Ieškant psi. Parapsichologijos istorijos apžvalga

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Parapsichologijos sąvoka teisiškai niekaip neapsaugota. Kiekvienas gali apsiskelbti šios šakos atstovu ir paleisti į pasaulį avantiūristiškiausius teiginius. Todėl nestebina, kad Lietuvos parapsichologų tribūnoje, žurnale „Žmogus“, rašoma apie visokiausius nepaaiškinamus, ezoterinius ir paslaptingus dalykus, – visus okultinius ir ezoterinius reiškinius tapo madinga vadinti „parapsichologija“. Deja, „Žmoguje“ ir kitose „New Age“ pakraipos publikacijose veltui ieškosime „tikrosios parapsichologijos“ – straipsnių, bent jau šiek tiek moksliškai ir kritiškai nagrinėjančių paranormalius reiškinius. Lietuvos parapsichologai tikrai nesivaiko moksliškumo, nors „Žmogus“ išdidžiai skelbiasi esąs „tikras“ parapsichologijos žurnalas. Į moksliškumą pretenduoja ir Parapsichologijos „akademijos“ pavadinimas, tačiau ten dėstomos vien okultinės teorijos, o šviečiamosios veiklos – nė ženklo. Taigi parapsichogija parapsichologijai nelygu. O kas šioje srityje laikoma rimtu mokslu? Kokių pažiūrų laikėsi ir laikosi įvairūs mokslininkai? Ar šiandien turime visapusiškai pagrįstų psi įrodymų? Trumpa pastarojo šimtmečio parapsichologijos tyrinėjimų apžvalga ir bandys bent iš dalies atsakyti į šiuos klausimus.

Trumpa laiko teologija

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pasaulio istorijoje dar niekad taip greitai nelėkė laikas, kaip mūsų dienomis. Dar niekad žmogaus nesupo šitiek laikrodžių: ant rankos, mobiliajame telefone, kompiuteryje, automobilyje, muzikos grotuve, visuose namų kambariuose, visose darbo ir viešose patalpose. Mūsų kasdienybę reguliuoja, netgi diktuoja laikrodžiai, kalendoriai, grafikai. Kiekvienas mūsų žingsnis tvirtai "pririštas" prie laiko. Mūsų komunikaciją neregėtai pagreitino internetas ir mobilieji telefonai. Laikas yra tapęs šiuolaikiniu vergvaldžiu – nepalenkiamu, negailestingu, neišvengiamu. Tad ar tikrai gyvename "chronokratijos" laikais? Ar tikrai viską diktuoja laikas? Ar nėra laikas vienas iš mūsų priešų (žr. Ps 16a)? Ką apie laiką kalba Biblija? Kaip su laiku turi elgtis krikščionis? Laikas turi savo pradžią. Nors ir labai sunku įsivaizduoti, bet prieš mūsų laiką buvo kitas laikas, ir ateis tokia diena, kai egzistuos laikas be laiko mūsų prasme – tai amžinybė su Dievu. Kurdamas pasaulį, Dievas kartu sukūrė ir visas erdvines dimensijas, taigi tarp to ir laiką. Biblija prasideda sakiniu: "Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę" (Pr 1,1). Taigi laikas irgi yra sukurtas Dievo, todėl vadinasi Dievo kūriniu. Jis irgi yra "labai gera", kaip ir visa, ką sukūrė Dievas (Pr 1, 31). Kadangi Dievas pats laiką sukūrė, tai yra viršesnis už jį ir jo neveikiamas. Dievas yra amžinas, kaip daugybėje vietų teigia ir pabrėžia Biblija. Ps 90,2 sakoma: "Pirma, negu kalnai užgimė, ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi Dievas nuo amžių per amžius". Todėl Dievas laiką "suvokia" irgi visai kitaip, kaip kad teigiama Ps 90,4: "Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena, lyg vakarykštė diena, jau praėjusi, lyg viena nakties sargyba".

Dievo Bažnyčios planas

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dievas pagal savo paveikslą sukūrė kiekvieną žmogų kaip atskirą ir savaime vertingą būtybę (Pr 1, 26–27). Ir tai tiesa, tačiau tik viena jos dalis. Antra dalis kyla iš Dievo pastebėjimo, kad "negera žmogui būti vienam" (Pr 2, 18). Žmogui, visiems žmonėms reikia bendravimo, nes egzistuoti po vieną tiesiog neįmanoma. Bendravimo intensyvumas skiriasi priklausomai nuo to, kas su kuo bendrauja: vyro bendrystė su žmona stipresnė negu su vaikais; šeimos nariai tarpusavyje bendrauja giliau negu su svetimais. Taigi žmogus pagal savo prigimtį sukurtas bendravimui, kas visiškai paneigia utopinę Marxo viziją apie nepriklausomą individo gyvenimą. Beje, ir sumažina norą idealizuoti vienatvę, kaip tai darė Henry D. Thoreau, kuris teigė: "Dievas yra vienišas, bet tik ne velnias; jis draugų turi pakankamai; jis – legionas". Na, jei Thoreau būtų Dievą pažinojęs bent kiek geriau, tai būtų pastebėjęs, kad ir Dievas vienatve niekada nesiskundė. Jis juk nuo amžių amžinųjų yra Trejybės Dievas! Taip, mes sukurti bendrauti, bet Pr 3 skaitome, kad bendravimą sugriovė nuodėmė. Šiandien mes išgyvename to padarinius: nutrūkusį santykį su Dievu (Adomas slepiasi nuo Dievo); sutuoktinių nesutarimus (Adomas ir Ieva kaltina vienas kitą); brolis kelia ranką prieš brolį, ir tai persiduoda visoms kitoms kartoms (Kainas nužudo Abelį, Pr 4). Nuodėmė suardo žmonių bendravimą ir atitolina juos nuo Dievo, vieną nuo kito ir nuo pačių savęs.