkieji laiškai, šimtai įvairiausių raštų ir knygų – bendrai 80 000 puslapių! Gabus kalboms, literatūrai, sportiškas, visapusis, intelektualus ir kartu žmogiškas – dar vienas rekordas šio žmogaus asmenyje. Pontifikas žavėjo pasaulį visų pirma savo asmenybės vientisumu. Tai buvo principų ir įsitikinimų, moralės ir tikėjimo tvirtybės žmogus. Mėgstamas jaunimo dėl to, kad įtikimai ir pavyzdingai įkūnijo aukštuosius gyvenimo idealus, nekaitaliojo savo nuomonės – tiesiog buvo visiškai kitoks nei europietiški ir liberalūs jų tėvai.